Posts Tagged knygos

11 knygų, kurias nuolat skaitau

Kadangi kadaise rašiau apie filmus, kurių nenustoju žiūrėti, o dabar praradau savo biuletenio nekaltybę (taip, taip, man beveik 30 ir aš iki šiandien gyvenime neturėjau biuletenio) ir turiu laiko, štai gyvenimo knygų TOPas.

  1. Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir Lietus
    raganairlietussenas
    Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau, kai buvau keturiolikos ir buvau Šiauliuose labai keistoje konferencijoje/konkurse. Tada labai entuziastinga mokytoja mokinukų pilnai klasei citavo nešvankiausias knygos ištraukas. Tik kai pagaliau ją paskaičiau, supratau, kad čia visai ne apie tai.

    Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.

  2. Simon R. Green “Blue Moon Rising“ ir “Hawk and Fisher
    kylantismelynasmenulis haukasirfiser
    Žinau, žinau, viršeliai siaubingai kaip ir praktiškai visų “Eridano knygų“. Tačiau pirmą perskaičiusi “Dievų Žudiką“ negalėjau sustot ir dabar tikriausiai kiekvieną knygą iš abejų serijų esu skaičius po kokius 5 kartus, tiek angliškai, tiek lietuviškai.

    Rupert: “… At this rate, somebody is bound to upset the Warlock once too often, and we’ll end up with a Court full of bemused looking toads.“ “He wouldn’t dare use his magic here,“ said the Champion. “Don’t bet on it,“ said Rupert. “The High Warlock has all the practicality and self-preservation instincts of a depressed lemming

  3. Amanda Palmer “The Art of Asking
    the_art_of_asking_book_cover
    Jau daugybę kartų gyriau, citavau ir apkeliavo jau ne vienas draugų rankas ir pastrigo pas Viltautę (looking at you :D), bet viskas jau išspręsta.

    There’s really no honor in proving that you can carry the entire load on your own shoulders. And…it’s lonely

  4. Jurgis Kunčinas “Tūla
    tula
    Žinau, kad pirmą kartą “Tūlą“ autobuse į Vilnių. Tada Vilniuje Užupyje ir Pilies gatvėje, ir Bernardinuose ir labai daug kartų. Ir nuo jos pradėjau klajoti Vilniaus gatvėmis ieškodama būtų ir nebūtų vietų.

    Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčiošunims, kai kertu  vaiduoklišką Olandų gatvės magistralęir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jųseniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiamesniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės…

  5. Ugnė Barauskaitė “Dešimt
    desimt
    Paauglystėje dievinau pirmąją Ugnės knygą “O rytoj ir vėl reikės gyventi“. Kai pasirodė “Dešimt“, raukiausi, nes nu ple apie nėštumą gi, bet nusipirkau. Ir po to skaičiau periodiškai po porą kartų į metus. Kiekvieną kartą, kai imi norėti nereikalingų dalykų, o gerklėje nusėda įkyrus neramumas.

    Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

  6. Ben Elton “Dead Famous
    mirtistupykloje
    Šitai knygai taip siaubingai nepasisekė su pavadinimo vertimu, kad man kiekvieną kartą prisiminus liūdna. Lietuviškai “Deadly famous“ virto į “Mirtis tupykloje“. Saaaad. Ir dar jie vertime visus papus vadina “buferiais“, kad labai nervina. Bet man ši knyga – geriausias kurinys apie realybės šou ir tobulas smagus, bet įtemptas, detektyvas.

    One house. Ten contestants. Thirty cameras. Forty microphones. One survivor. The words punched themselves onto the screen like fists slamming into a face. Frantic, angry rock music accompanied the post-punk graphics and the grainy images supporting them. A spinning hot-head camera. A barbed wire fence. A snarling guard dog. A girl with her back to the camera removing her bra. A close-up of a mouth, screaming and contorted with rage. More big guitar noise. More jagged graphics. Nobody watching could be in the slightest doubt that this was telly from the hip and for the hip.

  7. Undinė Radzevičiūtė “Strekaza
    strekaza
    Čia buvo pirma mano gauta elektroninė knyga. Aš rimtai! Jau nepamenu kas, bet kažkas per mIRC atsiuntė labai prastai suformatuotą .doc. Paskui aš tą knygą nusipirkau ir ištisus skyrius mokėjau mintinai. Ir čia aš atradau terminą “mizantropija“.

    Skambutis: laikrodis-durys-telefonas? Telefonas. Mama.
    – Sapnavau, kad tu numirei, – niūriai sako ji.
    – Jau trečią kartą šiemet.
    – Aš labai verkiau. Ką veiki?
    – Ruošiuosi pas psichiatrą.
    – Ko tu ten vaikštai? Ką, jis tau patinka?
    – Matei filmą apie Tonį Soprano? Jis ten irgi vaikšto pas psichoterapeutę. Jo mama klausia: “Ko tu ten vaikštai, kad kalbėtum visokią bjaurastį apie savo motiną?“ Tai žinok, kaip tik to ir vaikštau. Kad kalbėčiau visokią bjaurastį apie savo motiną.
    Mama pralinksmėja.

  8. Joseph Heller “Catch-22
    22islyga
    Kai pirmą kartą perskaičiau, pusės nesupratau. Perskaičius antrą kartą nesupratau kitos pusės, todėl skaičiau dar kokią dešimtį kartų. Ir kiekvieną sykį randu iš ko kikenti. Didelis bonusas – mano vyrui irgi patiko.

    Why are they going to disappear him?
    ‘I don’t know.’
    It doesn’t make sense. It isn’t even good grammar.

  9. Nerijus Pečiūra – “Aš ir Atsuktuvas“ ir “Vilniaus Kiberpoema
    as-ir-atsuktuvas_z1 kiberpoema
    Tikriausiai tuščiausios knygos šiame sąraše, tačiau, kai galva ūžia, ranka pati tiesiasi prie tokios dvasinės ir literatūrinės lengvybės. Ir dar truputėlį daužo neformalais ir tuo pasauliu, kurio sterilius likučius dar pamačiau Vilniuje prieš 15 metų, kai Green’ai dar dirbo, o Užupys dar buvo griuvėsiai.

    Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gycenimas – tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau…

  10. Judita Vaičiūnaitė – “Neužmirštuolių mėnesį
    neuzmirstuoles
    Mažą mėlyną knygutę radau lentynoje ir perverčiu reguliariai. Kodėl? Nežinau. Neturiu jokio paaiškinimo, nemėgstu poezijos… bet vis tiek. Dalį eilėraščių rasite čia.

    … Balzamuotojau,
    aš noriu tapt bejausmė.
    Man taip baisu. Aš visiškai netrokštu amžinybės.

  11. Chuck Palahniuk – “Invisible Monsters
    invisible-monsters
    Į jos vietą lygiai taip pat galėtų stoti “Haunted“. Nepaprasta istorija, priplojantys ir netikėti plost twists, kiekvienas sakinys gali būt paverstas į tatuiruotę. Bet, tikriausiai, ne silpnų nervų skaitytojams.

    No matter how much you think you love somebody, you’ll step back when the pool of their blood edges up too close.

Ir dvi knygos, artimos, bet nepatenkiančios į sąrašą:
Hanya Yanagihara -“A Little Life – nenusakomai gera, jautri, nuoga knyga, tokia, kurią skaitydama verkiau balsu. Ir nesvarbu, kokia ji gera, gyvenime daugiau jos neskaitysiu.

Hector Malot “Be šeimos – kurią skaičiau vieną kartą ir prieš 17 metų, tačiau niekada nepamirštu.

Tiesa, paskutiniu metu mano aplinkoje netyla kalbos, kad nevertiname rašytojų moterų. Sudariusi šį sąrašą nustebau – 5/11 jame yra moterys. Neturėčiau stebėtis, tačiau natūraliai dažniau renkuos vyrų rašytas knygas – trilerius, fantastiką, siaubą, kuriose nemėgstu emocinio krūvio, kurį dažnai prideda autorės. Toks pastebėjimas sau pačiai.

Manot, kad mano sąrašas – šūdas?
Jūsų toks pats?
Nelaikykit tokių emocijų savyje, rašykit į komentarą.

, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 Komentaras

Knygos, kurios tau nebepadės

Paskutinį penkmetį mano aplinkoje niekad niekas per daug nesidomėjo self-help knygomis. Kažkas bandė skaityti “Lengvą budą mesti rūkyti“, bet pasidžiaugė, kokia labai veiksminga knyga ir toliau rūko kaip rūkę.
Paauglystėje bibliotekoje man pakliuvo “Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“. Būtumėt kas nors matę mano veido išraišką, kai supratau, kad ten ne sci-fi romanas.

Dar buvo dvi knygos, kurias medžiodavom biblietekose – “Medžioklės ir žūklės vathatssotrue_5328_1332045397dovas merginoms“ ir “Flirto pradžiamokslis merginoms“. Apie pirmąją neatsimenu nieko, išskyrus tai, kad viršelis buvo exceptionally retarded (patikrinau google – still retarded).
Antroji kažkokiu stebuklingu būdu buvo pakliuvusi mano nuosavybėn. Ją sudarė gera dešimtis testų, kurie padėjo nustatyti kokio tipo vilioklė esi ir kokius vyrus gali apžavėti. Knygoje vos ne iki skylių buvo pieštuku pribraukyti atsakymai, kadangi visos draugės norėjo sužinoti, kuri yra “Naivi romantikė“, kuri “Aistringa patrakėlė“, kurios laukia “Nesutramdytas kaubojus“ arba “Seksualus rimtuolis“. Žinoma, kiekvieno testo rezultatus sekė praktiniai patarimai kaip elgtis.
Ačiū Dievams, tokių nesąmonių priskaičiusių trylikamečių niekas neįleido į jokius klubus, nes visos tik ir būtų nevykusiai trynusios taurės kraštą, gaudžiusios akių kontaktą ir pseudo seksualiai atmetinėjusios plaukus.
Are_YOU_a_Suicidal_Book__by_KeswickPinhead
Forumiuko dėka susipažinau su kitais dviem hitais skirtais jau brandesnei moteriai: “Kodėl vyrai myli kales“ ir “The proper Care and Feeding of the Husbands“. Išgirdus pastarosios pavadinimą, primenantį šunininko vadovą, privalėjau ją paskaityti.
Pasirodos, autorė Dr. Laura yra kaip Dr. Phill ar Oprah, tik per radiją. Todėl kai Amerikoj važiuoji į darbą kamštyje, skambini su ja pasikalbėti ir tada ji apie tavo situaciją parašo knygoje labai šmaikščiu pavadinimu.

Aš nuoširdžiai tikėjausi šunininko vadovo tik apie vyrus. Tada būčiau parašius labai piktą įrašą. Iš pradžių mirksėjau tankiai ir galvojau “nu wtf, negi negalėsiu pasipiktint“:

A husband is like a horse. At the end of the day he is usually rode hard and put away sweaty. Like in the movies, if his master drives and beats him, he’ll go just so far before bucking and rebelling.
If you love him, if you coax him, he’ll drive himself till his heart explodes before he will let down his master. He’ll give himself to death for the one he loves.
Which way should women handle a man?

Maždaug trečiame skyriuje paaiškėjo paprasta Dr. Lauros dėstoma tiesa – moterys ir šeimos yra nelaimingos todėl, kad moterys nusprendė rinktis karjerą vietoj namų, vyro ir vaikų. Ketvirtam skyriuj knygą užverčiau.

Išvados? Man rodos visose self-help knygose jas reikia pasidaryti patiems. Tačiau galiu pagelbėti – jei jau perkate self-help knygas, tai jokios knygos jums nebepadės. Lygiai taip pat galit skaityti Žemaitės raštus.

PS. Sakykit ką norit, man vis tiek viršelių panašumas akivaizdus:
haha

, , , ,

2 Komentaras

Apie gotus ir knygas, kurias, matyt, greit deginsim

Įspėjimas: Šis įrašas niekaip nenoriu nieko nuteisti ar  išteisinti. Kaip ir visas šitas blogas, įrašas yra skirtas patenkinti mano poreikį viešai piktintis.

Šiaip aš stengiuos išlikti apolitiška, ateistiška ir kitokia a- (na, gal tik ne aseksuali, bet čia kita kalba). Bet po dviejų nedidukų įvykių kažkaip ėmiau nebesusilaikyti.

Pirmasis: prieš porą savaičių lankiausi pas tėvus ir per televizorių kaip tik rodė reportažą apie Šiaulių įvykius. “O, dieve, juk ir jūs kažkada tokios buvot!“ – išreiškė susirūpinimą mama. Tik, kad susirūpino 10-8 metais per vėlai. Taip, mes buvo vaikai juodais rūbais, kreivai pridažytom akim, su krūva auskarų veide, su kerzais, grandinėm ir pomėgiais “vienatvė, mirtis, kraujas, liūdesys ir kitas mėšlas“. Ir ką? Užaugom. Net universitetus baigėm. LOL.

Antrasis: Karlsoną iškeitė į vampyrus.

Pabandykim prisiminti. Gal ir nepatikėsit, bet man kažkada buvo keturiolika. Buvau ne ką didesnio ūgio (kas yra labai liūdna) ir turėjau labai panašaus dydžio kaip dabar krūtinę (kas yra dar liūdniau). Ir labai daug skaičiau.

Skaičiau “Interviu su vampyru“. Naktimis ne miegojau, o skaičiau S.Kingą ar tai kokį Simon R. Green. “Raitelį be galvos“ perskaičiau būdama gal dvylikos, o trylikos man į rankas pakliuvo “Jūrų valdovo vaikai“ su gana atviromis  sekso scenomis, kad perskaičiusi vieną jų bailiai apsidairydavau ar dabar manęs žaibas nenutrenks. Atsimenu, su drauge labai nervinomės, kad “Ketveri metai pragare“ yra  pametę daugiau nei pusę puslapių, o “Satanistų vienuolyno“ ištraukas garsiai skaičiau draugams autobuse, pakeliui į Alpes.

Per savo 17 skaitymo metų skaičiau visokio mėšlo. Ir žinot, koks skaitytas kūrinys mane labiausiai traumavo? Biliūno “Kliudžiau“ ir “Brisiaus galas“, kuriuos priverstinai teko perskaityti, berods, ketvirtoje klasėje.

Sakykim, kažkam užkliuvo mano mylimas R. Gavelis ir “Paskutinioji žemės žmonių karta“. Nelabai tas straipsnyje pacituotas tekstas skiriasi nuo Dantės “Pragaro“ (kuris bent jau “mano laikais“ dvyliktoje klasėje buvo privalomas), baisiai smerkiami vampyrai tikrai nėra baisesni už B.Stokerio “Drakulą“, kurią brolis turėjo perskaityti būdamas gal 16. Dievaži, nepamanykit, kad ginu apsiseilėjusius Twilighto vampyriūkščius, bet manau, kad blogiausia, ko jie gali išmokyt jaunimą, tai sparklint saulėje ir kad mergina turi būti visiška mazgotė, norėdama turėti mylimuką šalia.

Apskritai, ir meilės romanų prisiskaičius gali kilt noras nukirpt stabdžius konkurentės automobilyje. Bet nereiškia, kad jei užteko intelekto išmokt skaityti, jo pakaks ir susiprast, kas tie stabdžiai ir kas tas automobilis.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Didis atradimas ir mano naujas džiaugsmas

Šiandien nuoširdžiai galiu pasakyti, kad audioknygos yra mano mėnesio, o gal net metų atradimas. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai jau prieš mėnesį Mariukštis džiūgavo, kad yra gerai eiti gatve ir klausytis “Hitchhicker’s guide to the galaxy“, pakėliau antakius ir pažiūrėjau kreivai. Man patinka, kai muzika mano galvoje tėra fonas mano veikėjams, su kuriais aš gana intensyviais kalbuosi (jau minėjau – jie visi yra labai įdomūs žmonės).

Bet praeitą savaitę teko jau gal dvidešimt septintą kartą pažiūrėti “Queen of the Damned“, kuris, nors ir ne pats intelektualiausias, yra vienas mėgstamiausių mano filmų. Tuomet ir prisiminiau, kad Anne Rice yra parašiusi visas “Vampyrų kronikas“, iš kurių lietuvių kalba yra tekę rasti ir skaityti tik “Interviu su vampyru“ (pataisykit mane, jei dabar yra išverstas ir dar kas nors).

Pradėjau ieškoti ir, žinoma, elektronines knygas anglų kalba radau. Tačiau nekenčiu skaityti iš kompiuterio, skaityklei pinigų neturiu. Neturiu jų net tiek, kad galėčiau ramiai užsisakyti tradicines knygas iš vieno nuostabaus puslapėlio, kur į Lietuvą atvežtų nemokamai. Todėl, kad ir kiek abejodama, šį rytą į player’į įsikėliau pirmus tris “The vampire Lestat“ kompaktus. Ir… O, DIEVE, KOKIA TAI FANTASTIKA. Aš einu gatve, o mano galvoje kalba vyras, kuris bent jau pagal balsą tobulai tiktų vaidinti tą patį Lestatą. Balsas patrauklus, neerzinantis ir maloniai katiniškas. Roar!

Tiesa, popierinio knygos varinato tikrai neketinu apleisti ir vos tik gavusi algą ir grąžinusi skolas užsisakysiu visas “Vampyrų kronikas“ įprastu formatu. Bet dabar, kai nebegyvenu barake, nebetenka kas dieną praleisti pusantros valandos viešajame transporte, todėl laiko skaitymui turiu ryškiai mažiau. O dabar… dabar einu gatve ir klausau. Fuck yeah!

, , ,

3 Komentaras

Knygos ir agurkai (mano muzika)

Regina Spector – Reading time with pickle

Walking home from work
Stop at the supermarket, condemement aisle
A jar of pickles catches the eye
Make eye contact with a solitary pickle
Bought the jar took it home

Made it up the stairs
Made it through the doorway, waded through the floor
tried to head in the general direction of the bathroom door
The truest room in the whole damn house

Singin’ love is the answer to a question
That I have forgotten
But I know I’ve been asked
And the answer has got to be love love love

Now Feeding time with TV
Then sleeping time, not sleepy
So reading time with pickle
But were the bed side lamp had been
Is now a milignant soft soft green

Has it always been this way?
is it possible all this magic went unnoticed?
Maybe things will start to change
And life will turn a better page
No more rain

Singin’ love is the answer
To a question i know I’ve been asked
And the answer has got to be love love love

Tomorrow back to work again
Run to the supermarket, running hopeful through the aisles
Haven’t been this happy in a long time
But not a single jar was smiling afterall

But pickle jars are just pickle jars
And pickles are just pickles
Ingredients : water, salt, cucumber, garlic and pickling spices

But love is the answer to a question
that I’ve forgotten
But I know I’ve been asked
And teh answere has got to be love


Pasiilgstu savo skaitymo valandų, kai susivyniodavau kur nors ir skaitydavau. Dabar liko tik skaitymas laukiant autobuso arba jau pačiame autobuse. Gaila, kad nebėra nei laiko, nei noro, nei jėgų.

Bet laukim, kol ateitis ateis.

, , , ,

Komentarų: 1