Posts Tagged pokyčiai

Geriausias festivalis ir “kas gi mums nutiko” pamąstymas

Grįžom iš “Velnio akmens”. Jau išsimiegojom, purvą nuo kūnų nusigramdėm, sprandų nuo galvos purtymo beveik nebeskauda.
Apie festivalį jau prikalbėta pakankamai. Man buvo labai gerai. Gal tik trūko gardesnio maisto ir buvo kiek per IMG_20150717_231917daug doom/stoner. Ir naktys galėjo būti šiltesnės.

Festivalio šūkis: “Taigi px, teritorija juk aptverta”.

Festivalio filosofinis klausimas: “Jei galėtum pasirinkt – pimpalo ilgio speneliai, ar spenelio ilgio pimpalas – ką rinktumeis?”

Ir nutiko labai įdomi patirtis – prie tualetų prie manęs prieina vaikinukas.
– Labas, – sako. – Nesitikėjau čia sutikt. Kaip gyveni?
– Labas, – sakau. – Mes pažįstami? IMG_20150717_193338
Po keleto awkward minučių išsiaiškiname, kad jis – labai jaunas pažįstamas iš gimtojo miesto. Kuriam buvo 13, kai man buvo 17. Ar panašiai. Jaunoji neformalų karta, taip sakant. Tik dabar jis išaugęs, sulieknėjęs, turi skiauterę ir labai daug auskarų. Todėl ir nepažinau.
Apsikeičiam įprastomis tokiems pokalbiams mandagybėmis.
– O tu dabar kur? Vilniuj?
– Jo. Dirbu.
– O geras. Gal kokiam kabake dirbi? Užeičiau kada alaus išgert.
Ir čia aš suprantu, kad mano ofisinis darbas yra so boring, so formal, so diffrent planet, kad jį čia minėti yra beveik nepadoru ir gėda.

Ir kas gi mums nutiko?
We have come the long way.

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

Apie lauktus ir nelauktus pokyčius. In memoriam

Rašyti apie pokyčius ką tik persivertus į naujuosus metus atrodo įprasta. Stengiuosi nekurti sau standartinių New Year Resolutions, bet mintis apie pokyčius galvoje sukosi jau labai ilgai. large
Tikriausiai ne viena savo kartoje esu užauginta tėvų, kuriems pokyčiai reiškia tik vieną – nestabilumą. Mūsų tėvai gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos įsigijo (arba gavo pagal paskyrimą) vos baigę universitetą. Iš studijų programos į studijų programą irgi nelakstė. Jie dirba tame pačiame darbe (ar bent jau srityje) jau 25+ metų ir dėl to jaučiasi saugūs ir laimingi. Ir dėl to kiekvienas mano darbo, buto ar specialybės keitimas mamai sukelia aparpuolį (smagus žodis, reiktų dažniau naudoti). O ką bekalbėti, jei sugalvočiau keisti antrąją pusę (stop, nė neplanuoju).
Mes esam tie, kurie retsykiais net nesąmoningai nori supurtyti savo realybę su kokiu galingu pokyčiu. Įnešti dramos. Trys metai toje pačioje įmonėje jau atrodo ilgai, ir mes skersuojam į tuos bendraamžius, kurie prie to paties stalo ofise sėdi jau septynerius ar aštuonerius metus, arba, neduokdie, dešimtmetį.
“Jūs kartu jau septynis (aštuonis, devynis…) metus? Siaubas kaip ilgai” – girdėjau milijoną kartų.

Iš tiesų, norėjau papasakoti kokius pokyčius savyje planuoju, tačiau ši savaitė pakrypo kitaip. Buvau priversta galvoti apie pokyčius, kurių nelauki, nenori ir nesitiki.

– Beitas mirė, – parašė man pirmadienį draugė.
Ir lyg elektra nuėjo stuburu. Kastytis Beitas buvo dėstytojas man GMF’e dėstęs biologiją ir biofilosofiją ir mano mamos buvęs kursiokas. Vienas iš nedaugelio dėstytojų, pas kurį aš neturėjau skolų, nes biologija buvo vienas nedaugelio dalykų, kurį dar šiek tiek supratau. Pamenu, pirmame kurse labai nustebo sužinojęs, kad žinau kaip prancūziškai “žalia”. K. Beitas buvo dėstytojas, kuris per pusvalandį sklandžiai pereidavo nuo fotosintezės iki elfų regėjimo subtilybių. Biofilosofijos auditorija beveik visada būdavo pilna, nors paskaita ir buvo penktadienio popietę.
Kai pilni jaunatviško entuziazmo sugalvojom kurti leidyklą ir leisti fantastines knygas, paskambinom jam ir susitarėm dėl susitikimo. Vietoj planuotos valandos K.Beito kabinete praleidom keturias. Išėjau tokia pilna galva, kad net zvimbė. Žinoma, leidyklos mes neįkūrėm. Tačiau beveik visos jo rekomenduotos knygos poros metų bėgyje buvo išverstos ir išleistos kitų ir pateko į bestselerių sąrašus.

Aš nesu tikra ar jis mane sutikęs būtų prisiminęs, kas aš tokia, ir mūsų sapaliones apie varliagyvio vardu pavadintą leidyklą. Bet ši mirtis, faktas, kad aš tebegyvenu šiame mieste, o jis nebe, yra pokytis, kurio aš nenorėjau ir nelaukiau.

Nežinau, ar Kastytis Beitas buvo Tolkieno fanas. Bet labai tikiuosi, kad po šio mūsų pilkos realybės sapno jis atsimerkė kur nors Rivendell’e, guviai pakilo ant kojų ir sušuko “I’m going on adventure!”.

BilboAdventure

Gero nuotykio, Dėstytojau.

, , ,

Komentarų: 1

Sako, košmarai sapnuojasi, jei prieš miegą prisivalgai…

… kadangi lankydama tėvus pasisvėriau and numbers are not pretty, naktimis nebevalgau. Nors suvalgius plytą šokolado miegodavau kaip kūdikis, o dabar sapnuojasi. Šiąnakt mane medžiojo di Caprio. Pašoviau jį du kartus ir labai bėgau į parką, kur ketinau praleisti naktį.

tumblr_mf0cjiDdER1qcloroo1_500_large

Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

– O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
– Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sutumblr_mitvwkeXgt1rf55joo1_500_largekasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

There are things
I have done
There’s a place
I have gone
There’s a beast
And I let it run
Now it’s running . . .
My way

, , , , ,

Komentarų: 1

Is change just another trap? Cause old love is.

Šiaip nesu žmogus mirtinai jautrus pokyčiams. Dažniausiai nejaučiu poreikio juos dirbtinai sukelti, bet jei jau vyksta – tegul, adaptuotis man dažniausiai pavyksta. Čia nekalbu apie galūnių amputacijas, atleidimus iš darbo, skyrybas ir vaikus.

Bet dabar pokyčių daug. Naujas butas, išvažiuojantys žmonės ir šiaip chaosas galvoj. Kai dar gyvenau barake, būdavo dienų, kad negalėdavau įsivaizduoti savęs egzistuojančios tam mažam šlykščiam kambarėlį, todėl po paskaitų pavažiuodavau iki Šilo stotelės, o nuo jos eidavau peškomis iki pat Saulėtekio. Eidavau dėl ėjimo, nes atrodė, kad grįžti į kambarį yra beveik fiziškai neįmanoma. Vakar po darbo irgi ėjau ir kažkaip pasiekiau Humaną. Pasimatavau vienerias kelnes. Įtariu nesąmoningai pasiėmiau per mažas, kad galėčiau dar truputį blogiau pasijaust.
Tada grįžau namo pas vyriškį, kuris užtvindė visą virtuvę bekovodamas su ledu prišalusiu šaldytuve. To ledo į kitą butą nesivešim – užsiauginsim naujo.

Spoksau į snukiaknygę ir matau, kad mano senoji meilė yra “in relationship”. Po aštuonerių metų. Garantuoju, kad čia jau ne pirmas kartas, bet šį kartą pastebėjau.
“Kišitės į antrosios pusės reikalus, o jei esate vieniši – į kitų žmonių gyvenimus.” – sako mano horoskopas. Ta proga pastalkinu ir jį, ir jo išrinktąją. Jaučiuosi, kad gyvenu pagal visatos planą.

, , , ,

Parašykite komentarą

Plaukiojam, pokyčiai ir iš tiesų tai niekas nesikeičia.

Nuo penktadienio galvojau, kad noriu parašyti apie pokyčių baimę. Tai gal jau ir parašysiu.

Sakiau, kad šis blogas – šiek tiek edukacinis. Taigi, edukuokimės:

Metathesiophobia arba pokyčių baimė. Liguista ir labai stipri baimė visiems įmanomiems gyvenimo pokyčiams. Dėl visko kaltas pernelyg gerai ir apgalvotai veikiantis savisaugos mechanizmas. Gydyti vaistais galima, bet nerekomenduotina. Rekomenduotina kvėpuot į maišelį.

Atsimenu, 2007-ųjų liepos pradžioje sėdėjau ant čiužinio ir žiūrėjau į lapą. Užsirašiau tuos keturis skaitmenis, kad geriau suprasčiau. Paprasta: biologija – 77, chemija -69. Žiūrėjau ir galvojau, kad xui aš į tą mediciną įstosiu. Ir buvo taip baisu, kad gaila, jog po ranka neturėjau maišelio. Bet galėjau daryti BET KĄ, o ne tai, kam ruošiausi penkerius metus. Ir padariau. Bet ką. Juokeeeelis.

Prieš mane sėdi naujas kolega. Irgi pokytis. Pažiūriu – toks nieko visai.

O jei apie pokyčius, kurie nevyksta…
Vyrai grįžta. Ir ne šiaip, o būriais. Du žvėriškai mylėti vyrai per vieną dieną – kone rekordas.
Vienas su poezija, kitas su banaliai mandagiais klausimais.

Kai užsimerkiu, matau du savo ateities knygos veikėjus, žiūrinčius į mane per alaus bokalų viršų, ir darančius Įžvalgas.
Zuikiai, šiaip su savo veikėjais aš negeriu.

, , , , ,

Komentarų: 1