Posts Tagged sapnas

Aš sapnuoju Jėzų, o kolegė – Leniną

Mano sapne milžiniškame lėktuve visos kėdės pasuktos 90 laipsnių kampu.
Visi gali žiūrėti pro langus, visi patenkinti.
Iš lauko atplėšia duris ir nedidukė blondinė švilpiant vėjui įsirango į lėktuvo saloną. Tvarkingai uždaro duris.
– Prapiso mano bagažą, – sako ir sulanksto parašiutą į Wizzair reikalavimus atitinkantį 42 x 32 x 25 blokelį.
Ji lėktuvą ir nutupdo.
Milžiniška pieva, kurioje nusileidžiame kažkodėl mėlyna, o jos viduryje – prūdas. Prie prūdo apsikabinęs save per sulenktas kojas ir ant kelių pasidėjęs smakrą sėdi Jėzus. Ir jis nieko nebenori – nei vandeniu vaikščioti, nei ant kryžiaus lipti.
– Gal vyno, Jėzau? – sakau tiesdama jam Neptūno butelį.
– Meh, – sako Jėzus ir nė nepasuka galvos.
Aš jam kalbu ir kalbu, bet man nesiseka ir jei net Jėzus nebeturi motyvacijos, what hope do we have?
jesus
Kolegės sapne Leninas buvo piktas ir, sakė, gyvas, ne mumija.

, , , , ,

Parašykite komentarą

One more time with feeling – juk žinojau

Because someone’s gotta sing the stars
And someone’s gotta sing the rain
And someone’s gotta sing the blood
And someone’s gotta sing the pain

Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

large

Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
– Everything connects to everything, – sako.

, , , ,

Parašykite komentarą

Kauno aukštųjų mokyklų mafija*

*Ha! Čia nebuvo nė žodžio apie korumpuotus dėstytojus, prekiaujančius diplomais, ar apie švogerius, kurie nepriima dorų studentų mokytis  nemokamas vietas. Apsaugok Viešpatie, ne. Čia tik tai, kas man prisisapnavo.

Jau kadaise sapnavau, kad išsinuomavau naują butą, bet į jį taip ir nepersikrausčiau. Atsivedu koleges aprodyti. Atrakinu duris ir išgirstus bėgantį vandenį. Užeinu į tualetą, o ten lyg iš lubų dušas bėgtų. Ir nesuprantu, iš kur tiek vandens.
.- Matyt kaimynai užpylė, – sakau. – Eikit į darbą, aš nueisiu išsiaiškint.
Pakylu laiptais ir atsiskaičiuoju kaimynų duris. Durys lygios, be rankenos, be akutės – tiesiog metalo stačiakampis įguldytas į sieną. Greta – nedidelis skambučio mygtukas. Paspaudžiu. gangster
– Jis užsiėmęs, – sako man vyras su juokinga barzdele ir dar juokingesne kasele, nes kakta ir viršugalvis jau nuplikęs.
– Ammm… – iš karto pagalvoju apie mafiją ir jos bosą dabar vonioje skandinantį žmones. Vandens perviršis bėga į mano butą.
– Jis užsiėmęs.
– Nežinau apie ką…
– Užsiėmęs.
– Užtvindėt mano…
– Ar jūs galit baigt mane pertraukinėt? – piktai klausia, o aš dar pikčiau pagalvoju kažką labai negražaus apie Kauną ir kauniečius.
– Jūs užtvindėt mano butą. Liaukitės.
– Vaje, žinok visi turi problemų, – palinksta nepatogiai arti.
– Užsičiulpkit, – sakau ir jį stumteliu. Atbulomis (!) lipdama laiptais parodau abu vidurinius pirštus. Vyras pasileidžia link manęs.
– Panele, ar jūs įsterikuojate? – klausia.
– Taip. Labai.
– Man reikės pamatyti jūsų diplomą, – pagauna mane už rankos.
– Nesinešioju, – ranką trūkteliu taip stirpiai, kad vyras kone praranda pusiausvyrą.
– Už tokį šlykštų elgesį turėsim atimti iš jūsų diplomą.
– Man px, aš Vilniuje mokiaus.
Grįžtu į šlapią butą ir galvoju, kad teks ieškotis naujo.

, , ,

Parašykite komentarą

Elementaru, Vatsonai, tai Apokalipsė.

Paskutinėmis savaitėmis mano sapnai nebe tokie rišlūs. Spalvoti, vaizdingi, bet labiau primenantys besikeičiančias nuotraukas, nei filmus. Bet šiąnakt… Oi, vaikyti, šiąnakat buvo labai gerai.

Kas tingi skaityti – keliaukit tiesiai į pabaigą.

Taigi, sapnuoju.

Žemei atėjo galas. Gaila, nežinau dėl ko. Mes – pirmoji išsigelbėjusių karta. Nors laiko prabėgo dar nedaug, visa planeta jau užimta gamtos. Stori vijokliai skverbiasi kiaurai sienas, samanos auga visur ir and visko. endTiesiog akyse medžiai tysta į viršų ir pramuša skyles namų stoguose, tiltuose, tuneliuose. Miestų gatvėse – alkani vilkai, lokiai, krokodilai. Pikti briedžiai ir barsukai. Visa likusi žmonija gyvename dideliame erdvėlaivyje, kuris lėtai sklendžia virš mirusių miestų. Mūsų nedaug – gal tūkstantis. Plūduriuojame ore taip ilgai, kad didžioji dalis neprisimena nei savo pavardžių, nei kokiuose miestuose ar žemynuose gyveno. Kuriasi naujos šeimos, nauji ryšiai.

Maisto atsargos laive baigėsi prieš kelis mėnesius.Kas keletą dienų leidžiamės į žemę ir tikimės, kad visi grįš gyvi. Sapnuoju, kad padedu kirvį ant spintelės. Nervingai apsidairau ir į didelį sportinį krepšį kemšu pačius šlykščiausius šprotus, kurių gyvenime nevalgyčiau. Bet apokalipsė pakeičia žmones.

Laisvu laiku karstausi laivo išorėje. Randu po sparnu paslėptą kovinį robotą. “Pravers ateity“ – pagalvoju ir paslepiu jį po savo lova.

Situacija eina blogyn – baiginėjasi kuras, o rasti maisto vis sunkiau. Per vieną triukšmingą susirinkimą kažkas prisimena – besiruošdama pasaulio pabaigai žmonija sukūrė milžinišką platformą, kuri sukasi aplink žemę be kuro (gravitacija, inercija, dar keletas labai fizikiškų žodžių, etc). Joje sukūrė visą eko-sistemą, atkūrė svarbiausius žmonijos monumentus. Žodžiu – ta platforma yra vienintelė mūsų galimybė.

Pakylame ir ant platofrmos nusileidimo tako mus jau pasitinka žalias ateivių lordas. Jo violetinis apsiaustas plaikstosi vėjyje. Ateiviai daugiau ar mažiau draugiški, dalis jų žali, kiti – skysto vandens formos, treti – kietas ledas. Tik manęs neapleidžia nuojauta, kad ateiviai nori daugintis.
ben
Tiesa, dar laive yra britiškas Šerlokas Holmsas ir mes visai geri draugai. Tokie geri, kad įsikimbu jam į parankę ir lėtai einame į gyvenamuosius namus. Savo naujuosius namus. Aplink – garsiausių žemės architektūrinių paminklų replikos. Matau Big Beną, Tadž Mahalą ir Sidnėjaus Operhauzą. Tačiau gyvenamieji namai visiška seniena. Primena viešbutį “Pušynas“ Druskininkuose. Seni girgždantys liftai, rudimis nuvarvėjusios sienos, šalti ir drėgni kambariai… Einant koridoriumi Šerlokas apkabina mane per pečius ir aš visai apsidžiaugiu.

Per vakarienę pametu jį iš akių, sėdžiu prie vieno stalo su keturiomis storomis ateivėmis, kurios valgo tik uogienę, man palikdavos blynus.
Randu jį koridoriuje. Vilki keistą megztą kombinezoną, panašų į šliaužtinukus. Numegztas jis iš labai šlykščių pūkuotų siūlų, nuo kurių turėtų viską niežėti.
– Va kur tu, – sakau.
– Žinai, turiu pasakyti, kad man labiausiai patinka būti vienam.
– Man dažniausiai irgi geriau vienai, – pritariu. – Bet kartais nusibosta. Čia ne įsipareigojimo pasiūlymas.
– Nes, Džoana… Tu juk neprieštarausi, jei vadinsiu tave Džoana? Nieko taip nebus.
– Dar kartą pavadink mane Džoana ir aš sulaužysiu tau ranką, – sakau visiškai ramiai.
Ir prabundu likus keturioms minutėms iki žadintuvo.

Tiems, kurie tingėjo skaityti:

– Žinai, ką sapnavau? – rėkiu vyriškiui, kuris ruošiasi į darbą. – Kad žemei atėjo galas, su Šerloku Holmsu patekau į erdvėlaivį su ateiviais ir jis man vis tiek nedavė. Siaubas kaip pykstu.
– Parašyk skundą į fan meilą, – sako vyriškis, pabučiuoja į kaktą ir išeina į darbą.

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

Maratonai ir įkaitų dramos

Šiemet dar nelabai sapnavosi. Tiksliau – sapnavosi, ir robotų kovos, ir į rankas inegruoti lazeriniai ginklai, bet labai nerišliai. Šiąnakt jau atėjo laikas. Ir dar tos tėvų padovanotos paklodės su purpurinėm tulpėm daro savo.

Sapnuoju, kad laukiu lauke. Atvažiuoja raudona audi, gale – Kristė, už vairo jos draugas, kuris žinau, kad yra FBI, CIA, CSI, Aras ir dar koks nors special force. Ir sapne jis atrodo kaip Tomas, kurį prieš dvyliką metų įsimylėjus buvau taip labai, kad būčiau ėjus su juo breiko šokti. Tik sapne jo akys dar ryškiau mėlynos ir su rudais pakraščiais, net žiūrėti nejauku.
Važiuojam į Rygą, nes reikia apibėgti maratoną – 2,5 rato stadione. Prie trasos užsirišinėju sportbačius ir labai gerai prisimenu, kad treniravausi. Apibėgu pusę rato ir pradeda durti kairįjį šoną. Vaizdas prieš akis slenka tarytum kadrais kas dešimt sekundžių. Atsigulu ir priglaudžiu skruostą prie guminės stadiono dangos.
Pailsiu, atsigaunu ir grįžtu į automobilį. Važiuojam į turgų, nes Kristei reikia vieno A4 lapo.

Turgus didelis ir purvinas. A4 formatų lapų niekas neturi, bet pilna A5. Visa turgavietė yra ant įlankos kranto. Pereinam turgų ir išlendam prie pačios įlankos. Vanduo nusekęs, dauboje – glitūs akmenys, puvėsių kvapas. Ridinėjasi jūros ežiai, šokinėja stori karališki pingvinai.  Prisėdam ant uolų.
– Noriu nusileist prie vandens, – sako Kristė ir pradeda lėtai leistis per slidžius akmenis.
Iš už kampo pasirodo kostiumuotas vyras su kaubojiška skrybele.
– Aš žinau, kad tau reikia darbo. Turiu tau misiją, – sako jis Tomui. skull
– Ji – vienintelis dalykas, kurio man reikia, – sako Tomas akimis nusekdamas Kristę.
Leidžiuos paskui ją akmenimis ir kankinuosi nuo negeros nuojautos. Užsuku į pašiūrę – ten dar keturi vyrai su kaubojiškomis skrybelėmis. Vienas sugriebia mane už plaukų apsukdamas juos sau apie ranką, kitas pagauna Kristę ir priglaudžia peilį jai prie gerklės.
– Dabar tu dirbsi, ką aš tau pasakysiu, – sako vyras rankas iškėlusiam Tomui.
“Sakyk jiems ką nors, idiote tu prakeiktas“ – galvoju, tačiau padla tyli. Tyla pasidaro per sunki ir neištvėręs įtampos vienas vyrų su peiliu metasi ant manęs. Spėju pasitraukti ir jis nudūria kolegą. Čiumpu kitą peilį, brūkšteliu pirmajam užpuolikui per gerklę ir paleidžiu ašmenis į trečią. Tomas spėja sudoroti kitus du.
Purvinam kubile abu nusiplaunam kruvinas rankas. Eidama per turgų savo odinę striukę su kraujo dėmėmis skubiai sukeičiu su nauja nuo pakabos.
– Abiems viskas gerai? – klausia Tomas prie automobilio.
– Asile, kol tu galvojai, mus ir papjovę būtų! – rėkiu ant jo ir daužau kumštukais.

Šiandien reikia į IKEA, bet bliam kaip lyja.

, , ,

Parašykite komentarą

What’s your favorite sleeping position? Mine is psychotic.

Atsimenu, paauglystėje kažkas pasikleidė gandą, kad kuo spalvotesnius sapnus sapnuoji, tuo labiau tau su galva negerai. Tada visi norėjom būt ypatingi, tai tiesiog sapnuodavom vaivorykštes.
tumblr_m7qbmqIdyV1qzi9p6o1_500_large
O dabar man atrodo, kad kuo daugiau spalvų, tuo ramiau gyvenu. Vidiniai psichopatai sapnuose išsisiautėja ir buitis lieka beveik normali. Šį savaitė buvo turininga:

I. Vyksta gimnazijos valymo savaitė. Atvykstu diena vėliau nei dauguma – Kristė ir Karolė jau užsiėmusios lovas. Raskladuškės pastatytos buvusiame mūsų istorijos kabinete (dar dabar atsimeni – kab. Nr. 9). Pasidedu daiktus ir mane informuoja, kad mūsų komandos spalva žydra. Tada įduoda stiklainį ir sako, kad turiu pririnkti jį pilną nuorūkų, susinervinu, nes visi savo stiklainius jau pririnko. Dar susitinku buvusią lituanistę, kuri kaip visada rėkia.

II. Atvažiuoju į gimnaziją, nes pagliau reikia baigt mokyklą. Liko tris dienos ir jei nespėju, atestatą visam gyvenimui galiu pamiršt. Karolė ir Kristė vėl atvažiavo anksčiau, sėdim tam pačiam istorijos kabinete ir aš galvoju, kad PZDC, nes du metus dirbau, nelankiau fizinio ir neatsiskaičiau nė vieno normatyvo.

Akivaizdu, kad mano smegenys mano, jog kažkuo atsilieku nuo buvusių klasiokų. Ir galbūt po devintu kabinetu yra koks lobis paslėptas? Nes aš gi niekad net nemėgau istorijos.

III. Sėdžiu žalio medinio namo mansardoje.- Dažnai tave tėtis į Lituanicą paskraidyt pasiimdavo? – klausia juodaplaukė moteris.
– Nea, tik porą kartų. Paskui Dariui ir Girėnui atidavė.
Tada namas transformuojasi į kruizinį laivą ir aš nusiperku loterijos bilietą. Ironiška būtų kruize pirkti “Vikingų loto“. Laimiu 1500 Lt ir pareikalauju jų grynais. Gaunu ryškiai per didelę šūsnį suglamžytų banknotų ir dar saują centų. Pakylu į denį ir atsisėdu greta Tado. Realiai we have some bad blood between us, bet sapne viskas nepadoriai draugiška.
largeLaivas prisišvartuoja ir jis išlipa pirmas. Iššoku ant kranto ir Tado niekur nėra. Ant žemės randu plytą su žinute “Jei nori dar kada jį pamatyti, ateik į apleistą pastatą. Bet ne dabar, o po poros valandų.“ Susinervinu ir einu iš karto. Randu pastatą ir įlendu pro išdaužtą langą.
– TADAI! – rėkiu, bet suprantu, kad beviltiška, nes jis kažkur užmūrytas.
Išlendu į vidinį kiemą ir sutinku tą pačią juodaplaukę moterį. Ji fotografuoja prie sienos stovinčius modelius.
– Sakiau, kad po poros valandų , – ji piktai man sušnypščia. – Ir tu manai, kad negirdėjau, kad rėkauji? Negi tikiesi, kad dar kada nors jį pamatysi?
Supykstu taip, kad net fiziškai per miegus tai jaučiu. Sugriebiu moterį už gerklės ir stipriai suspaudžiu.
– Ir tu manai, gali man aiškint? – sakau. – Užmūryjai jį kažkur? Man px, tegul pūna.
Numetų ją ant žemės, apsisuku ir nueinu.

Kokių čia dar piliulių išgėrus?

, ,

Komentarų: 1

Sapnuoju savo pašaukimą

Magnio buteliukas nupirktas. 180 tablečių. Galėčiau valgyt kaip saldainius. Ir grįžo normalūs sapnai. Na, normalūs narkomaniniai sapnai.

Sėdžiu žvyruotoje pakrantėje ir mėtau į vandenį apvalius akmenukus. Grįžtu į kaimo sodybą ir atsisėdu ant nepatogios taburetės.
– Pasitempk, – sako man mama. – Utenos vyriausiasis atvyksta. – ji pastiesia raudoną kilimą.
– Labas, Andriau, – sakau vyresniajam, nes pažįstu jį jau labai seniai. icecrAM
– Labas, Aiste, – nepažiūrėdamas į mane atsako ir atsisėdęs ima burti apie tai, kaip medus pakeis maisto rinką.
I call bullshit! – rikteliu, o įsiutusi mama pavirsta į robotą. Atvičiaju, į patį tikriausią robotą su dviem kulkosvaidžiais rankų vietoje.
Pabėgu ir apleistame garaže susitinku tėtį. Atrodo tereikėjo vieno roboto, kad susiprasčiau, ko noriu gyvenime. Tarytum kulka idėja įstrigus galvoje.
– Įsidarbinau ledų parduotuvėje, – sakau tėčiui. – I am so happy.
– Kiek skonių turi?
– Devyniolika, – atidarius parodau skirtingas dėžutes.
– Reikėtų sugalvoti dar. Turi idėjų?
Papurtau galvą. Susėdam ant surudijusio mašinos kėbulo ir greit sugalvojam must-sell skonių derinius:
1. Citrininis + Avietinis;
2. Agurkinis + Persikinis;
3. Tepalai + Obuolinis;
4. Fairy + Citrininis.

Atsibudau wayyyy to excited.

, ,

2 Komentaras