Posts Tagged nuotykiai

Eurotripas 2016. I dalis. Vilnius -Wroclavas -Praha – Brno – Popradas.

Nors aš jau nebe planerė, planuoti aš dievinu. Ir šios atostogos buvo mano pirmasis planavimo “kūdikis” gimęs ne darbe.
11 dienų.
3000 km.
Vienas vairuotojas.
map_eurotrip

1 diena.
Ilgiausia kelio atkarpa, kurią reikia susikaupti ir pravairuoti. Groja Iron Maiden. Sustojam Biedrionkoj ir nusiperkam pigaus alaus ir koncervų. Good planning.
Du kartus susipykstam su Google Lady, nes ji nesupranta apie kokias apylankas kalba. Butas Wroclave rastas per Airbnb, šeimininkas paliko detalias instrukcijas, manęs neapleidžia nuojauta, kad jis arba psichopatas, arba labai keistas. Dabar manau, kad jis tiesiog keistas. Bute palikta viskas – alkoholio pilna baras, triusikai, paltai, laptopas, kreditinės kortelės… Žiūrim futbolą, mėgaujamės lietinga Wroclavo panorama į vidinį kiemą.

2 diena.
Išvykstam į Wroclavo senamiestį. Šeimininkas nurodo ne tą tramvajaus kryptį, tai visų pirma pasimėgaujam Wroclavo rajonais, krūmais ir vietiniais. Wroclawas yra meh miestas. Jame galima pasifotkinti ir suvalgyti pietus. DSC_0419
Vakare – Iron Maiden koncertas.
Žinoma, Lenkija nebūtų Lenkija. Todėl kelionė iš centro iki stadiono trunka 45 minutes, o alaus arenoje negalima gerti, nes alus kenkia retai stadiono žolei. Or whatever.

Iron Maiden yra freekin’ awesome. Loved them before, love them more now.
DSC_0458

3 diena.
Iškeliaujam į Prahą.
Google lady vėl kalba nesąmons, todėl netyčia atsiduriam Vokietijoj. Apsidžiaugiam, pamatom mokamo kelio būdeles, apsisukam ir grįžtam į Lenkiją. Čekija yra labai gera vieta būti.
Airbnb butas pačiame miesto centre, todėl vairuotojas kovoja su eismu, tramvajais ir po ratais krentančiais turistais. Driving skill major level up.
Butas yra rojus – milžiniška terasa, iš kurios matyti senamiesčio stogai. Iki garsiojo laikrodžio – 3 minutės.
DSC_0479
Turistiniai objektai is a must, todėl greituoju būdu apeinam tiltus ir aikštes. Turistų tankis yra stipriai per didelis, visi lengvai suirzę ir tada… randam geriausią restoraną visoj Prahoj. Jis, I’m shitting you not, vadinasi “Du kačiukai”. Ir jie gamina savo alų, savo likerį, patys marinuoja sūrį ir yra tiesiog nerealūs.
– Šnaps with beer? – klausia besišypsanti padavėja. – Little cherry šnaps for the ladies?
Ir mes tik linksim galvom.

4 diena.
Pažiūrim kaip garsusis Prahos laikrodis muša valandas. Skeletas dešinėje gerai taškosi.
DSC_0513
Įvaldom po dar šiltą minšktutį ir skanutį “Trdelnik”, kuris sukelia cukraus komą ir grįžtame į “Du kačiukus” pietų. Vyrai užsisako šonkauliukų ir beveik apsiverkia iš laimės.
Dar to nežinom, bet gimsta kelionės catch phrase:
– Pagalvokit dabar apie tuos ribs…
– RIIIIBS… (visi seilėjasi fone)
DSC_0531

Išvykstam į Kutna Horą, nes ten yra bažnyčia iš kaulų. Nuoširdžiai, rekomenduoju apsilkankyti, jei atsidursit netoliese. 40 000 žmonių kaulai panaudoti kaip patalpų dekoracija. Pretty freekin’ creepin’ amazin’. Žmogui kainuoja 90 Kč, kad yra lygu varganiems 3,5 eurams.

DSC_0542.JPG

Atvykstam į Brno ir pirmiausia užsimerkiam į viešbučio baiseiną su vaikais ir neblaiviais rusais. Deja, netrukus paaiškėja du nemalonūs dalykai:
1. Brno yra nuobodus miestas ir tikrai neverta ten praleisti parą.
2. Mūsų viešbutis, nors ir tvarkingas ir modernus, yra viduryje paties tikriausio gypsy ghetto.
Todėl skubiu žingsniu aplankom garsųjį Brno Dildo clock. DSC_0549

Mes nesuprantam kaip jis veikia, bet, žinoma, gimsta dildo related medinis bajeris:
– Excuse me, sir, what is the time?
– Well, it’s dildo o’clock.
Ha!
Likusį vakarą praleidžiam savo kambario terasoje, klausydami ghetto garsų ir stebėdami naktinį Brno iš toli.

5 diena.
Mūsų mašina neužsiveda. Kosti ir neužsiveda. Vyrai atsidaro kapotą ir rimtais veidais žiūri į variklį.
Prieina rusų pora ir pasako, kad jų mašina buvo sugedusi vakar. Duoda serviso numerį, kurį gavo iš šeimos, kurios mašina sugedo užvakar. Mums kažkaip nejuokinga.
Skambinu tėčiui, kuris yra mašinų guru. Telefonu paklauso variklio ir diagniozuoja, kad matyt kažkas su kuro padavimo pompa (or whatever). Ieškom serviso, bet, labai dideliai mūsų nelaimei, Čekijoje – nedarbo diena kažkokių šventųjų nukankinimo proga ir visi servisai jau iš po vakar girti.
Vyrai ieško pagalbos, aš palaikau ryšį su mechaniku-tėčiu Lietuvoje ir bandau greituoju būdu perplanuoti kelionės maršrutą, kad prarasti kuo mažiau.
Paskutinio skambučio metu, tetis paklausia ar matau juodą pompikę. Patikinu, kad matau, ir kad ji minkštoka. Ir tada stebuklingu būdu užmupuojam variklį ir klyktelim iš džiaugsmo.
Automechanics-on-the-phone skill leveled up.
Laikomės plano, tik praleidžiam rezervaciją ir nepatenkam į Pukva cave. Fuck it, užeinam į Balcarka cave, visai verta, kainuoja 4 eur, tik gidė kalba čekiškai, niekas nežino kodėl.
Paskutinėje kompozicijoje meškiukas yra ryškiai užsimetęs LSD:
DSC_0582

Įvažiuojam į Slovakiją ir vėlyvą vakarą pasiekiam pensioną Poprade. Kadangi atvykstam vėlai, telefone turiu ilgiausią instrukciją, kaip rasti raktą: Durų kodas XXX, kairėje po vazonu ir už devynių miškų rasi seifą, jo kodas YYY, pasukti rankenėlę į kairę, pačiai apsisukti į dešinę, pacituot Šekpsyrą ir jei pasiseks, raktas bus tavo.

, , , , , , , , ,

3 Komentaras

Pasakėlės iš viešojo transporto

Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viešąjį transportą. Niekada neturėjau didelių problemų dėl ten sutinkamų žmonių ar grafikų. Aišku, kas belieka žmogui, kuris negali vairuoti.

Kai dar gyvenau Panevėžyje, tekdavo kentėti 4 kartus į valandą važiuojantį autobusą, o gyvenimas 7 stotelės nuo mokyklos jau buvo “miesto pakraštyje”. Didelių nuotykių autobusuose neteko patirti. Taip, kartelį mane, šeštokę, apsikarsčiusią fizinės aprangos maišais ir piešiniais dailei, bobulės stumtelėjo iš autobuso ir pabučiavau asfaltą. Viskas baigėsi rentgenu, šaldytais žirneliais ant čiurnos ir gal trijų mėnesių atleidimu nuo fizinio. Da1b0fd24d6a0dbec7204550b80c6fefc4r kartą esu užvažiavus per snapą pacanui, kuris lindo grabaliotis.

Atsikrausčius į Vilnių teko priprasti prie fakto, kad iš barako į universitetą važiuoti reikia bent 40 min. Ilgą laiką Vilniaus viešajame transporte mano nuotykiai buvo visiškai nepikantiški: esu pakliuvusi į troleibuso avariją, esu užmigusi, beveik nualpau, pavogė piniginę, nuvažiavau bala žino kur. Nieko įspūdingo, bet ko dar galima tikėtis, kai beveik visą laiką sostinėje pragyvenau 20-30 min pėsčiomis nuo miesto centro.

Ai, pamenu, dar Savanorių stotelėje būdavo tokie moterėlė, kuri tai dainuodavo, tai agituodavo nebepirkti Maximoje arba susivienyti ir užimti Snoro kioską. Dar kartais žaisliniu pistoletu šaudydavo į žmones. Bet niekada nemačiau, kad būtų įlipusi į autobusą, tai galbūt nesiskaito.

Niekada neturėjau didelių problemų ir dėl tvarkaraščių tikslumų – išeini iš namų, pastovi stotelėje ir kas nors atvažiuoja. Dabar gavau progą pavažinėti. Tikriausiai įspūdį sustiprina įvykusios viešojo transporto reformos. Apie tai, kad stotelėse kaba vieni grafikai, internete gali rasti kitus, o autobusai atvažiuoja pagal trečius, kurių niekur nerandu, dabar nekalbėsiu. Bet pakalbėsiu apie nutikimus.

Nutikimas Nr. 1b28bc780258c27a23f02d287decc66bd
Praėjusią savaitę ant manęs bandė užmigti bomžas. Atsisėdo šalia, tyliai pasimuistė, padėjo galvelę ant peties ir vos neužknarkė.

Nutikimas Nr. 2
Šiandien autobuse susimušė dvi bobulės. Įlipo abi prie Halės turgaus ir nepasidalino laisvos vietos.
Iš pradžių bandė ginčą išspręsti lygindamos savo sveikatos sutrikimus:
– Žiežula, man priešinfarktinė būsena!
– Pati tu žiežula, man krešuliai kojose!
Tada buvo pereita prie rusiško žodyno ir galiausiai imta mosuoti rankinukais. Vairuotojas turėjo sustoti ant avarinio ir ateiti raminti grasindamas išlaipinti abi.

Apie su savim šnekančius, liaudies dainas dainuojančius ir Kubilių garsiai keikiančius pakeleivius aš nė nekalbu.

, , , , ,

2 Komentaras

Faster, pussycat, kill, kill!

Dar nesigyriau, bet mes turim katę. Ji juoda, jos vardas Pandora, ji turi savo asmeninę Pandora’s box ir ten slypi buto negandos. Ji maišosi po kojom, galanda nagus į kilimą, stebi žiurkę ir šiandien ji kažkur dingo…

Apėjom visą butą, virtuvės langas buvo šiek tiek praviras. Gyvenam pirmam aukšte. Išėjom į naktines paieškas, šviesdamiesi telefonu (prožektorių bute nerasta) ir barškindami kačių maisto paku. Nors išvyka buvo sėkminga (pagaliau pasiėmėm kadaise iškritusį termometrą ir mano pincetą), tačiau nors apėjome du ratus aplink namą (likėjimai, teta Filomena) ir katės neradom. Liūdni grįžom.

Tada kažkas pradėjo miaukt po virtuvės langu ir Eduardas suklykė “kieno čia auksinės akytės???” Kol Eduardas didvyriškai bėgo aplink namą supratom, kad išlaikyt palaidos katės dėmesį sunkiau nei vaiko.

Ką supratau?
Kad dar labiau nenoriu turėti vaikų.
Bijai, kad per langą iššoks? – paklausė Kristė ir paklausite Jūs.
Ne. Bijau, kad suės LEGO kaladėlę ir nežinosiu ar iššiks, ar numirs.

, , ,

Parašykite komentarą