Posts Tagged ruduo

Crumbles of confusion

Kur tau – rudenin nepavyko įriedėt taip, kaip ketinau.
Vieną rytą pagalvojau, kad pamesiu, o po pietų tikrai pamečiau pentagramą, daugiau nei dvejus metus kabėjusią po kaklu. Kitą rytą atsikeliu užkimusi, užtinusi ir apsisnarglėjusi. Toks jausmas, kad tik pamečiau, taip – pist – ir nužiūrėjo kažkas.

Per visus snarglius nepastebiu kaip ateina ruduo ir krūpčioju, nes vakarais man per tamsu.

Tada ateina rinkimai ir aš su visais snargliais pusantros valandos stoviu eilėje. Vyriškis garsiai piktinasi ir grasina, kad balsuos už konservatorius. Prisiekiu sau, kad per sekančius rinkimus ieškosiu iš ko išsinuomoti kūdikį (suteikia absoliučią pirmumo teisę eilėje) arba prisikimšiu pilvą ir apsimesiu, kad mažų mažiausiai dvynukai.

Ir paskui ateina rinkimų rezultatai. Dabar labai trendas grasint emigruot, šitas man gal nelabai prie širdies, bet patikrinau: Vasario viduryje lėktuvo bilietai Vilnius-Briuselis-Abudabis-Sidnėjus kainuoja tik 2500 lt. Paskui užmiegu ir sapnuoju, kad su vyriškiu turim laivelį ir išplaukėm į Naujają Zelandiją.

O šiandien atrodau kaip senbernaras, nes akys raudonos. Bet vaikų vis dar nemėgstu.

, , , , ,

3 Komentaras

This is how we roll into autumn

Nu jau galit nebesiginčyti – jau ruduo. Man visai patinka. Ūkanoti drėgni rytai, proga nešiotis ir naudoti skėtį… nors kad tuo mėgautis visu 100%  procentų, norėčiau būti kur nors kalnuose, tačiau šito teks palaukti.

Dėl manęs, viskas galėtų taip ir likti – ūkanos, spalvoti lapai, kombinacija lietus-lietus-lietus-saulė-lietus-lietus iki pat kovo. Tačiau žiūriu pro langą ir labai gerai žinau – dar pora savaičių ir… Embrace yourself, fucking winter is coming. Teks pasiruošti bent trejetui mėnesių tik juodos, baltos ir šaltos.

Stovim su vyriškiu balkone ir spoksom į geltonuojantį medį viduryje kiemo.
– Nu naxui, – išmintingai sako vyriškis.
Aš palinguoju galvelę.
– Australijon? – klausiu.
– Australijon, – sutinka ir eina kept picos.
Kol kepa, įsivaizduoju kaip Sindėjuj atsidarom lietuvišką (!) piceriją, kur jis kepa picas, aš skaitau sėdėdama prie baro, o paskui einu mokyt mūsų šuns čiuožt su banglente, nes pati jau puikiai moku, nes kažkaip paiškėja, kad turiu įgimtą talentą banglentei (ja ja, I wish – prisiminkim kaip po vieno karto ant snieglentės kelius skaudėjo porą mėnesiukų. Būkim atviri – man tinkamas sportas yra šachmatai, bet ir tam aš per durna). Dar įsivaizduoju, kad kartais į namus ateitų gyvačių, nes Australijoj kartais taip nutinka. tada skambinčiau kaimynui, primenančiam Crocodile Dundee, jis ateitų ir gyvates išsineštų, o aš mainais duočiau keksiukų. Pasvajoji ir praeina.

Vakar vakare ėjau iš Rimi. Vienoje rankoje – maišas su aštuoniais alaus ir batonu bei skėtis, kitoje – telefonas. Einant per kiemus priešais mane sušmėžuoja dvi būtybės: kapišonai, sportiniai kostiumai, juostelės, keistas lenkų-rusų dialektas. Aš pažiūriu į juos, jie pažiūri į mane, aš dar pagalvoju, kad reiktų dėt telefoną į kišenę ir bandyt išsipirkt alum… tačiau… Žinot, pirmą sykį mačiau du marozus su skėčiais. Va čia tai ženklas, kad tikrai ruduo.

, , , ,

7 Komentaras

…between the opposing miseries of summer and winter

Šiemet praėjo pirma rugsėjo pirmoji, kuri man visiškai nieko nereiškia. Žinoma, tai nereiškia, kad turėjau priežastį su kažkuo neišgerti alaus, bet čia kita istorija.

Sėdėjau apglėbus jau šąlančiais pirštais alaus bokalą ir žiūrėjau į eisenoje žygiuojančius pirmakursius. Ką prisimenu iš savo eisenos? Kad siaubingai skaudėjo kojas ir paskui sėdėjau Sereikiškių parke su pora draugų ir ėdėm šlapiankę su batonu. Barako balkone dubeny vandens (dar neturėjom šaldytuvo) mirko gal dvylika butelių Adler Bock. Jei teisingai pamenu, buvo pirmoji rugsėjo pirmoji, kada alaus taip paprastai nebegalėjai nusipirkt.

Jeckau, tai dar buvo laikas, kada aš tikėjaus, kad gal net stipendiją pavyks gauti (LOL). Aišku, neužtrukau ilgai susiprasti, kad anei matematikai, anei informatikai gabi aš nesu, o kam esu gabi iš vis labai ilgai nebuvo aišku.

Įdomu, kiek iš tų, žygiavusių eisenoje, vis dar tikisi, kad šį rudenį jų gyvenimas radikaliai pasikeis į gerąją pusę? Paskui susipranti, kad dažniausiai žmonės per daug nesikeičia, tik darosi vis labiau susiraukšlėję ir fucked up.

“Vaikai grįžo iš mokyklos“ – sakau penktadienį iš magistro paskaitų grįžusiems kambariokams. Viena mano smegenų ląstelė verkia kampe, nes nebepriklauso lietuviškai aukštojo mokslo sistemai. Visos kitos, šoka džiaugsmo šokį, kad iš tos sistemos ištrūko.

, ,

5 Komentaras

Sveika, mokyklėle! (*trying to kill myself silently*)

Nagi nagi. Šiandien yra jau rūgpjūčio 23-ioji, kas indikuoja, kad po savaitės visi mes darysim opa-opa-opa į mokyklėlę, Tpfu į univerą blet.

Ir man asmeniškai tas ruduo visai ne į temą. Ši vasara buvo pirmoji, kurią aš visą tvarkingai išdirbau padoriu dirbančio žmogaus grafiku: keliesi-dirbi-grįžti-geri-miegi. Ir vien tik idėja, kad po savaitės vėl teks kiurksoti toj fucking hole of satan ir nuolankiai linksėti ir juoktis iš visų nejuokingų dėstytojų juokelių… verčia mane pasiimt stapler’į ir bandyt nusižudyt darbo vietoj!!!!!!!!!

Tikriausiai, jei visą vasarą nebūčiau dirbus, dabar būtų lengviau. Pavyzdžiui, pernai po vasaros net norėjau į universitetą. Dabar galvoje sukasi vienintelė mintis: I’M TOO OLD FOR THIS SHIT!!!

Perlaikymų savaitė man sukelia žagsulį, o vien idėja apie bakalauro rašymą atima gebėjimą kvėpuoti. Žinoma, vėl prasidės tos bemiegės paros, kai vienintelis dalykas, kurį dar pavyksta sukišti į skrandį, yra pora litrų energetinio gėrimo.


(source)

Man ruduo. Man visiškas ruduo.

, ,

Parašykite komentarą