Posts Tagged atostogos

Kaip sustot įsibėgėjus

Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
Gera pagaliau grįžti.

Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
DCIM101GOPROKalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.

Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. DSC_1537

Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,

tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.

Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).

 

Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?

I was your sailor, your demon
Your lover, your overbearing best friend
Hoping for some attention
I saw through your automatic heartache
Now I know that love is as love was
It’s downhill from here

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Eurotripas 2016. II dalis. Popradas – Štrbske Pleso- Sucha Biela – Tatranska Lomnica – Varšuva – Vilnius.

Paskaičiau apie Salomėjos atostogas (šnairuoju į tokį patį maršrutą ateičiai) ir Tomo įrašą apie kalnus. Galvoju, kad reikia pabaigti aprašyti savuosius nuotykius. (pirma dalis čia)
Nors prabėgo dar tik mėnesis, mielai juos pakartočiau.

6 diena.
Pažadina statybininkai po langais pjaustantys šaligatvio plyteles.
Nors kalnų pro langus nesimato, aš džiugiai nenusėdžiu vietoje. Nusprendžiu, kad galbūt metas nusileisti į administraciją ir informuoti, kad naktį pavyko rasti raktus.
Administratorė mane išvydusi tiesiog nušvinta. Ją pramenu “Mrs. Sparkles“, nes viskas blizga – jos laptopas, nagai, akiniai, marškinėliai, šypsena… Po 30 sekundžių suprantu, kad angliškai mes nesusikalbėsim.
– “Mano draugas kalba rusiškai. Tuoj grįšiu“ – sakau labai laužyta rusų kalba ir atsitempiu vyriškį.Rusų kalba mums irgi daug nepadeda, bet susimokam ir išsiaiškinam, kur palikt raktą išsikraustant.

DSC_0588Dienos planas – traukiniu nuvykti į Štbske Pleso ir užlipti iki Skok krioklio.
Diena važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 4 Eur, ir iš tiesų yra nepaprastai patogu. Žinoma, patogiau būtų, jei būtumėm spėję į ankstesnį, kuris stoja tik didžiausiose DSC_0616stotyse – Poprade, Stary Smokovec ir Štrbske Pleso. Jis nuo Poprado iki Štrbske atvyksta per ~40 minučių. Kitu atveju, traukinys stoja kas kilometrą kiekviename kaimelyje, net jei jame tėra du viešbučiai. Užtrunka apie 1,5 val. Bet vaizdai puikūs, ir sunku skųstis.
Nuo Štrbske Pleso iki krioklio tenka žingsniuoti apie 2 valandas, nestatu, bet einam per riedulius, tenka saugot čiurnasDSC_0618 (bet alų gert netrukdo). Krioklys yra 25 metrų aukščio ir per sekundę prakatalina 800 litrų vandens. Tik note to self – geriau išeiti anksčiau, nes saulei pradėjus slėptis už kalno, temperatūra krenta labai staigiai ir tada tenka nusileidus nuo kalno gert Slyvovicą, kuri yra šlykšti kaip nežinia kas.

7 diena.
Susipakuojame į automobilį ir jis… neužsiveda. Bet šį kartą garsas kitoks. Ir mes su vyriškiu žinom tą garsą. Taip šnypšia variklis tuomet, kai akumuliatorius išsikrovęs. Pasirodo, automechaninės krizės Brno metu vyriškis įjungė diagnostiką ir pamiršo išjungti, o ji tą akumuliatorių ir išsiurbė. Greta tie patys statybininkai toliau po langais pjausto plyteles. Mojame jiems laidais.
– No problemo, – sako statybininkų vadas (ne tai, bet Slovakišką ekvivalentą) ir atvaro greta savo miniveną.
DSC_0018Problema ta, kad esame siaubingai užsatyti, užsiblokuoja vairas ir rankomis išstumti mašinos nėra šansų.
– No problemo, – dar kartą sako mūsų gelbėtojas. – I’ll be back.
Ir iš tiesų po keletos minučių grįžta su ilgesniais laidais. Pakraunam akumuliatorių, atsidėkojam pakuote lenkiško alaus.
Išvykstame į Slovensky Raj, o jei tiksliau – lipsim į Sucha Biela. Kai pradėjau planuoti kelionę, šį maršrutą išsirinkau akimirksniu ir dėl jo nė akimirką nedvejojau.
Sucha Biela takas veda tuščia upės vaga ir tada kyla kriokliu. Lipti tenka šlapiomis kopėčiomis, besilaikant slidžios grandinės. Tada seka laipteliai, kopetėlės, slidžios uolos… Vienas smagumas.
Pasiekiame kalvukalnę ir galvojam, ką daryti toliau.
Suvalgom sumuštinius ir išgeriam alaus, nes tai atrodo protingiausias sprendimas. Į apačią nusigauti yra du būdai – savo kojomis (raudona trasa, 7 km) arba nuomuotu dviračiu (5 eur/žmogui). DSC_0653
– Is it a difficult route? – klausiu dviračius nuomuojančio berniuko.
– No, no, 7 year old child can do it.
Patikim. Berniukas nepabrėžia, kad slovakiškas septynemtis labai skiriasi nuo keturių lietuvių turistų, kurie artėja link trisdešimties.
Nuoširdžiai… Tada galvojau, kad nieko baisesnio/sunkesnio gyvenime nedariau. Visą trasą neatleidau stabdžių, ne kartą lipau stumtis ir kai pamačiau asfaltą, maniau, kad klaupsiuosi jį pabučiuot.
Už tai, kad nusileidom gyvi, I’m shitting you not, gavom po saldainį – “Maša i Medvjet“.
Išvažiuojam (mašina dar kartą nesikuria, bet užpumpuojam) į viešbutį Tatranskaja Lomnica.
Akimirksniu įsimyliu miestelį, mūsų managerį Stefano ir visą viešbutį. Išsikraunam ir nesivargindami einam į viešbučio restoraną, kuris vienas iš nedaugelio siūlo gerą alų. Ir vokišką maistą. Wiener Fest yra karbonadas įdarytas kitu karbonadu. Padavėjas nekalba angliškai, bet kalba vokiškai ir yra absoliučiai lovely.

8 diena.
Nors apsiniaukę, planas – plaukti kanojomis Dunajecu. Pakeliui nulyja, bet atvykus į nuomos punktą šviečia saulė. DSC_0042
Galime rinktis iš dviejų maršrutų – 17 km ir 10 km. Atgal prie automobilio grįžti dviračiais, autobusu arba kojomis (atstumas – 10 km).
– Is the bicycle route difficult? – klausiu.
– No no, only one small hill, – sako man Stanislavas.
Patikim (durniai). Mes su vyriškiu renkamės 17 km, kelionės draugai sako, kad jiems ir 10 km pakaks. Sėdam į autobusiuką ir mus išveža į… Lenkiją. Taip, trasa prasideda ten.
Note to self – mums patinka kajakai, ne kanojos.
Pradeda lynoti.
– Tikiuosi stipriau neįsilis, – sakau aš.
Pradeda lyti stipriau. Ir dar po minutės užsimetam skersi ant slenksčio ir niurktelim vandenin. Internetas sako, kad net ir liepą Dunajecas ne šiltesnis nei 14 laipsnių.
Nuoširdžiai, buvo baisiau nei tie prakeikti dviračiai nuo kalno. Ir bijojau, ir klykiau, ir verkiau. Kiek kartų vyras norėjo mane primušt su irklu – nežinau. Bet atplaukėm. Dar kartą norėjau bučiuoti kietą žemę.
Randam dviračius ir… one small hill my ass. Grįžtam vos gyvi ir nusėdam tame pačiame restorane. Vyriškis vokiškai sugeba išsiderėti man tortuką išsinešimui. Finansus valdau aš.
– Oh, frau is with the money, – sako man padavėjas ir duoda tortuką.

9 diena.
Planas – kilti į Skalnate Pleso ir iš ten žingsniuoti iki vieno iš kalnų ežerų. Šį maršrutą man rekomendavo Martinas, kuris pildo viešbučio tinklaraštį. “Most beautiful hike in high tatras, great afternoon walk“ – jis sakė. DSC_0673
Pakylam ir ODIEVE KAIP AŠ MYLIU TATRUS. Pirmą kartą čia buvau 13-os, čia palikau širdį ir šiemet tik dar kartą įsitikinau, kad ten jai ir vieta.
Čia mūsų keliai išsiskiria – paliekam draugus ir su vyru patraukiam link Žaliojo ežero (Chata pri Zelonam Plese trasa). Šiek tiek keikiuosi. Vyriškis keikiasi daug labiau, nes aukštis ir klibantys rieduliai, kuriais einam, jam visiškai nepatinka. DSC_0723
– Easy walk, bl, one small hill, bl, – kartoja ir galiausiai paaiškėja, kad netyčia įlipsim į viršukalnę (Velka Svištovka, 2037 m). Nieko įspūdingo, bet mums abiems – pirmoji. Vaizdas, kuris atsiveria yra… atvirukas. Aš nežinau ar kada nors mačiau ką nors geresnio, ką nors, ko man tą akimirką labiau reikėjo.
Viršukalnėje sprendžiam dilemą – grįžti atgal tuo pačiu riedulių taku, ar rizikuoti ir leisti link ežero. Nusprendžiam, kad fuck it, leidžiamės.
Trasa apačion yra sunki, slidi ir velniop ją. Vienoje vietoje leidiesi krioklio vaga, lygiu DSC_0716.JPGakmeniu, besilaikydamas grandinės. Jau net aš nebekrykštauju tiek daug, vieno kelio sąnarys girgžda labiau, nei norėčiau.
Žalias ežeras yra dar vienas atvirukas. Slėnyje – tik restoranas ir brangus viešbutis.
– How to get out of here without walking? – klausiu mergaitės už baro.
– Not possible, – sako mergaitė.
Tada prisimena, kad už 70 eur vyrukas gali atvažiuoti pasiimti ir nuvežt, kur nori. Duoda jo telefono numerį.
Sumerkiam kojas į ledinį ežerą, atsidarom alaus ir galvojam. Kelias atgal – dar beveik 10 km vien tik iki autobuso stotelės. Nušalę kojas, nusprendžiam, kad velniop – einam.
Mums reikia geltonos trasos.
– Man rodos mes ne ten einam, – po kiek laiko sako vyriškis.
Bandom suprasti mano žemėlapį ir penkias minutes išgyvenam dramą klausiam kelio – ne neklausiam – klausiam bl kelio – sakau, kad neklausiam – nu tu neklausk, aš paklausiu.
Mano laimeiDSC_0740, pirmi sustabdyti vyrukai kalba angliškai.
– Aha, jūs einat ne ten, – pritaria. – Bet ir čia iki autobuso stotelės nueisit. Tik jau vėlu ir autobusai nebevažiuoja.
– Kiek kilometrų nuo stotelės iki Tatranska Lomnica?
Vienas sako, kad 5 km, kitas, kad 15. “It’s Italy all over again“ – sako man vyriškis, nes buvo, kad prieš porą metų išėjom iki San Fruttosso vienuolyno ir praleidom paskutinį autobusą, ir ėjom pėsčiomis gal 16 km naktį.
– Galim pavešt jus iki Zakopanės, – sako nauji mūsų draugai.
– Nea, mums reikia į Tatranska Lomnica.
Jie dar truputį pasitaria lenkiškai.
– Ok, sako. – Mūsų draugė blaiva, ji jus paveš. Einam kartu.
Ir mes einam. Dalinamės lenkišku alum, kalbam apie Brexit. Mūsų nauji draugai – parametikas ir kardiochirurgas, profesionalūs alpinistai. Tikriausiai mano mėgstamiausi lenkai to this day.
Juokaujam, kad kardiochirurgas gali būti neblogas serial murderer. Daniel moka kalbėti angliškai, o Tomaš žino daug žodžių, todėl jie žavingai vienas kitą papildo. Ir iš tiesų jų blaivi draugė, mus paveža iki Tatranska Lomnica (vis dėlto iki ten 17 km). Mes skanduojam ADVENTURE ir einam į tą patį barą.
– Čia mano tėvo gamintas samagonas, – sako mums mūsų padavėjas ir juokiasi, kai kosim nuo šotuko.

10 diena.
Man taip liūdna, kad reikia išvažiuoti, kad rymau balkone. Galėčiau čia taip gyventi porą mėnesių maršrutu kalnas-viešbutis-baras.
Kai Stefano gražinu raktus, nebesugalvoju kaip dar galiu padėkoti. Paspaudžiam rankas, pažadu grįžti.
Visą kelią iki Krokuvos kalnus matau kairėje arba tolstančius galinio vaizdo veidrodėlyje. Užsidedu akinius nuo saulės ir verkiu kaip vaikas, nes nenoriu jų palikti. Nesvarbu ar iki kito mėnesio, ar iki kitos vasaros.
Krokuva yra tiek pati meh kaip ir Vroclavas.
Vakare atvykstam į Varšuvą. Lyja ir kalnų nėra. Tris kartus apsukam kvartalą, tačiau viešbučio iškabos nepastebim. Galiausiai einu jos ieškoti pėsčiomis ir randu baisią laiptinę, baisų apsauginį, bet tvarkingą administraciją. DSC_0748
Mūsų apartamentai – perėjus milžinišką eismo žiedą nuo administracijos. Vyrukas administracijoje net nesistengia.
– Your card is not working, – sako man.
– Strange. Have you tried to type amount I need to pay?
Po trumpo kasos aparato instruktažo suveikia.
Pavalgom lenkiškų sušių ir pabaigiam čekišką alų. Pro langą dvelkia lietum, miestu ir atostogų pabaiga.

11 diena.
Ilgas kelias per Lenkiją ir privalomas sustojimas Biedrionkoj.
Naktį susapnavau siužetą trečiai knygai, todėl jį įnirtingai volioju galvoje ir dar įnirtingiau konspektuoju.
Reiks vėl važiuoti į Tatrus, kad pažiūrėti kaip mano širdis ten laikosi.

Ir jei kada nors ieškosite nakvynės Aukštuosiuose Tatruose, Wili Tatry Apartaments yra geriausia vieta apsistot.

, , , , , ,

2 Komentaras

Didžiausia baimė

Šiandien man suėjo 28-eri.

Kai buvau 19-iolikos, išleidau pirmą knygą.
Ir tuomet mano didžiausia baimė buvo, kad vieną dieną rasiu savo knygą milžiniškoje dėžėje pažymėtoje “Akcija – 1 Lt. Geresniu atveju knygyne, blogesniu – maximoje.

fear
Šią savaitę tai nutiko – girdėjau, Rimi kainuoja 29 centus.
Ir tai yra 29% talonėlio VIlniuje kainos.
11% alaus bokalo bare kainos.
59% kalafioro Lidle.

Bet kai jau nutiko, iš tiesų nebėra baisu.

Išeinu iš darbo į atostogas ir nugara išsitiesia, o plaučiai pilni oro.

I feel blessed ir bus geri metai.

, , , ,

5 Komentaras

Geriausias festivalis ir “kas gi mums nutiko“ pamąstymas

Grįžom iš “Velnio akmens“. Jau išsimiegojom, purvą nuo kūnų nusigramdėm, sprandų nuo galvos purtymo beveik nebeskauda.
Apie festivalį jau prikalbėta pakankamai. Man buvo labai gerai. Gal tik trūko gardesnio maisto ir buvo kiek per IMG_20150717_231917daug doom/stoner. Ir naktys galėjo būti šiltesnės.

Festivalio šūkis: “Taigi px, teritorija juk aptverta“.

Festivalio filosofinis klausimas: “Jei galėtum pasirinkt – pimpalo ilgio speneliai, ar spenelio ilgio pimpalas – ką rinktumeis?“

Ir nutiko labai įdomi patirtis – prie tualetų prie manęs prieina vaikinukas.
– Labas, – sako. – Nesitikėjau čia sutikt. Kaip gyveni?
– Labas, – sakau. – Mes pažįstami? IMG_20150717_193338
Po keleto awkward minučių išsiaiškiname, kad jis – labai jaunas pažįstamas iš gimtojo miesto. Kuriam buvo 13, kai man buvo 17. Ar panašiai. Jaunoji neformalų karta, taip sakant. Tik dabar jis išaugęs, sulieknėjęs, turi skiauterę ir labai daug auskarų. Todėl ir nepažinau.
Apsikeičiam įprastomis tokiems pokalbiams mandagybėmis.
– O tu dabar kur? Vilniuj?
– Jo. Dirbu.
– O geras. Gal kokiam kabake dirbi? Užeičiau kada alaus išgert.
Ir čia aš suprantu, kad mano ofisinis darbas yra so boring, so formal, so diffrent planet, kad jį čia minėti yra beveik nepadoru ir gėda.

Ir kas gi mums nutiko?
We have come the long way.

, , , , , , , ,

Komentarų: 1

Ar atostogose yra gyvenimas?

Taip, aš atostogavau. T.y. vis dar atostogauju, tik jau lovoj ir namie. Su vyriškiu numynėm beveik 200 km ir net įdegėm kažkurias kūno dalis. Jei labai rimtai – tikrai rekomenduoju Pajūrio dviračių trasą, nes ana yra puikios kokybės (išskyrus ~2km atkarpą ties Karkle), o vaizdai pakeliuj irgi fantastiški.
Bet kai pailsėjusia galva, aš nelabai rašau ir beveik nesapnuoju.

Tiesa, vieną naktį sapnavau ir per atostogas:
Pradėjom žiūrėti “Jack The Giant Slayer“ ir aš užmigau. Sapne su vyriškiu turėjom šiltnamį. Jame kadaise užkasėm vieną vyruką, kuris įsilaužė į mūsų namus, vienas kaimynas ten palaidojo devynias kates, o prieš tai turėtas nuomininkas – septynis kūdikius. Einu pro šiltnamį ir girdžiu, kad jame kapstosi kaimynai. Jau rado vyruką ir kates. Su vyriškiu rūkom ir išgirstam, kad rado ir kūdikius. Susižvalgom ir choru sakom:
– Blet.
Tai vat. Bet atostogos yra gerai.

O šiąnakt sapnavau po alaus su Lizzy. Villadevecchi-111_large
Kad su ja ir susitikom prie apleisto ir apsėsto namo. Jis visas tamsus ir tyliai ūžia, ir iš jo į aplinką slenka ryškiai violetinis rūkas.
– Čia kažkas ne taip, – sakau. – Reikia jį atkerėti.
– Nieko iš to nebus, – Lizzy sėdi ant betoninės tvoros ir indiškai sukryžiuoja kojas. Tačiau akių nuo namo nenuleidžia.
Sugalvoju burtažo7823591554_1e1f16a948_zdį pribėgu prie durų, surinku į vidų ir labai greit nešdinuosi, nes violetinis rūkas ima skubiai tankėti. Taip ir lakstau pirmyn ir atgal, vis giliau ir giliau įbėgdama į namo vidų. Galiausia rūkas ima retėti, o namo gilumoje pasirodo vyras, vilkintis Kanados policijos uniformą.
– Mano vardas Robinzonas Kruzas, – sako.
– Gerai. Einam iš čia.
Neskubėdami žingsniuojam link durų, o jis visas tiesiog virpa.
– Nebijok, – paimu jį už rankos.
Vienas po kito iš namo pasirodo išvaduoti žmonės. Sėdžiu greta Lizzy ant tvoros ir gėriuosi. Iš minios pasirodo Guy-with-common-name ir atsisėda prie manęs.
– Aš eisiu, – sako Lizzy, minioje susiranda Robinzoną Kruzą ir susikibusi su juo rankomis patraukia link miesto.
Aš ir Guy-with-common-name kalbamės, o veidai taip arti, kad kalbant lūpos vis susiliečia. Bet, ginkdie, tai ne bučinys. Šalia žydi kažkoks šleikštus krūmas ir Guy-with-common-name maldauja leidimo jį nuskinti.
– Px, skink, – sutinku.
Neįžvelkim čia seksualinių paralelių. Nėra čia ko.

O dar ryte sapnuoju, kad dalyvauju “Hells Kitchen“ ir turiu pagaminti maistą CSI komandai. Isteriškai bijau Ramsay’io. Virtuvė kažkodėl įrengta kanalizacijoje, pamatau net aligatorių, bet tokį nedidelį. Gaminu risotto.
534851_10151516909516159_891618620_n_large

Tai niekas kaip ir nepasikeitė per daug.
Ramiai gyvenkim gyvenimą, kurio nėr.
Peace.

, , , , , , , , ,

Parašykite komentarą

… and then multitasking failed me.

Visada buvau labai savim patenkinta, kad, kaip seneliai kartodavo, esu “barbė-devyndarbė“. Kitaip tariant – labai gera multitaskerė.

Galiu skaityti knygą ir žiūrėti televizorių ir atsiminti, ką perskaičiau ir ką pamačiau (na nebent rodo transliaciją iš seimo, o skaitau kokį S.R. Green, tada px man tas telikas).
Galiu rašyti straipsnį ir žiūrėti filmą.
Galiu kalbėti su kažkuo apie orą, o tuo pačiu metu angliškai kam nors atrašinėti per skype apie ananasus (na, bet ne apie integralus ar fotosintezę).
Kai vyriškis gyveno Anglijoj, kalbėdavau su juo, o tuo pačiu metu rašydavau lietuvių interpretacijas.
Žodžiu, jei tai ne matematika ar fizika, i can multitask.
Apskritai, nesu ta, kuri ilgai gali būti tyloje. Žinoma, kai kalnuose vėlyvą vakarą išeini ant žvyruoto kelio, ta tyla gera. Kai atsikeli ryte prie ežero ir tik žuveliokai vandenyje burbuliuoja – irgi gera. Bet visais kitais atvejais, geriau jau tegul televizorius su manim pakalba.
Nes ir šiaip man su attention span kažkokios bėdos. Ir jei jau labai ties rašymu susikaupiu, įvyksta mutantai.
Bet dabar – PYST – pervargau ir nebegaliu.

tumblr_l99ssg0BJp1qbgz5wo1_500_large

Daugiausiai ką galiu daryti, tai gulėti ant lovos (žiurkinas laksto aplink ir lenda bučiuotis). Dar kartais ką nors paskaitau. Jei tyloje įprastai galvoje ūžia balsai, dabar – nė cypt.
Ir dar kartais sau tyliai groju Depeche Mode “Touring the Angel Live“ įrašą.

tumblr_m0qnnqnVjG1r1ji0t_large

Reikia atostogu, bet geriausiu atveju gegužę. Nėr gyvenimo.

, , ,

Komentarų: 1

Misija Molėtai 2

Visą savaitgalį buvau prapuolusi, nes ilsėjomės (aka gėrėm) Molėtuose.

Pastebėjimai:
– Aš nemoku irkluoti valties ir bernams nepavyko išmokyti mane spjaudytis kaip vyrui (gal ir ačiū dievui).
– Kai nudegi – skauda.
– Vienintelė daina, kurią visi sugebėjom sudainuoti vidury ežero – Ajk peklon by Kazlas.
– Beer feels good.
– Amsterdam Maximator alus is TRUE maximator, nes ten 11.6 abaroto.
– Alus + šampanas – bernų išradimas ir teapsaugo mane nuo jo dievas.
– Suvokiau, kodėl kai nueini pas gydytoją su buteliu – aptarnavimas iš karto geresnis. Situacija su gydytojais neturėjo nieko bendro, tačiau butelio svarba man jau aiški.
– Akiniai ežere skęsta.
– Į knarkiantį draugą mėtomos tapkės ne visada yra veiksmingos.
– Mūsų draugai yra faini, bet per laiką užknisa ❤

Savaitgalio frazės:
– Saulės šviesos greitis.
– Aš įperdžiau žemę. Aš įperdžiau ora. Aš įperdžiau vandenį.

Vaizdai:

, , , ,

7 Komentaras