Posts Tagged sapnai

Būrėjai, aiškiaregiai, atsakikit į klausimą – Sapnai edition

Kai prieš metus viena draugė, kurią laikau labai racionalia asmenybe, mane pakvietė mane į Būrėjų ir Aiškiaregių FB grupę, parašiau jai tris raides:
– WTF?
– Palauk ir pamatysi, – pasakė ji.

Palaukiau ir pamačiau, ko nemačiusi. Žinoma, grupė administruojama, prižiūrėta ir žmonės dažniausiai vieni kitiems malonūs, bet perliukų ten uždera ne prasčiau nei supermamyčių pokalbiuose.

Sapnai visada domino žmones, ji visada buvo mystifikuojami – paslaptingi proto kūriami vaizdiniai kūnui miegant… Aha, LOL. Gal ne man juos teisti, kai visas blogas kraujuoja nuo mano pačios sapnų, bet… nu… aš skyrybą moku. Daugiau ar mažiau.

ar-galit-pasakyti-ka-tai-reiskia
Ką tai reiškia? Kad ateina žiema, reikia UGGsų ir vilnonių kojinių. Paliubomu. (yay, rimuojasi!)

blooood
Yep, UGGsai for you too. Jei su klausėja aukščiau susimesit, gal rasit akciją “Keturi batai už dviejų porų kainą“.

buciau_dekinga_uz_atsakymus
Kai reikia kovot su “dusem“ ir dar labai piktom, padėt tik druska ir Supernatural.
tumblr_inline_mf8pbinw021qd695a
PS. jei barstysit ne druską, o koksą, sapnai bu įdomesni ir problemos garantuotai bus kitos.

…Pavyzdžiui tokios:
lol_v2

issigandau-ir-prabudau
Labuka pirk užuolaida. UGGsai tikriausiai irgi nepamaišys, bet iš vienos algos gali neužtekt.

darbo_diena_vakarop

Patarimas gauna +10 taškų iš manęs ir jo autorė – gerą karmą bent porai metų. Neabejoju, kad ugnis simbolizuoja turtus, kurie įgyjami po sėkmingo sandorio. Ir pagropto vaiko. Yep. This is it.

gotta_love_interwebz

Is this a real life?
Tai, ką autorė vadina “nesapnu“ man yra 7 alaus per 2 valandas.
Patarimas? Bent retkarčiais blaivybė yra labai gražus ir nuostabus dalykas. Everyone should try it.

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

One more time with feeling – juk žinojau

Because someone’s gotta sing the stars
And someone’s gotta sing the rain
And someone’s gotta sing the blood
And someone’s gotta sing the pain

Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

large

Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
– Everything connects to everything, – sako.

, , , ,

Parašykite komentarą

Neplanuoti ledo demonai

Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. “Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
– Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
large1

Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

, , , , ,

Parašykite komentarą

My head would be the scariest prison.

Galvojau, kad gana tų sapnų. Tačiau jie keičiasi, darosi pilnesni, ryškesni, didesni…

Šeštadienis-Sekmadienis:
Bėgu per prekybos centrą-sporto salę, nes reikia. Prie kasų įvyksta susitumdymas, vyras parkrenta ir miršta, kažkodėl aš kalta. Gaunu du metus kalėjimo Lukiškėse, kurių moterų korpusas – apgriuvusiame seimo pastate. Kalėjime aš nelabai patenkinta – bandau kartis, bet ir tai nelabai pavyksta. Susitinku kolegę I. ir labai bijau pažindintis su žmonėmis. Dar galvoju, kad kas dabar du metus dirbs ir kaip mano vyriškis vienas sugebės mokėti nuomą… Bet kalėjime vyksta visokios eskursijos ir rankdarbių būreliai, todėl visai nieko Ir finale aš džiaugiuosi, kad niekas nepisa man proto ir aš galiu ramiai rašyti.

large

Sekmadienis-Pirmadienis:
Su tėvais važiuojame į išvyką. Ilgą išvyką. Sustojus degalinėje išsmunku parūkyti, grįždama sutinku apsauginį su šunimi, beieškančius narkotikų. Šuo šokteli ant manęs, tačiau jį nuveda šalin. Sekantis sustojimas – kaimo sodyboje, gili žiema, sniego krūvos.
Į sodybą užsuka tie patys apsauginiai. Iškrausto mano kišenes – ramiai aprodau jam pradarytą ir dar naują cigarečių pakelius. Paskui jį užeina mano teta, pridega po cigaretę stebuklingu žiebtuvėliu ir patikrina ar ten ne žolė.
– Taip nieko nenustatysi, reikia kažkaip padaryti testą… – šnabždasi su mano mama.
– Blet, man dvidešimt penki, galit baigt regzt intrigas man už nugaros?
Teta su mama susižvalgo.
– Jei gerai užverši kilpą – pavyks, – sako teta ir išeina.
Mama pamindo vietoje.
– Kadangi pati nieko nepasakoji, darysime testą, nes kitaip…
– Eik velniop, – sakau ir skubiai deduosi daiktus į kuprinę. – Eikit visi velniop. Gyvenime matyti nebenoriu.
Per sniegą išbėgu į kelią ir pažeme šliaužiu per sniegą, melsdamasi, kad tik niekas manęs neieškotų. Tik jau grįžusi į miestą supratau, kad išsilaisvinau.

I think my dreams are evolving. Or it’s brain tumor.

There’s a storm on the streets, but you still don’t run
Watching and waiting for the rain to come.

, , , ,

Komentarų: 1

Sapnams dieta nepadeda

Yep, vis dar sapnuojasi. Vietoj plytos šokolado prieš miegą išgeriu vandens, todėl bent jau aišku, kodėl sapnuoju vandenį. Bet visa kita… Lizzy šiandien sakė, kad jei manęs nepažinotų, galvotų, kad esu narkomanė. No wonder people stare.

Sapno priešistorė tokia:
Vakar baigiau “Devil may cry 5“. Žaidimo istorija pasakoja apie du brolius – Dante ir Vergil, kuriu tėvelis buvo demonas, o mamytė – angelas. Ir būtent dėl to jie turi galią nužudyti super-demoną. Jau įdomu? Taip ir žinojau. Kadangi žaidimas gamintas, berods, japonų, tai visų plaukai labai faini, vyrai šlaistosi ilgais švarkais, nes tai tikrai pats patogiausias rūbas kovoj, o apie tai, kodėl Dantės kardas toks ilgas, geriau blaivi nekalbėkim. Bet veikėjų akys maždaug normalaus dydžio.

Dabar grįžkim į sapną.
Sėdim ofise ir ruošiames važiuot į festivalį. Tada – PYST – pareina potvynis ir pusė pastato nugriūva. Bandom bėgti, bet iš liftų plūsta vanduo, o laiptų nebėra. Galiausiai pavyksta išsikrapštyti ant stogo. Pasirodo, ten plyti milžiniška pieva su visokiais runomis apipeckiotais akmenimis. Kadangi apačioj potvynis ir vistiek – YOLO, su kolege akmenų pagalba teleportuojamės. tumblr_mhhxdsJtZt1rldlm5o1_500
Atsirandam pasaulyje, kuris atrodo kaip maždaug 18 a. pabaiga, tik labiau steam punk. Deja, šitam pasaulyje moterims su teisėmis labai nepasisekė.Nepasisekė ir su suknelėmis, nes net sapne suprantu, kad su tais lankais sijone man sėdėti neišeina. Todėl juos išplėšiu nafik ir iš karto tampu apkalbų objektu, nes padorios moterytės taip nesielgia.
Kadangi nėra teisių, tai nelabai yra ir ką veikti, Todėl visos padorios moterytės sėdi svetainėje ir gurkšnoja arbatėlę atkišusios mažuosius pirštelius. Užeina keletas vyrų, vienas iš jų – Vergil. Atsisėda šalia manęs, atmestinai kažką tarytum sau pasako apie orą ir aš nejučia atsakau. Tada jau visi kambaryje supranta, kad this one is a bitch, not a lady. Oh well.
Vergil nuolatos su savimi turi dieviško grožio kataną (kada nors bus įrašas apie mano fetišą tam tikriems ginklams). Turi ją ir sapne. Pradedu klausinėti, jis atsako, ištraukia ginklą iš dėklo. Yamato_I_by_MMMurdock
– Imk. – sako ir įteikia kalaviją man. Visi kambaryje nuščiuva, nes to dar nebuvo – kad vyras leistų moteriai paliesti jo ginklą (no sexual pun intended).  Nereikia nė sakyti, kad per tas kelias minutes sapne mirtinai jį įsimyliu.
Prie manęs prieina kolegė. Pasirodo, mano apyrankėje slypi mechanizmas, galintis teleportuoti mus atgal namo. Ir dar pasirodo, kad mūsų buvimas čia, kenkia mūsų egzistencijai namie. Aišku, aš namo nenoriu, o kolegė grasina ir rausia mano akinių dėklą, kuriame ir realybėje laikau visokiu pakabučius ir auskarus.
– Tu man ne mama, – pareiškiu (ne konkrečiai taip, bet kažką panašaus) ir perkeliu mechanizmą į ilties formos kaklo pakabuką. Slepiu jį rankovėje ir pasiraitojusi sijoną bėgu per miestą.
Vergil turi savo restoraną. Ir jis vaikšto tarp staliukų, visas aukštas, pasitempęs ir su ta pačia katana rankose. Pamatęs mane, čiumpa už riešo (ši detalė kažkodėl labai svarbi) ir tempiasi per visą salę. restoranas milžiniškas, atrodo visą amžinybę nardom tarp staliukų. Išbėgam į laiptinę ir sustojam.
– Aš niekur nedingsiu, – sakau ir užkabinu pakabuką Vergil ant kaklo.
Tada, atrodo, bučiuojamės. Ir tada žadintuvas.

Po galais, kodėl aš nerašau taip gerai kaip sapnuoju?

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Sako, košmarai sapnuojasi, jei prieš miegą prisivalgai…

… kadangi lankydama tėvus pasisvėriau and numbers are not pretty, naktimis nebevalgau. Nors suvalgius plytą šokolado miegodavau kaip kūdikis, o dabar sapnuojasi. Šiąnakt mane medžiojo di Caprio. Pašoviau jį du kartus ir labai bėgau į parką, kur ketinau praleisti naktį.

tumblr_mf0cjiDdER1qcloroo1_500_large

Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

– O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
– Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sutumblr_mitvwkeXgt1rf55joo1_500_largekasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

There are things
I have done
There’s a place
I have gone
There’s a beast
And I let it run
Now it’s running . . .
My way

, , , , ,

Komentarų: 1

When there is nothing left to burn, you have to set yourself on fire.

Savaitgalio atradimas, kad gerai pamaišius alaus, burbono ir tikriausiai viskio, sapnuojasi OHO kaip.

—-

Vaikštau blankiai apšviestame rūsyje. Visos grindys padengtos nedidelėmis plytelėmis, ant kurių – nuotrauka, vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Atsitūpiu, paspaudžiu vieną iš plytelių, tyliai suzvimbia mechanizmas, plytelė pasislenka į šoną ir nedidelis liftas į paviršių iškelia dėžutę. Joje – nedidelė urna su pelenais ir keletas nereikšmingų personal belongings. Sudedu viską atgal, uždarau kapą, paspaudžiu kitą atsitiktinę plytelę. Džiaugiuosi šia modernia technologija, kol neįdedu urnos kreivai, mechanizmas užstringa, ima baisia džergžti ir pasmirsta degėsiais. Pabėgu.

tumblr_m8gdebBlzb1qzht0oo1_1280_large Paskui laivu persikeliam į salą. Aš ir tėvai. Saloje daugybė spąstų ir kliūčių, nematome, bet gali jausti, kad tarp medžių slypi ne patys draugiškiausi čiabuviai. Atnarplioju storas virves, užtvėrusias kelią ir einam gilyn į tankmę. Medžiuose ant šakų kaba visiškai visiškai mažytės šimpanzės. Praeinu pro jas ir nusileidžiu takeliu link ežero. Žolėje sušnypščia ryškiai žalia gyvatė, atšoku į šalį ir imu klykti. Gyvatė puola ir atbėgusį tėtį, traukiamės ir traukiamės, bet jų pievoje daugiau nei viena.
Žinoma, įkanda man vienintelei. Viskam nurimus ant šlaunies pamatau žmogaus dantų žymes. Raminu save, kad gal praeis, tačiau labai tikrai jaučiu, kaip tirpsta rankų pirštai, pirma nykščiai, paskui visi kiti. Tirpulys kyla alkūnėmis į viršų. Man taip baisu, kad rūkau mamai matant ir nerūpi.

Realybėje skambina tėtis ir klausia:
– Kodėl neskambini?
– Gi vakar kalbėjom, – sakau.  – Nieko naujo neįvyko.
– O gal pas mus įvyko? Gal būnant kaime medis užkrito?
– Manau, kad jei būtų užkritęs, būtumėt paskambinę ir pranešę, – sakau ir iš karto bandau pakeisti temą, nes nesugalvoju kaip tėčiui paaiškinti, kad jo gyvatės nuodų porciją pasiėmiau sau.

, , ,

Parašykite komentarą