Posts Tagged niekas nesidaugina

Elementaru, Vatsonai, tai Apokalipsė.

Paskutinėmis savaitėmis mano sapnai nebe tokie rišlūs. Spalvoti, vaizdingi, bet labiau primenantys besikeičiančias nuotraukas, nei filmus. Bet šiąnakt… Oi, vaikyti, šiąnakat buvo labai gerai.

Kas tingi skaityti – keliaukit tiesiai į pabaigą.

Taigi, sapnuoju.

Žemei atėjo galas. Gaila, nežinau dėl ko. Mes – pirmoji išsigelbėjusių karta. Nors laiko prabėgo dar nedaug, visa planeta jau užimta gamtos. Stori vijokliai skverbiasi kiaurai sienas, samanos auga visur ir and visko. endTiesiog akyse medžiai tysta į viršų ir pramuša skyles namų stoguose, tiltuose, tuneliuose. Miestų gatvėse – alkani vilkai, lokiai, krokodilai. Pikti briedžiai ir barsukai. Visa likusi žmonija gyvename dideliame erdvėlaivyje, kuris lėtai sklendžia virš mirusių miestų. Mūsų nedaug – gal tūkstantis. Plūduriuojame ore taip ilgai, kad didžioji dalis neprisimena nei savo pavardžių, nei kokiuose miestuose ar žemynuose gyveno. Kuriasi naujos šeimos, nauji ryšiai.

Maisto atsargos laive baigėsi prieš kelis mėnesius.Kas keletą dienų leidžiamės į žemę ir tikimės, kad visi grįš gyvi. Sapnuoju, kad padedu kirvį ant spintelės. Nervingai apsidairau ir į didelį sportinį krepšį kemšu pačius šlykščiausius šprotus, kurių gyvenime nevalgyčiau. Bet apokalipsė pakeičia žmones.

Laisvu laiku karstausi laivo išorėje. Randu po sparnu paslėptą kovinį robotą. “Pravers ateity“ – pagalvoju ir paslepiu jį po savo lova.

Situacija eina blogyn – baiginėjasi kuras, o rasti maisto vis sunkiau. Per vieną triukšmingą susirinkimą kažkas prisimena – besiruošdama pasaulio pabaigai žmonija sukūrė milžinišką platformą, kuri sukasi aplink žemę be kuro (gravitacija, inercija, dar keletas labai fizikiškų žodžių, etc). Joje sukūrė visą eko-sistemą, atkūrė svarbiausius žmonijos monumentus. Žodžiu – ta platforma yra vienintelė mūsų galimybė.

Pakylame ir ant platofrmos nusileidimo tako mus jau pasitinka žalias ateivių lordas. Jo violetinis apsiaustas plaikstosi vėjyje. Ateiviai daugiau ar mažiau draugiški, dalis jų žali, kiti – skysto vandens formos, treti – kietas ledas. Tik manęs neapleidžia nuojauta, kad ateiviai nori daugintis.
ben
Tiesa, dar laive yra britiškas Šerlokas Holmsas ir mes visai geri draugai. Tokie geri, kad įsikimbu jam į parankę ir lėtai einame į gyvenamuosius namus. Savo naujuosius namus. Aplink – garsiausių žemės architektūrinių paminklų replikos. Matau Big Beną, Tadž Mahalą ir Sidnėjaus Operhauzą. Tačiau gyvenamieji namai visiška seniena. Primena viešbutį “Pušynas“ Druskininkuose. Seni girgždantys liftai, rudimis nuvarvėjusios sienos, šalti ir drėgni kambariai… Einant koridoriumi Šerlokas apkabina mane per pečius ir aš visai apsidžiaugiu.

Per vakarienę pametu jį iš akių, sėdžiu prie vieno stalo su keturiomis storomis ateivėmis, kurios valgo tik uogienę, man palikdavos blynus.
Randu jį koridoriuje. Vilki keistą megztą kombinezoną, panašų į šliaužtinukus. Numegztas jis iš labai šlykščių pūkuotų siūlų, nuo kurių turėtų viską niežėti.
– Va kur tu, – sakau.
– Žinai, turiu pasakyti, kad man labiausiai patinka būti vienam.
– Man dažniausiai irgi geriau vienai, – pritariu. – Bet kartais nusibosta. Čia ne įsipareigojimo pasiūlymas.
– Nes, Džoana… Tu juk neprieštarausi, jei vadinsiu tave Džoana? Nieko taip nebus.
– Dar kartą pavadink mane Džoana ir aš sulaužysiu tau ranką, – sakau visiškai ramiai.
Ir prabundu likus keturioms minutėms iki žadintuvo.

Tiems, kurie tingėjo skaityti:

– Žinai, ką sapnavau? – rėkiu vyriškiui, kuris ruošiasi į darbą. – Kad žemei atėjo galas, su Šerloku Holmsu patekau į erdvėlaivį su ateiviais ir jis man vis tiek nedavė. Siaubas kaip pykstu.
– Parašyk skundą į fan meilą, – sako vyriškis, pabučiuoja į kaktą ir išeina į darbą.

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą