Posts Tagged muzika

Sutrauka 2017-ieji

we-are-here-to-laugh-buk

Ši Ch. Bukowski citata man galvoje skamba visus metus. Šie metai buvo tokie pilni, kad po jų jau bet kas gali būti – bring it on!

Ko pernai žadėjau sau?
4. Ramybės sau, nes nors ir metai buvo geri, blaškiausi, bangavau ir plėšiaus.
Oh poor poor poor naive me.

Viskas prasidėjo susipurtymu darbe vasarį, po kurio sekė panika dėl turberkuliozės, o lygiagrečiai dar reikėjo susirašinėti su leidyklomis dėl knygos. Tada gegužę dirbau Milane ir nepamenu kada buvo taip sunku su savim, o birželį jau grįžau ten atostogauti. Rugpjūtį reikėjo lipti ant scenos, rugsėjį – keisti butą ir vos jį pakeitus vėl krautis daiktus į Milaną, paskui į Varšuvą, paskui… dv apie viską iš eilės.

Metų žygiai:
1. Nica ir Monakas;
2. Milanas (+palėkimas iki Lugano);
3. Atostogos aplink Gardos ežerą (Via ferratos, Gardaland, Venice);
4. Talinas;
5. Kolka rags (spontaniška kelionė, kuri laimėtų keisčiausios apdovanojimą. Nes miegot bačkoj be elektros prie jūros yra gerai ir labai rekomenduotina);
DSC_2125
6. Vėl Milanas (+palėkimas iki Turino);
7. Varšuva;

Metų pasirodymai:
1. Blue Foundation
2. Evanescence
3. Alice Cooper
4. Rammstein
5. NICK CAVE & THE BAD SEEDS
6. LP

Metų sportas:
1. Nubėgau 167 km iš viso. Ir pagaliau nubėgau 10 km. Net ne kartą. Per Vilniaus maratoną užtrukau 1 valandą 50 sekundžių – 9 min geriau nei treniruočių laikas.
DSC_2179
2. Nuirklavom, deja tik ~19km. Ir fuk ju, Belmonto užtvanka, kad griūni.

Metų sveikatos dislike: ankstyvą rytą speneliais prisiglausti prie šalto paviršiaus plaučių nuotraukai, bei kairysis klubas, kuris pradėjo skaudėti po maratono #babytė

Metų pastovumas: Pats geriausias vyras pasaulyje, jau greit 12 metų. Brangusis, jei mūsų meilė būtų vaikas, kitąmet ji jau baigtų mokyklą *apsivemia veivorykštėm*

Metų pokytis: Naujas butas, KURIS OMG YRA NEREALUS.

Metų suvokimai: Viskas, absoliučiai viskas, yra įmanoma ir aš viską galiu, o ko negaliu – fake it, make it, smile and wave.
Ir kartais, kartais sveika truputį labiau atsiverti žmonėms, truputį labiau jais tikėti ir truputį labiau pražiūrėti jų trūkumus.

Metų pergalė: BESIELĖ. Pirkti čia!

Metų sugrįžimas: vėl grafomaniškai rašau poeziją.

Metų pirkinys: Fotoepiliatorius + Nikon fotoaparatas eksperimentams + Cards Against Humanity;

Metų filmas:
Jei atvirai… I’m not impressed.
1. Pagaliau pažiūrėtas “Seven“:

2. Kingsman. The Golden Circle:

Metų serialas:
How to get away with murder:

Ir visiškai džiugiai atradau “RuPaul’s Drag Race“. Eat your heart out.

Metų skaitiniai:
Įveikiau Good Reads reading Challange! 33 knygos (iš kurių 2 – trumpos istorijos). Sąrašas čia.
Top 3:
1. Carrie Fisher “The Princess Diarist“ – jau ne kartą minėta ir bloge cituota;
2. Robert Pobi “Bloodman“ – įtempta, kruvina ir netikėta.
3. Michael Poore “Up Jumps The Devil“ – juokinga, išmoninga, gera.

Metų muzika:
1. Heather LaRose – New Moon

Can you feel the blood pumping through your veins
As your heart beat changes pace
Can you hear the wind calling out your name
As you’re fighting to stay tame

2. Beware of Darkness – Present Past Future

I’m scared of the future
And I hate my past
The present hurts too much
But I know it won’t last, know it won’t last
I’m scared of the outcome
Of what I could become
And I know if I don’t do something that I will be done

3. LP – Lost on you

Metų planai:
1. Talinas sausį;
2. Skersai išilgai Gran Kanariją kovą;
3. Tikriausiai Iron Maiden birželį.
4. Italų kalbos kursai;
5. Pradėti trečią knygą.
6. Labai svarbus piešinys ant kūno.
7. Pilates.

Metų pažadai:
Bet koks ramybės pažadas sprogs man į veidą kai pigi bambioškė, jaučiu jau dabar.
TIesiog, turėčiau daugiau sportuoti, sveikiau valgyti ir gerti daug vandens.

26168330_1763398610346443_5675592316269575319_n.jpg
Bring it on.
BRING IT ON.

, , , , , , , , , , , ,

4 Komentaras

One more time with feeling – juk žinojau

Because someone’s gotta sing the stars
And someone’s gotta sing the rain
And someone’s gotta sing the blood
And someone’s gotta sing the pain

Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

large

Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
– Everything connects to everything, – sako.

, , , ,

Parašykite komentarą

Susiplėšyk ir susisiūk arba One more time with feeling

Būna, negali numatyti net ir mažiausio veiksmo pasėkmių ir kaip ilgai jas jausi ir kentėsi.
Taip netyčia radau vyrą jau dešimtmečiui. Taip vienas atmestinai parašytas ir nerūpestingai išsiųstas CV davė karjerą, kurios tada niekas neplanavo.

Kai penkiolikos metų parsipūčiau Iron Maiden ‘Rainmaker’, negalėjau žinoti, kad po daugiau nei dešimtmečio stovėsiu jų koncerte.

Kai nuobodžiaudama pradėjau žaisti Dragon Age, nenumaniau, kad tai baigsis šimtais žaidimo valandų, sunkiais sprendimais ir milžinišku įkvėpimu kitiems dalykams.

Kai įsijungiau pirmą Supernatural seriją, nežinojau, kad po 5 sezonų serialą mesiu, nes dėl svetimų veikėjų dėl nesuvokiamų priežasčių skaudės per daug.

Kai atsiverčiau pirmą “Invisible Monsters“ puslapį, nežinojau, kad skaitysiu tuos pačius puslapius dešimtis kartų ir galvoje kartosiu kaip mantrą.blood

Kartais nežinai, kad smulkmena gali vėliau tau reikšti begalybę.

Aš nepamenu, kada išgirdau Nick Cave pirmą kartą. Dabar, žvelgiant atgal, atrodo, kad jis visuomet buvo. Kartais klausomiausių dainų sąraše, kartais kažkur tolimoje paraštėje lyg aidas. Bet visuomet buvo.

One more time with feeling – filmas apie naujausiojo Nick Cave albumo Skeleton tree kūrimą. Tokių filmų aš įprastai nežiūriu.
Bet kai vakar kino salėje užgeso šviesos, labai greit supratau, kad šitas filmas mane suplėšys, susiūs ir po dviejų valandų būsiu truputį kitokia.

Apie ką jis – nepasakosiu.
Jei kada nors turėsite galimybę – būtinai pažiūrėkite. Nes be proto gražu.
Albumas nuo šiandien ryto sukasi Spotify (ir mano ausyse).

Rip yourself open. Sew yourself shut – rašė Chuck Palahniuk.

enhanced-buzz-29774-1376323276-24

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Laimė ir mūsų jaunystės klasikas Bon Jovi

Dabar čia bus beveik real time literatūrinis eksperimentas.
Aš pat neįsivaizduoju kuo jis baigsis, bet stay with me, this might be a fun ride.

Atsidarau Dabartinį lietuvių kalbos žodyną ir ieškau žodžio “laimė“.
laime-sekmes
Pasirenku geltonai pažymėtą antrąją reikšmę (nes man reikia daiktavardžio, šitame eksperimente daugiau taisyklių, nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Suprask – bent keletas). Važiuojam toliau.

Ir čia aš giliai nusiviliu, nes jau antras žingsnis bus grąžina prie žodžio “laimė“:
sekmes

Tikėjausi bent 10 žingsnių verto paklaidžiojimo, kurio išvada būtų laimė = kibinas (ir kas gali teikti, kad kibinas nėra laimė?)

Bet, kaip sakė mūsų jaunystės dienų klasikas Jon Bon Jovi – “Life is life“.
Kaip rodo mano ką tik atliktas tyrimas, laimė = laimė.

[Iš tiesų, tyrimas parodė, kad laimė = sėkmė ir sekmė = laimė, tačiau dar pirmam kurse universitetas mane išmokė, kad jei a=b ir b=c, tai a=c. tranzytivus sąryšis, tsakant.]

Tikriausiai pirmas brandus šių metų atradimas yra toks, kad laimė yra labai ilgalaikis reiškinys. Jei ji yra, tai ji nepavirsta į nelaimę tik dėl to, kad pameti penkis eurus, peršali ar tave aptėškia automobilis.
Gal man haliucinacijos. Atrodo, kad pastaruosius metus galva tiesiog liepsnojo stresu (aš rimtai įsivaizduoju, kad magnetinio rezonanso nuotraukoje mano galva buvo raudona nuo streso). Ir dabar šitiems uždegimo židiniams užgesus, man tikriausiai haliucinacijos.

Bet iš tiesų kartais aš tiesiog būnu sau kažkur tokia absoliučiai laiminga dėl nieko, kad, kai pirmą kartą taip pasijutau, išsigandau beprotiškai.
[ne, ne, ant pigesnių narkotikų neperėjau, viskas kontroliuojama]
[ne, seneli ir močiute, jokių narkotikų aš iš vis nevartoju, čia taip vaikai kalba šiais laikais. Linkėjimai!]

Aišku, aš laiminga, bet mane vis tiek siaubingai erzina daugybė dalykų.
Pavyzdžiui, kad negaliu ofise garsiai keiktis, nes kažkaip nepadoriai atrodo.
Ir kad vėjas belenkoks, ir iš mano palto kapišono padaro parašiutą.
Kad papūga šika ant durų.
Kad turiu planuot atostogas (kas mane džiugina), bet man reikia dviejų savaičių atostogų, kad suplanuočiau atostogas.
Kad DA:Inquisition DLC pilnas loginių klaidų.
Tada dar suskyla telefono ekranas (labiau nei buvo suskilęs) ir nors cypk kaip pikta.
Ir dar pikta, kad jei ilgiau pacypiu, skauda gerklę.
Kad žiemos vakarai rožiniai kaip kūdikio užpakaliukas. [Labas, Egle!]

Bet laimė yra laimė.
Breathe in strength, breathe out bullshit.

Mėnesio Spotify atradimas:

I don’t want to rest in peace, we can haunt each other’s dreams.
We’ll fight underneath this turf, bicker away in darkness.
We’ll find our way to result our way from the lands of the living.
We’ll find a common ground and fall in love all over again.

, , , , , ,

Komentarų: 1

A ring of cocaine will protect you from ghosts

<WARNING> bitchy full-moonish post ahead.

Mane labiausiai vargina, kai apsėda toks literatūrinis liūdesys. Ir didžiausia jo problema ne ta, kad tai liūdesys, o ta, kad jo nesinori atsikratyti. Nes jis įkvepia ir muzika ausyse skamba kitaip. O paskui įstringi ir gali pradėt daužyt galvą į sieną.

Viena akimi žiūriu britiškus quizz’us. Ir pamatau juos du tokius panašius į praeities vaiduoklius. Vienas jau tikrai tik vaiduoklis, nepamirštas, bet neprisimenamas. Kito vardo neminiu, tik jis ironiškai nusėda ant mano vitaminių buteliukų. Neturėčiau taip labai jų prisiminti.

large Nesu labai protinga moteris ir ne visada darau tai, kas man geriausia. Todėl susirandu ir peržiūriu tikriausiai visus įmanomus video su savo vaiduoklių antrininkais. Stebiuosi, nes kažkodėl nepagerėja.

Šią savaitę netikėtai užplūdo visiškai nenaudingas įkvėpimas, kai rašau daug, bet ne tai, ką reiktų.
Niekada nemokėjau galvoti veikėjams vardų ir skubėdama panaudoju vieną iš senų ir mielų, prie kurių esu labai pripratusi. Ir tuomet ją nužudau.

Jos lūpos buvo kraujo skonio tą paskutinį kartą ir jau šalo. Išnešiau jos kūną ant rankų ir mus pasitiko plojanti minia. Jie šventė mūsų pergalę. Tą akimirką supratau, kad dėl manęs jie visi galėjo būti negyvi, jei tik ji nebūtų mirusi. Būčiau galėjęs juos visus paaukoti. Žavinga mintis iš karaliaus lūpų?

Perskaitau, ką parašiau ir nuo grafomaniško šoko apsiašaroju.

Kai tą patį vakarą einu per Užupį spoksau į svetimus langus ir galvoju, kad viskas būtų visiškai kitaip, jei ten gyvenčiau. Nors tai netiesa. Kažkada atrodė, kad kai jau gyvensiu Vilniuje tai viskas bus gerai po defaultu. Bullshit.
Artėja lūžis ir pirma manyje, o tik paskui visur aplinkui. Ir natūralu kad lūžti skauda. Norit banalios metaforos? Esu įsitikinus, kad iš kokono besiritantis drugelis cypia iš skausmo.

Ir šiaip – pilnatis, visi debilai ir nuo pirmadienio nėra karšto vandens. Gaidžiai.


But I’ll never stop lying to you
And I’ve never said a word so true

, , , ,

Parašykite komentarą

Gimtosios mažosios Čikagos sapnai.

Šiąnakt sapnavau, kad už skolas bare turiu dirbti mafijai.
Kad į jų būstinę reikia nerti po vandeniu, laviruojant tarp daugybės nusmailintų uolų.
Išlipu iš vandens, abu mano dilbiai simetriškai prarėžti, niekaip nesustoja kraujuoti. Mafija mane per prievartą girdo Damų likeriu, o man taip baisu baisu baisu… Taip baisu, kad aš neatsimenu, kada paskutinį kartą taip bijojau alkoholio.

Savaitgaliais, kada dar turiu laiko mąstyti, bandau atspėti, kas negerai su žmonėmis.
Kodėl, po galais, vis dažniau atrodo, kad atskridau iš kitos planetos? Ir iš vis nebesuprantu, kaip ir kodėl reikėtų reaguoti ar elgtis. Todėl ir nereaguoju. But it makes me feel really really tired.
– Žinai, visai noriu pasakyt, kad man nusibodo, užpiso ir aš noriu padėt tašką. Bet nieko to mano taško matyt nenori, – bandau meniškai situaciją nupasakot vyriškiui.
– Moterys, – sako protingai patylėjęs ir palinguoja galvele.

All day I’ve been wondering what is inside of me
Who can I blame for it, I say

, , ,

Komentarų: 1

Beprasmiai savaitgaliai ir ryškiai nenormalūs sapnai

Visą savaitgalį nepadariau nieko naudingo. Net skalbimo mašinos neprikroviau. Hooray for me, I guess. Ir per paskutines 48 valandas miegojau, mažiausiai 30, kad dažniausiai reiškia, kad sapnavau dalykus. Ne tas žodis sapnavau (būčiau religinga, persižegnočiau, bet kadangi nesu, o rašyti, kad kasausi, nėra estetiška, įsivaizudokit, kad nieko nedarau).

Sapnuoju medžių alėją prie mokyklos. Asfaltuotas kelias apaugęs žole, samanomis, mėtosi akmenys ir medžių kamienai. Žingsniuoju taku ir vieną po kito randu tris lavonus. Vienas jų, kad ir kaip siaubingai skambėtų, mano kolegos. Grįžtu į mokyklą ir visi nepaprastai susirūpinę, nes aš turėčiau būti visiškai traumuota po tokių radinių, bet man tik labai liūdna ir man reikia eit į fizikos pamoką.
Fizikos pamoką veda Rita Miliūtė ir aš nuoširdžiai piktinuosi, nes sapno profiliavimo dėka aš fizikos jau du metus nesimokau, o čia man pareiškia, kad dar ir egzaminą reiks laikyti, ir, apskritai testo klausimai labiau primena kirčiavimo užduotis.
Tada į klasę užeina mano tariamai žuvęs kolega ir aš apsidžiaugiu.
– Ei, tu gyvas? – sakau.
– Tai joa.
Kolega šypsosi ir atrodo visiškai nepaveiktas kraupių įvykių.
– Tikrai? – stebiuosi ir bandau sau įžnybt, bet neskauda. – Netikiu, įžnybk man.
Juokelis – kai žnybia kolega, skauda. Akivaizdu, kas sapne nesapnuoju. Paskui sėdim ant palangės ir žiūrim kaip žmonės dėl nežinomų priežasčių lipa per spygliuotą tvorą. Ir BBD ant tos fizikos.

, , , ,

Komentarų: 1