Posts Tagged vampyrai

Filmų vakaras. Fright Night (2011)

Namie jau gana įprasta, kad jei šeštadienį neužgeriam, įvairiomis komplektacijomis žiūrim FILMĄ.
Ir ko tik mes nepažiūrėjom… Nuo pakenčiamo, nes man visai patinka nuspėjami siaubiakai, Dead Silence, iki Melancholijos, kuri man nepatiko absoliučiai. Taip, mielieji “intelektualaus” kino mylėtojai, išgraužkit, kad ir kokia graži būtų filmo pradžia, jis nuobodus kaip sraigių wrestlingas ir jį verta žiūrėti tik dėl Alexander Skarsgård epizodų ir Kirsten Dunst papų.

Vakar pagaliau įvyko nusisekęs namų kino seansas, nes pagaliau prisiminiau, kaip labai noriu pažiūrėti “Fright Night”. Šis filmas, tai 1985 m. sukurto siaubiako remake’as, apie vampyrą kaiminystėje, jį demaskavusį paauglį ir pasipūtusį ir apsipūtusį vampyrų pseudo medžiotoją.

Verta jį pažiūrėti dėl keleto dalykų:
1. Vampyrai čia tikri ir neblizga;
2. Veiksmas + juokeeeeliai;
3. Colin Farell visą filmą lakstantis su aptemptais marškinėliais:

4. Dešimtasis Doctor Who – David Tennant, kuris nemažai laiko ekrane praleidžia vilkėdamas tik odines kelnes ir elgiasi beveik kaip girtas Russel Brand. Ir dar tas britiškas akcentas.

5. Ši daina pabaigoje:

, , , , ,

Komentarų: 1

Apie gotus ir knygas, kurias, matyt, greit deginsim

Įspėjimas: Šis įrašas niekaip nenoriu nieko nuteisti ar  išteisinti. Kaip ir visas šitas blogas, įrašas yra skirtas patenkinti mano poreikį viešai piktintis.

Šiaip aš stengiuos išlikti apolitiška, ateistiška ir kitokia a- (na, gal tik ne aseksuali, bet čia kita kalba). Bet po dviejų nedidukų įvykių kažkaip ėmiau nebesusilaikyti.

Pirmasis: prieš porą savaičių lankiausi pas tėvus ir per televizorių kaip tik rodė reportažą apie Šiaulių įvykius. “O, dieve, juk ir jūs kažkada tokios buvot!” – išreiškė susirūpinimą mama. Tik, kad susirūpino 10-8 metais per vėlai. Taip, mes buvo vaikai juodais rūbais, kreivai pridažytom akim, su krūva auskarų veide, su kerzais, grandinėm ir pomėgiais “vienatvė, mirtis, kraujas, liūdesys ir kitas mėšlas”. Ir ką? Užaugom. Net universitetus baigėm. LOL.

Antrasis: Karlsoną iškeitė į vampyrus.

Pabandykim prisiminti. Gal ir nepatikėsit, bet man kažkada buvo keturiolika. Buvau ne ką didesnio ūgio (kas yra labai liūdna) ir turėjau labai panašaus dydžio kaip dabar krūtinę (kas yra dar liūdniau). Ir labai daug skaičiau.

Skaičiau “Interviu su vampyru”. Naktimis ne miegojau, o skaičiau S.Kingą ar tai kokį Simon R. Green. “Raitelį be galvos” perskaičiau būdama gal dvylikos, o trylikos man į rankas pakliuvo “Jūrų valdovo vaikai” su gana atviromis  sekso scenomis, kad perskaičiusi vieną jų bailiai apsidairydavau ar dabar manęs žaibas nenutrenks. Atsimenu, su drauge labai nervinomės, kad “Ketveri metai pragare” yra  pametę daugiau nei pusę puslapių, o “Satanistų vienuolyno” ištraukas garsiai skaičiau draugams autobuse, pakeliui į Alpes.

Per savo 17 skaitymo metų skaičiau visokio mėšlo. Ir žinot, koks skaitytas kūrinys mane labiausiai traumavo? Biliūno “Kliudžiau” ir “Brisiaus galas”, kuriuos priverstinai teko perskaityti, berods, ketvirtoje klasėje.

Sakykim, kažkam užkliuvo mano mylimas R. Gavelis ir “Paskutinioji žemės žmonių karta”. Nelabai tas straipsnyje pacituotas tekstas skiriasi nuo Dantės “Pragaro” (kuris bent jau “mano laikais” dvyliktoje klasėje buvo privalomas), baisiai smerkiami vampyrai tikrai nėra baisesni už B.Stokerio “Drakulą”, kurią brolis turėjo perskaityti būdamas gal 16. Dievaži, nepamanykit, kad ginu apsiseilėjusius Twilighto vampyriūkščius, bet manau, kad blogiausia, ko jie gali išmokyt jaunimą, tai sparklint saulėje ir kad mergina turi būti visiška mazgotė, norėdama turėti mylimuką šalia.

Apskritai, ir meilės romanų prisiskaičius gali kilt noras nukirpt stabdžius konkurentės automobilyje. Bet nereiškia, kad jei užteko intelekto išmokt skaityti, jo pakaks ir susiprast, kas tie stabdžiai ir kas tas automobilis.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Apie knygas aka kokį mėšlą aš skaitau

Visų pirma – baigiau savo NaNoWriMo ir dabar turiu 50k žodžių tekstą, bet apie tai vėliau.

Šiandien nuo ryto galvoju apie tai, kaip sudėtinga turėtų būti autoriui rašyti knygą, kai negali gerbti savo pagrindinio veikėjo. Skaičiau knygų, kur pagrindinsi herojus buvo žudikas, prievartautojas ar šiaip paskutinis lopas, bet neapykanta ir nepagarba jam kažkaip nesukildavo. Šiaip ar taip dalis žmonių skaito knygas tam, kad galėtų relate to somebody. Bent jau mano nuomone.

Iš kur tokie pasvarstymai?
Šiuo metu skaitau Charlaine Harris “Miręs iki sutemų”, kuri pasak plėmo ant viršelio įkvėpė sukurti garsųjį “True Blood”. Istorija seilėta, bet ok – vampyras seksualus, kentėt galima. Užtat pagrindinė veikėja (beje, vardų Sukė, teatleidžia man viešpats) man sukelia neapykantos priepuolius. Jai 24, ji realiai neturi draugų ir neturi giminių ir iš čia nukrenta gražusis Bilas, visas galantiškas, gražus, geras lovoj ir bla bla. Ką daro ji? Klykauja, kad nenori tapti vampyre, bet nepateikia jokios priežasties (man pakaktų ir to “aš nenoriu niekada daugiau nematyti saulės” for god ‘s sake!), ir parinasi, kad niekada negalės gaminti jam pusryčių. Ir dar jaučiasi stipriausia pasaulio moteris nors visą knygą tik spardo visus jai nepatinkančius į blauzdas. Women, get your shit straight!

Dabar čia sustokim.

Užvakar žiūrėjom trečia Twilight dalį. Nesijuokit, reikia šiam gyvenime viską patirti, kad ir kaip nemalonu gali būti.
Štai imkime Belą. Nenorit? Kartais reikia.
Moteriškė pamatė vampyrą, įsikliopinio vampyrą, vampyras jos nedulkina, tai ji pasiryžus ir sielą prarasti ir tekėti. O vištelei tik 18. O va ta suka Sukė dulkinasi kaip didelė ir paskui parinasi, kad jis niekad jai po darbo pieno neparveš.

Dievaži, I’m too old for this shit.

O dabar, mielos moterys, paganykim akis:

, , , ,

6 Komentaras

Didis atradimas ir mano naujas džiaugsmas

Šiandien nuoširdžiai galiu pasakyti, kad audioknygos yra mano mėnesio, o gal net metų atradimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai jau prieš mėnesį Mariukštis džiūgavo, kad yra gerai eiti gatve ir klausytis “Hitchhicker’s guide to the galaxy”, pakėliau antakius ir pažiūrėjau kreivai. Man patinka, kai muzika mano galvoje tėra fonas mano veikėjams, su kuriais aš gana intensyviais kalbuosi (jau minėjau – jie visi yra labai įdomūs žmonės).

Bet praeitą savaitę teko jau gal dvidešimt septintą kartą pažiūrėti “Queen of the Damned”, kuris, nors ir ne pats intelektualiausias, yra vienas mėgstamiausių mano filmų. Tuomet ir prisiminiau, kad Anne Rice yra parašiusi visas “Vampyrų kronikas”, iš kurių lietuvių kalba yra tekę rasti ir skaityti tik “Interviu su vampyru” (pataisykit mane, jei dabar yra išverstas ir dar kas nors).

Pradėjau ieškoti ir, žinoma, elektronines knygas anglų kalba radau. Tačiau nekenčiu skaityti iš kompiuterio, skaityklei pinigų neturiu. Neturiu jų net tiek, kad galėčiau ramiai užsisakyti tradicines knygas iš vieno nuostabaus puslapėlio, kur į Lietuvą atvežtų nemokamai. Todėl, kad ir kiek abejodama, šį rytą į player’į įsikėliau pirmus tris “The vampire Lestat” kompaktus. Ir… O, DIEVE, KOKIA TAI FANTASTIKA. Aš einu gatve, o mano galvoje kalba vyras, kuris bent jau pagal balsą tobulai tiktų vaidinti tą patį Lestatą. Balsas patrauklus, neerzinantis ir maloniai katiniškas. Roar!

Tiesa, popierinio knygos varinato tikrai neketinu apleisti ir vos tik gavusi algą ir grąžinusi skolas užsisakysiu visas “Vampyrų kronikas” įprastu formatu. Bet dabar, kai nebegyvenu barake, nebetenka kas dieną praleisti pusantros valandos viešajame transporte, todėl laiko skaitymui turiu ryškiai mažiau. O dabar… dabar einu gatve ir klausau. Fuck yeah!

, , ,

3 Komentaras