Posts Tagged grafomanija

Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.

Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.

22823

Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.

Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi. large2

Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.

Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
Tuomet jis gavo Rolando vardą. large3

Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.

Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.

, , , ,

Parašykite komentarą

Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau “Lost in translation”. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

Tada randu video:

Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?

Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
Bl.

, , , , ,

4 Komentaras

Kai nori pasikalbėti su savim, tik su barzda.

Naujame bute aukštos lubos ir dideli langai. Savaitgalio rytą pro juos net ir žiema neatrodo kaip gryna depresija. Atsiraitojus rankoves bandau vienaip ar kitaip sunaudoti moliūgus iš namų (ne, veido kaukei jie netinka).

Prieš trejus ar ketverius metus, man už akies vis kliuvo žodis “wonderlust”. Vieni tatuiravosi, kiti – dalinosi labai unikaliomis nuotraukomis. Prisimenu, apibrėžimą – “to be longing for place you have never been before”. Prisimenu tikriausiai todė, kad tuomet buvau ketvirtakursė, kurios organizme kavos buvo daugiau nei kraujo ir norėjau būt bet kur, tik ne tam prakeiktam ketvirtam kurse.
faceless
Dabar ilgiuosi atostogų, bet nieko čia naujo – visi suaugę visada pavargę.

Kitas ilgesys įdomesnis. Būna – pasiilgstu žmonių. Tačiau šį kartą pasiilgau savo pačios sugalvoto grafomaniško veikėjo. Žvėriškai norėčiau jo gyvo ir realaus. Ištraukto iš sunkių šarvų. Tokio, kuris per lapkritį užsiaugino jam siaubingai netinkančią barzdą. Keistai stilingo.
Jis galėtų paskambint man darbo dienos vidury ir paklaust ar po poros savaičių eisim kavos, nors ir taip aišku, kad kava pavirs alum. Sutikčiau galvodama, kad per dvi savaites vis tiek pamirš, o jis nepamirštų.
Esu įsitikinusi, kad jis nekęstų, jei po jo alaus bokalu barmenas nepadėtų kartoninio padėkliuko, tačiau niekuomet tokio priekaišto nepasakytų garsiai. TIk raukytųsi. Susėstumėm vienas priešais kitą, ištiestas kojas susikrautumėm ant tos pačios kėdės ir tiesiog kalbėtumėm…
Bet jis netikras, todėl aš atsidarau tekstą, kuriame jau kadaise padėtas paskutinis taškas. Pradedu naują pastraipą ir prikeliu patį baisiausią priešą, patį didžiausią drakoną (yep, drakonai. Ir ką jūs man?). Ir todėl jis yra priverstas vilktis tuos pačius šarvus, pakelti tą patį kardą, kad kovoje jį vėl draskytų, talžytų ir žalotų. O tomis akimirkomis, kai tenka atsitraukti, kad susitvarstyti žaizdas, kad palaukti, kol kruvini rėžiai ant kūno pavirs randais, versiu jį kalbėti ir kalbėti.
Žinoma, drakoną jis įveiks. Žinoma, aš vėl padėsiu tašką, bet niekada nesu tikra, kad vėl nereikės jo prikelti iš taikaus gyvenimo ir sviesti į karą.

O iš tiesų, tai aš jį sugalvojau. Iš tiesų, aš tenoriu kalbėtis su savimi. Tik su barzda.

He takes on the world all in a stride,
and your wounds will be his scars
So won’t you remember when the night comes

, , , , ,

Komentarų: 1

Neplanuoti ledo demonai

Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. “Esi mano” – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
– Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
large1

Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Nuo likimo nepabėgsi

–          Paklausyk manęs labai įdėmiai, Semi, – pasakė neatitraukdama rankos. – Nuo likimo negali pabėgti. Tu niekada negali atsisakyti likimo. Bet jį galima pakeisti.

Štai ką aiškinu vienam veikėjui. Paskui pralieju cisternas kraujo tą likimą bekeisdama.
Pamenu, paauglystėje visa fatalizmo idėja buvo velniškai patraukli. Daug ramiau miegi, kai sau įrodai, jog mama į gimtadienį po dvylikos neišleidotodėl, kad taip nulemta.

487852_10151480141200359_1800900444_n_large

O dabar, atrodė, jau išsisukau, bet kur tau…
Dar ir dabar literatūrinė likimo idėja man atrodo žavinga. Apskritai, apie savo sumautą situaciją galvoti kaip apie parašytą tekstą – daug lengviau:

Ji neskubėdama įsispyrė į purvinus sportbačius ir nusileido į lauką. Prieš šaltą vėjo gūsį pasistatė striukės apykaklę ir susigrūdo rankas į kišenes.  Galvoje bandė susidėlioti patį efektyviausią maršrutą Rimiake: pienas – faršas – kiaušiniai – batonas…

Tik jei rašyčiau apie save, šiam rudeniui parašyčiau sau namelį kalnuose ir vilkšunį. O štai realiam gyvenime lieka tik pyktis, kad kažkokia aukštesnė jėga stengiasi tvarkyti mano gyvenimą už mane.

Reiks išlaukti ir apeiti.

It is not raining
My shoe is not untied
I have not been unhappy my whole life

, , , , ,

Parašykite komentarą

A ring of cocaine will protect you from ghosts

<WARNING> bitchy full-moonish post ahead.

Mane labiausiai vargina, kai apsėda toks literatūrinis liūdesys. Ir didžiausia jo problema ne ta, kad tai liūdesys, o ta, kad jo nesinori atsikratyti. Nes jis įkvepia ir muzika ausyse skamba kitaip. O paskui įstringi ir gali pradėt daužyt galvą į sieną.

Viena akimi žiūriu britiškus quizz’us. Ir pamatau juos du tokius panašius į praeities vaiduoklius. Vienas jau tikrai tik vaiduoklis, nepamirštas, bet neprisimenamas. Kito vardo neminiu, tik jis ironiškai nusėda ant mano vitaminių buteliukų. Neturėčiau taip labai jų prisiminti.

large Nesu labai protinga moteris ir ne visada darau tai, kas man geriausia. Todėl susirandu ir peržiūriu tikriausiai visus įmanomus video su savo vaiduoklių antrininkais. Stebiuosi, nes kažkodėl nepagerėja.

Šią savaitę netikėtai užplūdo visiškai nenaudingas įkvėpimas, kai rašau daug, bet ne tai, ką reiktų.
Niekada nemokėjau galvoti veikėjams vardų ir skubėdama panaudoju vieną iš senų ir mielų, prie kurių esu labai pripratusi. Ir tuomet ją nužudau.

Jos lūpos buvo kraujo skonio tą paskutinį kartą ir jau šalo. Išnešiau jos kūną ant rankų ir mus pasitiko plojanti minia. Jie šventė mūsų pergalę. Tą akimirką supratau, kad dėl manęs jie visi galėjo būti negyvi, jei tik ji nebūtų mirusi. Būčiau galėjęs juos visus paaukoti. Žavinga mintis iš karaliaus lūpų?

Perskaitau, ką parašiau ir nuo grafomaniško šoko apsiašaroju.

Kai tą patį vakarą einu per Užupį spoksau į svetimus langus ir galvoju, kad viskas būtų visiškai kitaip, jei ten gyvenčiau. Nors tai netiesa. Kažkada atrodė, kad kai jau gyvensiu Vilniuje tai viskas bus gerai po defaultu. Bullshit.
Artėja lūžis ir pirma manyje, o tik paskui visur aplinkui. Ir natūralu kad lūžti skauda. Norit banalios metaforos? Esu įsitikinus, kad iš kokono besiritantis drugelis cypia iš skausmo.

Ir šiaip – pilnatis, visi debilai ir nuo pirmadienio nėra karšto vandens. Gaidžiai.


But I’ll never stop lying to you
And I’ve never said a word so true

, , , ,

Parašykite komentarą

Buitiniai pokalbiai #1

Penkerius metus gyvenant kartu kartais pavyksta smagiai pasikalbėti. Galvoju, gal porą pokalbių papasakosiu, kad niekas negalvotų, jog mano vyriškis įsivaizduotas. O jei ir toliau galvos, kad įsivaizduotas, tai bent jau tegul visi žinosi, kad aš įsivaizduoju labai gerus pokalbius.

m_2013-06-07 14.25.48

Pokalbis nr. 1
Abu snūduriuojam ant lovos prie filmo. Vyriškis užmeta ant manęs ranka, kadangi karšta, o aš žmogus mėgstantis miegoti plačiai ir komfortabiliai, tai tuoj imu visaip kaip raitytis, kad tos  rankos nusikratyti.
– It’s hot, – niurzgu.
– It;s loooove, – sako vyriškis ir užmeta dar ir koją.

Pokalbis nr. 2
Po atostogų pajūryje dviračiai buvo smėliuoti ir išrinkti dalimis. Todėl vyriškis užkišo kriauklę ir tas dalis kriauklėje išmaudė. Tada atkimšo kriauklę ir išėjo statyti kompiuterinių erdvėlaivių. O man šiom dienom viskas px, kol yra maisto ir lova.
Po trejeto dienų grįžau leisgyvė ir pastebėjau, kad kriauklė tepaluota.
– Katine, kada išvalysi SAVO tepalus iš kriauklės, – burbuliuoju.
– KĄĄĄ?
– Oi, atsiprašau, kada išvalysi MŪSŲ tepalus iš kriauklės?
Vyriškis ateina ir pažiūri į mane.
– Maže, tau haliucinacijos. Eik maudytis, – sako ir uždaro vonioje.

, ,

Parašykite komentarą