Posts Tagged nuotykis

Vilkas ir Osle vilkas.

Va ir prasidėjo trečia diena norvegų žemėje.

Pirmoji buvo pilna važinėjimo pirmyn ir atgal, baimės, kad oro uoste atims jobanas čenakines, žalias devynerias ar cigaretes. Smagiausias vaizdelis – Aurimukas tikrinantis ar mano tašė telpa į Wizzair reikalavimus. Į dėžę sugrūdo greitai – vyrutis gi stiprus, tačiau ištraukti bandė penkiolika minučių. Žmonės žiūrėjo. Nesmagus garselis – klykiantis emigrantiniai kūdikiai lėktuve.

Dieną pribaigėm ramiai, gurkšnodamos alų (skardinė – dvylika litų jmj!)  iš McDonaldo puodelių ant operhauzo stogo su maždaug tokiu vaizdu:

Visą antrą rytą išimtinai kultūrinausi. Galiu užsidėti “check” gyvenimo sąrašėlyje – mačiau The Scream originalą. Ir aišku, krūvą turistų bandančių jį nufotografuot muilinėm.
Ir blūdinėjau po botanikos sodo ir dariau krūvas forever alone fotkių. Nes juk kam tie draugai, kai fotoaparatas turi taimerį?

Pasivažinėju metro. I like metro. Ir dar gyvenime nebuvo, kad iš kažkur grįždama metro iš pirmo karto įsėsčiau teisingoje pusėje. Todėl pasivažinėjau kiek daugiau ir išlipau prie kapinių. Kaip kitaip. Bet čia kapinės kažkokios negotiškos.

Ratais kvadratais atsidūrėmė ant Oslo pilies (ar kaip tas daiktas vadinasi). Apačioje vaikinukas bandė važinėti siaura skiriamaja tvorele ant vienaračio. Jam nelabai sekėsi, o mes norėjom motyvuoti, todėl nusprendė pagroti Eye of the tiger. Ar kada nors klausėt teksto? For real, cituoju: “Eye of the tiger it’s the cream of the fight”. Kadangi Oslas yra pošlas, tai juokingiau nei juokinga.

Tikriausiai nesmagus dalykas yra toks, kad kramčiau kramtoškę ir nulūžo dantis. Šypsena gavo šimtą seksualumo taškų, paliubomu.

O paskui viešbutyje tiesiai iš butelio gėriau tikrai skanų viskį, kaip daro mano veikėjai. Ir dar visko.

Ir dabar tryse sėdime lovoje, kaupiamės pakuotis daiktus, apsipirkti ir važiuoti savaitgaliui į kalnus su Kristianu ir Evanu.

We are going to drive up high to the mountains on the high way.

, , ,

2 Komentaras

Penktadieninės klajonės

Štai praeitą penktadienį mes keliavom apžiūrėti VU onkologinės instituto, apie kurį visai neseniai rašė Miesto virtina.  Apėjom tris ratus apie pastatą, kol sustojom prie durų, pralaukėm penkioliką minučių, kol pabandėm jas atidaryti ir dar pusvalandį, kol akivaizdžiai ten apsistojusio dėdės paklausėm ar nieko blogo nebus jei užeisim 🙂 daugiau, tegul nuotraukos kalba už save:



,

Komentarų: 1