Posts Tagged ate ate stogeli

Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?

Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
Ir per Kalėdas jos knygą “The Art of Asking“ nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:

Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, “not okay“. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
And none of them believed me.
They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.

Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
Su drauge bulargevom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo “bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku“. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvoti

Ir tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykaiparadise
– Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
– Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
– Bet..
– Nieko ten nebuvo.

Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.

, , , , ,

Komentarų: 1

Brain is one sneaky bastard

Žinot, būna, kad viduryje nakties, pakeliui į darbą arba duše, mąstant apiregrete gyvenimo prasmę užpuola, koks šlykštus prisiminimas apie kvailiausią gyvenimo poelgį? Ir tada tik nori susigūžti į kamputį ir tyliai tyliai ten sėdėti, kol praies koks šimtmetis.

Neseniai mano streso ir nemigos perdozavusios smegenys nusprendė prisiminti pirmąjį kartą, kada mano mama turėjo svarią priežastį šokti I told You So dance. Aišku, negaila – good for her, bet gėda prisimint.

Buvau šešerių, kai išsikraustėm iš senelių buto į nuosavą. Pamenu, gyvenom trečiam aukšte ir turėjau draugę vardu Laura, kuri gyveno penktame. Ir turėjo du milžiniškuschildhood Senbernarus, kurie turėjo be proto daug atliekamo kailio. Kai pas ją dėliodavom puzzle, dėžutėje kailio būdavo daugiau nei detalių.
Pirmąją Rugsėjo pirmąją paaiškėjo, kad būsim klasiokės, ot buvo džiaugsmo. Atsimenu, ryte mama įgrūdo mane į labai rožinę suknelę, dar labiau rožines pėdkelnes, plaukus susuko į kuodą, ant jo užmovė pukuotą gumutę (buvo mūsų vaikytėje tokie juokingi apvalkaliukai mergaičių kuodeliams) ir labai rimtai pasakė:
– Elkis rimtai.
– Kodėl?
– Pamatysi, bus su Laura bėgsit, nukrisit, nusibrozdinsi kelius ir pėdkelnes susiplėšysi.
Žinoa, po visų džiaugsmingų kalbų, mokytojai pranešus, kad einam fotografuotis ir mes su Laura džiugiai nubėgom… į kitą pusę. Ir ,žinoma, aš pargriuvau. Ir, žinoma, nusibrozdinau kelius ir susiplėšiau pėdkelnes. Klasės nuotraukoje labai gerai matosi kruvini keliai ir delnai.
Aišku, vienam suole su Laura pasėdėjom gal keturias dienas – kalbėjom per visas pamokas ir labai greit buvom paliktos po pamokų ir išsodintos.
Dar toje mokykloje būdavo choreografija ir nekenčiau tos pamokos visa esybe. Kadangi buvau mažiausia klasėje, man niekuomet nelikdavo berniuko ir reikėdavo šokt su mokytoja. Dešimtmečio trauma.

Po metų išsikraustėm į kitus namus. Bent jau mano vaikiškoje galvoje viskas įvyko labai greitai. Tarytum per pusdienį. Ne pirmas kartas, kada staiga teko viską pradėti kitur, nespėjus atsisveikinti ir susiprasti. Mielos smegenys, aš puikiai suprantu, ką jūs bandot pasakyt. Bet kartais galėtumėt ir patylėt, Assholes.
5de67c5b2b9ae8b41fee6b9223031c72f271b880f03593f5ae58b59da355e776

, , ,

Parašykite komentarą

Kai nori pasikalbėti su savim, tik su barzda.

Naujame bute aukštos lubos ir dideli langai. Savaitgalio rytą pro juos net ir žiema neatrodo kaip gryna depresija. Atsiraitojus rankoves bandau vienaip ar kitaip sunaudoti moliūgus iš namų (ne, veido kaukei jie netinka).

Prieš trejus ar ketverius metus, man už akies vis kliuvo žodis “wonderlust“. Vieni tatuiravosi, kiti – dalinosi labai unikaliomis nuotraukomis. Prisimenu, apibrėžimą – “to be longing for place you have never been before“. Prisimenu tikriausiai todė, kad tuomet buvau ketvirtakursė, kurios organizme kavos buvo daugiau nei kraujo ir norėjau būt bet kur, tik ne tam prakeiktam ketvirtam kurse.
faceless
Dabar ilgiuosi atostogų, bet nieko čia naujo – visi suaugę visada pavargę.

Kitas ilgesys įdomesnis. Būna – pasiilgstu žmonių. Tačiau šį kartą pasiilgau savo pačios sugalvoto grafomaniško veikėjo. Žvėriškai norėčiau jo gyvo ir realaus. Ištraukto iš sunkių šarvų. Tokio, kuris per lapkritį užsiaugino jam siaubingai netinkančią barzdą. Keistai stilingo.
Jis galėtų paskambint man darbo dienos vidury ir paklaust ar po poros savaičių eisim kavos, nors ir taip aišku, kad kava pavirs alum. Sutikčiau galvodama, kad per dvi savaites vis tiek pamirš, o jis nepamirštų.
Esu įsitikinusi, kad jis nekęstų, jei po jo alaus bokalu barmenas nepadėtų kartoninio padėkliuko, tačiau niekuomet tokio priekaišto nepasakytų garsiai. TIk raukytųsi. Susėstumėm vienas priešais kitą, ištiestas kojas susikrautumėm ant tos pačios kėdės ir tiesiog kalbėtumėm…
Bet jis netikras, todėl aš atsidarau tekstą, kuriame jau kadaise padėtas paskutinis taškas. Pradedu naują pastraipą ir prikeliu patį baisiausią priešą, patį didžiausią drakoną (yep, drakonai. Ir ką jūs man?). Ir todėl jis yra priverstas vilktis tuos pačius šarvus, pakelti tą patį kardą, kad kovoje jį vėl draskytų, talžytų ir žalotų. O tomis akimirkomis, kai tenka atsitraukti, kad susitvarstyti žaizdas, kad palaukti, kol kruvini rėžiai ant kūno pavirs randais, versiu jį kalbėti ir kalbėti.
Žinoma, drakoną jis įveiks. Žinoma, aš vėl padėsiu tašką, bet niekada nesu tikra, kad vėl nereikės jo prikelti iš taikaus gyvenimo ir sviesti į karą.

O iš tiesų, tai aš jį sugalvojau. Iš tiesų, aš tenoriu kalbėtis su savimi. Tik su barzda.

He takes on the world all in a stride,
and your wounds will be his scars
So won’t you remember when the night comes

, , , , ,

Komentarų: 1

Neplanuoti ledo demonai

Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. “Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
– Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
large1

Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Is change just another trap? Cause old love is.

Šiaip nesu žmogus mirtinai jautrus pokyčiams. Dažniausiai nejaučiu poreikio juos dirbtinai sukelti, bet jei jau vyksta – tegul, adaptuotis man dažniausiai pavyksta. Čia nekalbu apie galūnių amputacijas, atleidimus iš darbo, skyrybas ir vaikus.

Bet dabar pokyčių daug. Naujas butas, išvažiuojantys žmonės ir šiaip chaosas galvoj. Kai dar gyvenau barake, būdavo dienų, kad negalėdavau įsivaizduoti savęs egzistuojančios tam mažam šlykščiam kambarėlį, todėl po paskaitų pavažiuodavau iki Šilo stotelės, o nuo jos eidavau peškomis iki pat Saulėtekio. Eidavau dėl ėjimo, nes atrodė, kad grįžti į kambarį yra beveik fiziškai neįmanoma. Vakar po darbo irgi ėjau ir kažkaip pasiekiau Humaną. Pasimatavau vienerias kelnes. Įtariu nesąmoningai pasiėmiau per mažas, kad galėčiau dar truputį blogiau pasijaust.
Tada grįžau namo pas vyriškį, kuris užtvindė visą virtuvę bekovodamas su ledu prišalusiu šaldytuve. To ledo į kitą butą nesivešim – užsiauginsim naujo.

Spoksau į snukiaknygę ir matau, kad mano senoji meilė yra “in relationship“. Po aštuonerių metų. Garantuoju, kad čia jau ne pirmas kartas, bet šį kartą pastebėjau.
“Kišitės į antrosios pusės reikalus, o jei esate vieniši – į kitų žmonių gyvenimus.“ – sako mano horoskopas. Ta proga pastalkinu ir jį, ir jo išrinktąją. Jaučiuosi, kad gyvenu pagal visatos planą.

, , , ,

Parašykite komentarą

Time traveling does no good.

<tipo pasiteisinimas>
Atsiprašau, jei netyčia susidarė įspūdis, kad gyvemimas yra, tai jis neteisingas. Tiesiog dabar mano problemos ir pasipiktinimai net man pačiai nėra labai įdomūs: daug darbo, kosau, nėr pinigų atostogoms, nerandu buto nuomuotis… Na, butų paieškos, aišku, nusipelnys tikriausiai ne vieno įrašo, bet dabar, apart rusiškų keiksmažodžių, neturiu ką apie tai pasakyti.
</tipo pasiteisinimas>

Šiąnakt labai sapnavau, kad einu dykuma ir tada netyčia užstringu kažkokiam time loop. Man pačiai nuo to nei šilta, nei šalta, bet realybėje būnu dingusi be žinios beveik pusantrų metų. Kai atsirandu, visu pirma sėdu greta direktoriaus ir žiūrim, kas pasikeitė per tą laiką.
“Niekas čia labai nepasikeitė“ – ramina mane jis, o aš žiūriu į kainynus ir matau, kad banerių formatai jau visai kiti. Ir tada verkiu verkiu, nes juk pasikeitė viskas labai.

Tada mokyklose aktų salėje vyksta tikras show, ir dalis jūsų esate magai, kita dalis striptizo šokėjos, o aš būnu užkulsiuose ir nieko nebesuprantu.

Ir sutinku kolegą, kuris spjovė į reklamą ir tapo moderniu dailininku. Vedasi mane į savo parodą. Jo menas labai raudonas ir aš jo nesuprantu. Tačiau pikta teta neleidžia galerijoje valgyti ledų.

Galiausiai sutinku tėvus ir senelius. Ir prasideda baisiausia sapno dalis, nes suprantu, kad ieškodami, kur aš dingau, jie išnaršė viską – mano Facebooką, Gmailą, blogus, skaitė visas rašliavas, matė visas nuotraukas, skaitė visus dienoraščius… JIE VISKĄ APIE MANE ŽINO.

Ir su šia maloniai paranojiška idėja prabundu.

, ,

Komentarų: 1