Posts Tagged amanda palmer

11 knygų, kurias nuolat skaitau

Kadangi kadaise rašiau apie filmus, kurių nenustoju žiūrėti, o dabar praradau savo biuletenio nekaltybę (taip, taip, man beveik 30 ir aš iki šiandien gyvenime neturėjau biuletenio) ir turiu laiko, štai gyvenimo knygų TOPas.

  1. Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir Lietus
    raganairlietussenas
    Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau, kai buvau keturiolikos ir buvau Šiauliuose labai keistoje konferencijoje/konkurse. Tada labai entuziastinga mokytoja mokinukų pilnai klasei citavo nešvankiausias knygos ištraukas. Tik kai pagaliau ją paskaičiau, supratau, kad čia visai ne apie tai.

    Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.

  2. Simon R. Green “Blue Moon Rising” ir “Hawk and Fisher
    kylantismelynasmenulis haukasirfiser
    Žinau, žinau, viršeliai siaubingai kaip ir praktiškai visų “Eridano knygų”. Tačiau pirmą perskaičiusi “Dievų Žudiką” negalėjau sustot ir dabar tikriausiai kiekvieną knygą iš abejų serijų esu skaičius po kokius 5 kartus, tiek angliškai, tiek lietuviškai.

    Rupert: “… At this rate, somebody is bound to upset the Warlock once too often, and we’ll end up with a Court full of bemused looking toads.” “He wouldn’t dare use his magic here,” said the Champion. “Don’t bet on it,” said Rupert. “The High Warlock has all the practicality and self-preservation instincts of a depressed lemming

  3. Amanda Palmer “The Art of Asking
    the_art_of_asking_book_cover
    Jau daugybę kartų gyriau, citavau ir apkeliavo jau ne vienas draugų rankas ir pastrigo pas Viltautę (looking at you :D), bet viskas jau išspręsta.

    There’s really no honor in proving that you can carry the entire load on your own shoulders. And…it’s lonely

  4. Jurgis Kunčinas “Tūla
    tula
    Žinau, kad pirmą kartą “Tūlą” autobuse į Vilnių. Tada Vilniuje Užupyje ir Pilies gatvėje, ir Bernardinuose ir labai daug kartų. Ir nuo jos pradėjau klajoti Vilniaus gatvėmis ieškodama būtų ir nebūtų vietų.

    Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčiošunims, kai kertu  vaiduoklišką Olandų gatvės magistralęir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jųseniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiamesniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės…

  5. Ugnė Barauskaitė “Dešimt
    desimt
    Paauglystėje dievinau pirmąją Ugnės knygą “O rytoj ir vėl reikės gyventi”. Kai pasirodė “Dešimt”, raukiausi, nes nu ple apie nėštumą gi, bet nusipirkau. Ir po to skaičiau periodiškai po porą kartų į metus. Kiekvieną kartą, kai imi norėti nereikalingų dalykų, o gerklėje nusėda įkyrus neramumas.

    Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

  6. Ben Elton “Dead Famous
    mirtistupykloje
    Šitai knygai taip siaubingai nepasisekė su pavadinimo vertimu, kad man kiekvieną kartą prisiminus liūdna. Lietuviškai “Deadly famous” virto į “Mirtis tupykloje”. Saaaad. Ir dar jie vertime visus papus vadina “buferiais”, kad labai nervina. Bet man ši knyga – geriausias kurinys apie realybės šou ir tobulas smagus, bet įtemptas, detektyvas.

    One house. Ten contestants. Thirty cameras. Forty microphones. One survivor. The words punched themselves onto the screen like fists slamming into a face. Frantic, angry rock music accompanied the post-punk graphics and the grainy images supporting them. A spinning hot-head camera. A barbed wire fence. A snarling guard dog. A girl with her back to the camera removing her bra. A close-up of a mouth, screaming and contorted with rage. More big guitar noise. More jagged graphics. Nobody watching could be in the slightest doubt that this was telly from the hip and for the hip.

  7. Undinė Radzevičiūtė “Strekaza
    strekaza
    Čia buvo pirma mano gauta elektroninė knyga. Aš rimtai! Jau nepamenu kas, bet kažkas per mIRC atsiuntė labai prastai suformatuotą .doc. Paskui aš tą knygą nusipirkau ir ištisus skyrius mokėjau mintinai. Ir čia aš atradau terminą “mizantropija”.

    Skambutis: laikrodis-durys-telefonas? Telefonas. Mama.
    – Sapnavau, kad tu numirei, – niūriai sako ji.
    – Jau trečią kartą šiemet.
    – Aš labai verkiau. Ką veiki?
    – Ruošiuosi pas psichiatrą.
    – Ko tu ten vaikštai? Ką, jis tau patinka?
    – Matei filmą apie Tonį Soprano? Jis ten irgi vaikšto pas psichoterapeutę. Jo mama klausia: “Ko tu ten vaikštai, kad kalbėtum visokią bjaurastį apie savo motiną?” Tai žinok, kaip tik to ir vaikštau. Kad kalbėčiau visokią bjaurastį apie savo motiną.
    Mama pralinksmėja.

  8. Joseph Heller “Catch-22
    22islyga
    Kai pirmą kartą perskaičiau, pusės nesupratau. Perskaičius antrą kartą nesupratau kitos pusės, todėl skaičiau dar kokią dešimtį kartų. Ir kiekvieną sykį randu iš ko kikenti. Didelis bonusas – mano vyrui irgi patiko.

    Why are they going to disappear him?
    ‘I don’t know.’
    It doesn’t make sense. It isn’t even good grammar.

  9. Nerijus Pečiūra – “Aš ir Atsuktuvas” ir “Vilniaus Kiberpoema
    as-ir-atsuktuvas_z1 kiberpoema
    Tikriausiai tuščiausios knygos šiame sąraše, tačiau, kai galva ūžia, ranka pati tiesiasi prie tokios dvasinės ir literatūrinės lengvybės. Ir dar truputėlį daužo neformalais ir tuo pasauliu, kurio sterilius likučius dar pamačiau Vilniuje prieš 15 metų, kai Green’ai dar dirbo, o Užupys dar buvo griuvėsiai.

    Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gycenimas – tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau…

  10. Judita Vaičiūnaitė – “Neužmirštuolių mėnesį
    neuzmirstuoles
    Mažą mėlyną knygutę radau lentynoje ir perverčiu reguliariai. Kodėl? Nežinau. Neturiu jokio paaiškinimo, nemėgstu poezijos… bet vis tiek. Dalį eilėraščių rasite čia.

    … Balzamuotojau,
    aš noriu tapt bejausmė.
    Man taip baisu. Aš visiškai netrokštu amžinybės.

  11. Chuck Palahniuk – “Invisible Monsters
    invisible-monsters
    Į jos vietą lygiai taip pat galėtų stoti “Haunted”. Nepaprasta istorija, priplojantys ir netikėti plost twists, kiekvienas sakinys gali būt paverstas į tatuiruotę. Bet, tikriausiai, ne silpnų nervų skaitytojams.

    No matter how much you think you love somebody, you’ll step back when the pool of their blood edges up too close.

Ir dvi knygos, artimos, bet nepatenkiančios į sąrašą:
Hanya Yanagihara -“A Little Life – nenusakomai gera, jautri, nuoga knyga, tokia, kurią skaitydama verkiau balsu. Ir nesvarbu, kokia ji gera, gyvenime daugiau jos neskaitysiu.

Hector Malot “Be šeimos – kurią skaičiau vieną kartą ir prieš 17 metų, tačiau niekada nepamirštu.

Tiesa, paskutiniu metu mano aplinkoje netyla kalbos, kad nevertiname rašytojų moterų. Sudariusi šį sąrašą nustebau – 5/11 jame yra moterys. Neturėčiau stebėtis, tačiau natūraliai dažniau renkuos vyrų rašytas knygas – trilerius, fantastiką, siaubą, kuriose nemėgstu emocinio krūvio, kurį dažnai prideda autorės. Toks pastebėjimas sau pačiai.

Manot, kad mano sąrašas – šūdas?
Jūsų toks pats?
Nelaikykit tokių emocijų savyje, rašykit į komentarą.

, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 Komentaras

Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?

Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
Ir per Kalėdas jos knygą “The Art of Asking” nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:

Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, “not okay”. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
And none of them believed me.
They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.

Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
Su drauge bulargevom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo “bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku”. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvoti

Ir tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykaiparadise
– Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
– Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
– Bet..
– Nieko ten nebuvo.

Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.

, , , , ,

Komentarų: 1

Rip yourself open. Sew yourself shut.*

“Suaugusiųj317769_154311781330707_564021065_n_largeų problemos” – atsakau šiom dienom, kai manęs klausia kaip man sekasi.
Per paskutinius penkerius metus ne kartą įpuoliau į konfliktą, kai nesutikau, kad anksčiau buvo geriau. Ne, nenorėčiau grįžti į vaikystę, o paskutiniai metai mokykloje buvo smagūs, bet tik tiek. Man nuoširdžiai malonūs visi šitie didelių žmonių rūpesčiai – buto nuomos, komunaliniai, rinkimai, pajamų deklaravimas ir t.t. Man patinka žinoti, kad jei per savaitę pragersi algą, paskui valgysi kruopas. Patinka žinoti, kad visos tiesos, tokios kaip “kaip pasiklosi, taip išmiegosi”, visiškai pasitvirtina.
Ir ilgą laiką pareigingai tvarkiausi su atsakomybėmis, stresu, nemiga ir visomis kitomis problemomis. O dabar turiu problemą, kurios nenoriu spręsti. Noriu rytoj gauti Australijos vizą ir nuo visko pabėgti. Ir tai mane pykdo siaubingai, nes AŠNEBĖGUNUOPROBLEMŲBLET.

Lizzy jau minėjau – mano sfera yra esktremumai. Neg295590_308680925928429_1907495297_n_largealiu pakęsti pilkos zonos. Negaliu pakęsti situacijų, kuriose reikia išlaukti. Nekenčiu sau pripažinti, kad man nėra px. Ir dar labiau nekenčiu, kokia veidmainė per savas problemas jaučiuosi. Bet niekas nesikeičia.

Tada šeštadienį ateinu į RO generalinę. Ir visi tokie nuostabūs,gražūs ir talentingi, kad per midi himną apsiverkiu, nes pažįstu šiuos nepaprastus žmones. Ir dar truputį apsiverkiu, nes pasijaučiu tokia sena su savo komunaliniais ir ataskaitom, kai žmonės jauni ir jiems tik “katino jau dienos atėjo”.

Ir tada visą sekmadienį praleidžiu lovoje, galvodama, kad norėčiau, jog man kas nors parašytų. Sekmadienis atrodo visiškai be ryšio ir visai norėčiau į ką nors įsikabinti, kad neišeičiau iš proto. Bet nėra ko čia stebėtis – sekmadieniais aš visada labai paranoiška. T.y. labiau nei įprastai.

And you are standing on a cliff
Then you can close your eyes
And make a wish and take a step
And change somebody’s life

*Chuck Palahniuk – Invisible Monsters

, , , ,

7 Komentaras

Gimtosios mažosios Čikagos sapnai.

Šiąnakt sapnavau, kad už skolas bare turiu dirbti mafijai.
Kad į jų būstinę reikia nerti po vandeniu, laviruojant tarp daugybės nusmailintų uolų.
Išlipu iš vandens, abu mano dilbiai simetriškai prarėžti, niekaip nesustoja kraujuoti. Mafija mane per prievartą girdo Damų likeriu, o man taip baisu baisu baisu… Taip baisu, kad aš neatsimenu, kada paskutinį kartą taip bijojau alkoholio.

Savaitgaliais, kada dar turiu laiko mąstyti, bandau atspėti, kas negerai su žmonėmis.
Kodėl, po galais, vis dažniau atrodo, kad atskridau iš kitos planetos? Ir iš vis nebesuprantu, kaip ir kodėl reikėtų reaguoti ar elgtis. Todėl ir nereaguoju. But it makes me feel really really tired.
– Žinai, visai noriu pasakyt, kad man nusibodo, užpiso ir aš noriu padėt tašką. Bet nieko to mano taško matyt nenori, – bandau meniškai situaciją nupasakot vyriškiui.
– Moterys, – sako protingai patylėjęs ir palinguoja galvele.

All day I’ve been wondering what is inside of me
Who can I blame for it, I say

, , ,

Komentarų: 1