Posts Tagged balsai galvoje

Neplanuoti ledo demonai

Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. “Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
– Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
large1

Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Day 12: balsai nustojo lankytis.

Pratęskim multitaskingo temą.

Nes aš dar mėgstu tai daryti slaptai ir viešumoje (tššš, naughty you).
Nuolatos išgalvoti veikėjai užsuka į mano galvą pasikalbėti. Tačiau jei užeina manieji veikėjai, tai dažniausiai reiškia gilią kūrybinę krizę ir mums tenka ginčytis, bučiuosis jie ar ne.

Dar dažniau užsuka svetimi, išsakyti to, ko niekas neparašė ir nesuvaidino. Dažniausiai visokių buitinių smulkmenų, kurios įdomios tik man. O kartais net ir man px.
Gerai atsimenu, kai buvau gal keturiolikos, po mokyklos mikrobangėge šildžiau pietus ir Aragornui aiškinau kaip pastaroji veikia.
Dar senajame darbe, atsimenu, pildžiau prenumeratos užsakymus, o mintyse su Deksteriu aptarinėjau, koks geriausias būdas nuslėpti dvigubą žmogžudystę.
Kažkada, pakeliui naktį iš baro, teko girtai gerai pasiginčyti su Lestatu, tik dabar nebepamenu dėl ko.

310002_260451254086084_2042044300_n_large

Apie balsus galvoje kadaise pasakojau.
Jei iki čia daskaitėt, turiu įtarimą, kad dar neskambinant tarnyboms, kad mane kur nors išveštų ir galiu pasiteisinti, jog iš tiesų mintyse praktikuojuosi rašyti niekam neįdomius dialogus.
Bet dažniausiai, kai pasakau “o mano galvoje yra keturi balsai“, žmonių veido išraiška būna priceless.
And I like feeling special.
Bet dabar galvoje tylu. AŪŪŪ, KUR JŪS?

I need another story
Something to get off my chest
My life gets kinda boring
Need something that I can confess

, , ,

Parašykite komentarą

Roses are red, violets are blue, I’m schizophrenic, and so am I.

Šiuo nelengvu laikotarpiu, kada draugų neturėjimas yra opus klausimas, mūsų ir kitose ekvivalenčiose kompanijose dažnai minimi įsivaizduojami draugai. Ir everybody is ok with that. Bet paminėjus balsus galvoje, visi vis tiek akimirksniui nutyla ir dilgteli keletas įtariančių žvilgsnių.

O aš turiu keturis balsus savo galvoje ir nė trupučio to nesigėdyju! Tiesa, visi jie – vyrai, ir jei kas nors nori padiskutuoti apie vyriškojo prado apraiškas, maloniai kreipkitės.

Balsas Nr. 1 – tarsi jaunesnis brolis, kuris yra šiek tiek annoying, šiek tiek whiny, dažnai klausinėja kvailų dalykų, zyzia ir yra perdėtai beprasmiškai mandagus.

Balsas Nr. 2 – tarsi agresyvus geriausias draugas, sexually frustrated ir tikriausiai būtų ramesnis, jei mes permiegotumėm, o aš gal net būčiau tam pasiryžusi, bet permiegoti su balsu savo galvoje nėra labai paprasta. Piktas, šiurkštus, nešvankus, rėkauja ir trankytųsi, jei galėtų.

Balsas Nr. 3 – tikriausiai tėviška figūra mano galvoje. Jei visas gyvenimas būtų Anės Rice “Vampyrų kronikos“, jis garantuotai būtų Marijus – labai patyręs, labai ramus ir dažnai skamba tarsi apsipūtęs žolės.

Balsas Nr. 4 – šitas yra mirtinai mane įsimylėjęs, todėl dažniausiai tik žarsto komplimentus arba klausia dalykų, į kuriuos aš turiu tobulus atsakymus. Jis man patinka.

Einu per baltąjį tiltą, balsai ūžauja.
– Kaip suprast, kad įsimylėjai? – klausia balsas nr. 1.
– Imi ir supranti. Būna gera, – atsakau išmintingai.
– Kokia dar meilė, imi ir dulkini, – šūkteli balsas nr. 2.
Jei galėčiau juos matyti, šioje vietoje balsas nr. 1 atliktų facepalm manevrą.
– Galima ir taip, – sutinku.
– Kai pagyveni kiek ilgiau, imi suprasti, kad labai didelio skirtumo ir nėra. Bet kokiu atveju – jausmų išraiška, – prisijungia balsas nr. 3.
– Kokia tu protinga… – sako balsas nr. 4. O aš einu per perėją.

Įlipu į autobusą. Jame labai stambių formų moteris užmina man ant kojos. Kadangi kerzas nelinkęs lengvai įlinkt nuo svorio, ji slysteli ir dėbteli į mane velniškai piktai.
– O tavo figūra tobula, – sako balsas nr. 4. Šypsausi.
Balsas nr. 3 pats ramiai šypsosi ir laukia, kaip reaguosiu, nes moteriškė kažką sako nevalstybine kalba. Per muziką ausinėse nieko negirdžiu.
– Nesakyk nieko bjauraus. Akivaizdu, kad moteris turi problemų su medžiagų apykaita, – šnibžda balsas nr 1.
– Kokios bl problemos?? Garantuoju, kad ji savo vaikus suvalgė!! – rėkia balsas nr. 2.
Atsisėdu ir atsiverčiu knygą.

3 Komentaras