Posts Tagged ai ir papai dėl juoko

Ką daryti su ženklu, kai visata jau jį atsiuntė?

Pasiūlyti visatai susikišti tą ženklą į subinę – irgi yra išeitis. Bet neniekinkim mums idiotduotų dovanų.

Praeitą savaitę dar pagirioti po netyčinio ketvirtadienio išplaukėm į gatves ieškoti kultūros. Siurbėm kavą, jaučiau, kaip vyras keikia mane mintyse ir brovėmės per minią. Kalbėjom apie tai, kas labiausiai neduoda ramybės.

Žemaitės skvere pamatau žvakeles stiklainiuose ir einu pasižiūrėti. Nesusipratusi blaškausi tarp plastikinių maišelių kabančių ant medžių, kol beveik atsitrenkiu į jaunuolį.
– Tu juk turi klausimą, – sako labai įdėmiai į mane pažiūrėjęs.
Ir tą akimirką ar suprantu, kad aš tikrai turiu klausimą. Kad galiu galvoti tik apie tą vienintelį klausimą. Kad turiu tą klausimą jau labai ilgai.
– Taip, turiu.
– Tada čia įdėsiu atsakymą tik tau, – sako ir sukiša popierėlį į vieną iš maišelių.
Apsidairau, ar aplinkui nėra pretenduojančių į maišelį ir atsakymą iškrapštau lauk. Išlankstau ir nupurto elektra. Nesvarbu, kad gal ir banalus ir tikriausiai prastai išverstas, bet tą akimirką nieko taiklesnio perskaityti negalėjau:

20150628_213443

Visą vakarą krepšyje tikrinu ar lapelio nepamečiau.

Kitą rytą dar besivartydama lovoje skaitau Amandos Palmer blogą. Seną įrašą, bet galvoje suskamba dar sykį:

A farmer is sitting on his porch in a chair, hanging out with his dog.

A friend walks up to the porch to say hello, and hears an awful yelping, squealing sound coming from the dog.

“What’s the matter with Ol’ Blue?” asks the friend.

“He’s layin’ on a nail that’s pokin’ up from the floorboards,” says the farmer.

“Why doesn’t he just sit up and get off it?” asks the friend.

The farmer deliberates on this and replies: “Don’t hurt enough yet.”

I carried that story with me through heartbreak after heartbreak, and through giant, painful, personal transitions. And I’ve since re-told it to many friends and advice-seekers. The general moral: When it truly hurts enough… you eventually move your ass.

Ir štai aš turiu savo atsakymą. Dvigubą.
Reikalauti dar kažko būtų akiplėšiška. Bet ką daryti su tuo atsakymu aš nežinau, nes visos kryptys atrodo vienodai baisios, nepatogios arba tiesiog šūdinos.
Duodu šiai šaradai išsispręsti pusę metų. Ir tada pradėsiu kapoti galūnes, jei reikės – ir savo.

, , , , , , ,

2 Komentaras

Būk geras sau ir “what if“ game

treat-yo-self

Treat yo’ self! – toks buvo savaitgalio šūkis ir I regret nothing.

Tik jau kelionė atgal netyčia tapo labai įsitmintina su daug peno fantazijai ir purvo voniomis.

Treat yo’ self! – sakom vienas kitam su vairuotoju ir for shit and giggles nusukam nuo kelio Druskininkai – Vilnius į pirmą pasitaikiusį kaimą. Pasitaiko Burokaraistis. Žavinga vieta, turi pavėsinę ir krepšinio lentą. Labai rekomenduoju.
Lėtai riedam, beveik sėlinam purvinu keliu. Aplink miškas, tylu, ramu, nė gyvos dvasios.
– O va jei mus už posūkio pasitinka būrys vietinių kaip siaubo filme? – klausiu ir abu juokiamės.
– Įsivaizduok, riedam, o jie apstoję iš abiejų kelio pusių laido strėles į mašiną.
Dar pasijuokiam ir nesutinkam nė vieno vietinio.
– O jei dabar aš išlipu pamyžt, išeinu į mišką ir nebegrįžtu? – klausia draugas.
– Siaubiake to daryt nereikėtų. Sėdėtum ir rėktum, kad dūra, neik į mišką… Bet eičiau ieškot. O geriau pagalvok, jei grįžti iš miško ir manęs prie mašinos neberandi.
– Nu bleee… – sako draugas ir miškas atrodo nebe toks draugiškas.

Ar kada nors pastebėjot keistą ženklą kelyje Vilnius – Druskininkai? Akmuo 0,3 –>
Kikenu kiekvieną kartą jį pamačiusi ir dabar nusprendėm nuvažiuoti ir pagaliau pažiūrėti. Pasukam į kairę ir atsiduriam Paakmenėje. Kaimas tuščias, visų sodybų langai uždangstyti, kelias šūdinėja. Bandom apsisukti.
– Tik neužklimpk, – sakau draugui. Ant tų mano žodžių užklimpstam.
Užsikasam purve visiškai. Pirmas 15 minučių man kone isteriškai juokinga. Trypčioju aplink purvyną ir kikenu. Tada man liepia sėsti spaudyti pedalų ir man nebejuokinga, nes vairuoti aš isteriškai bijau. Aišku, toli nenuvairuoju – tik purvai taškosi.

Draugas išeina ieškoti pagalbos į tolimesnes sodybas. Stoviu viena prie purvyno. Švilpauja vėjas, kažkur tankmėje pokšteli keletas medžiotojų šūvių. T.y. tikinu save, kad medžiotojų. Galiausiai randam pagalbą – atvažiuoja du vyrai ir imasi gelbėti mus iš purvo vonių.
– Bliatt, neturim kaip atslyginti, – tyliai sakau draugui ir iš tiesų – neturim nė cento grynais.
– Nu alaus tai matyti neduosim.
Stebiu gelbėjimo operaciją ir įtemptai galvoju kaip čia žmonėms atsilyginti. Tačiau fantazija vis dar sėkmingai įsiaudrinusi po vietinių su strėlėmis. Taip ir matau kaip išsikrapšius iš purvyno dėkojame ir apgailestaujame, kad neturime kuo atsilyginti, o vienas vietinių vyrų trūkteli pečiais ir sako: “Tai nieko tokio, mes mergaitę pasiliksim“. Taip įtikiu šita vizija, kad man vis baisiau ir baisiau. Pradedu svarstyti į kurią pusę geriausią bėgti ir ar neturėčiau bėgti DABAR.
Bet įsivaizduokite, atvažiuoji ištraukti žmonių iš purvyno, stauga mergina pašoka ir nubėga į mišką. Ką galvotumėt?

Žinoma, niekas nebando manęs pasilikti.
“Sėkmės“ – byloja ženklas išvažiuojant iš Paakmenės.
Randame akmenį ir tik šiandien pagooglinus suprantu, kad that stone is a real deal.

Moralas – you should always treat yo’ self. 

, , , ,

Parašykite komentarą

Kai nori pasikalbėti su savim, tik su barzda.

Naujame bute aukštos lubos ir dideli langai. Savaitgalio rytą pro juos net ir žiema neatrodo kaip gryna depresija. Atsiraitojus rankoves bandau vienaip ar kitaip sunaudoti moliūgus iš namų (ne, veido kaukei jie netinka).

Prieš trejus ar ketverius metus, man už akies vis kliuvo žodis “wonderlust“. Vieni tatuiravosi, kiti – dalinosi labai unikaliomis nuotraukomis. Prisimenu, apibrėžimą – “to be longing for place you have never been before“. Prisimenu tikriausiai todė, kad tuomet buvau ketvirtakursė, kurios organizme kavos buvo daugiau nei kraujo ir norėjau būt bet kur, tik ne tam prakeiktam ketvirtam kurse.
faceless
Dabar ilgiuosi atostogų, bet nieko čia naujo – visi suaugę visada pavargę.

Kitas ilgesys įdomesnis. Būna – pasiilgstu žmonių. Tačiau šį kartą pasiilgau savo pačios sugalvoto grafomaniško veikėjo. Žvėriškai norėčiau jo gyvo ir realaus. Ištraukto iš sunkių šarvų. Tokio, kuris per lapkritį užsiaugino jam siaubingai netinkančią barzdą. Keistai stilingo.
Jis galėtų paskambint man darbo dienos vidury ir paklaust ar po poros savaičių eisim kavos, nors ir taip aišku, kad kava pavirs alum. Sutikčiau galvodama, kad per dvi savaites vis tiek pamirš, o jis nepamirštų.
Esu įsitikinusi, kad jis nekęstų, jei po jo alaus bokalu barmenas nepadėtų kartoninio padėkliuko, tačiau niekuomet tokio priekaišto nepasakytų garsiai. TIk raukytųsi. Susėstumėm vienas priešais kitą, ištiestas kojas susikrautumėm ant tos pačios kėdės ir tiesiog kalbėtumėm…
Bet jis netikras, todėl aš atsidarau tekstą, kuriame jau kadaise padėtas paskutinis taškas. Pradedu naują pastraipą ir prikeliu patį baisiausią priešą, patį didžiausią drakoną (yep, drakonai. Ir ką jūs man?). Ir todėl jis yra priverstas vilktis tuos pačius šarvus, pakelti tą patį kardą, kad kovoje jį vėl draskytų, talžytų ir žalotų. O tomis akimirkomis, kai tenka atsitraukti, kad susitvarstyti žaizdas, kad palaukti, kol kruvini rėžiai ant kūno pavirs randais, versiu jį kalbėti ir kalbėti.
Žinoma, drakoną jis įveiks. Žinoma, aš vėl padėsiu tašką, bet niekada nesu tikra, kad vėl nereikės jo prikelti iš taikaus gyvenimo ir sviesti į karą.

O iš tiesų, tai aš jį sugalvojau. Iš tiesų, aš tenoriu kalbėtis su savimi. Tik su barzda.

He takes on the world all in a stride,
and your wounds will be his scars
So won’t you remember when the night comes

, , , , ,

Komentarų: 1

Neplanuoti ledo demonai

Jau ilgai gimdau normalų blogo įrašą, tačiau negaliu negaliu NEGALIU grafomaniškai nepublikuoti gerų sapnų. large

Tamsioje alėjoje jaučiu vyro kūną greta. Kvėpavimą ant kaklo, rankas ant kūno. “Esi mano“ – sako į ausį. Tačiau viskas taip tamsu ir grėsminga, malonu, tačiau tuo pačiu feels teribly wrong.
– Čia nepraeisit, – sako moteris, pastodama mums kelią.
Viskas po to – tik didelis chaosas. Matau ją pargriautą ant žemės, žinau, kad juokiuosi tarytum ne savo burna, tačiau tamsa labai gąsdina. Išsiveržiu iš jos ir pabėgu.

Sėdžiu susisukusi į kamuoliuką koridoriuje. Esu Jo. Priklausau Jam. Nebepriklausau sau. Baisu, nes nebeturiu kontrolės. Dar baisiau, nes atrodo, kad priklausyti Jam man patinka. Viena po kitos prie durų randu dovanų dėželes. Kiekvienoje jų po išpūstąpilvį pliušinį gyvūną užsiūta burna. Nusinešu glėbį jų į biblioteką ir išsidėlioju priešais. Atrodo, kad tik šie kraupūs totemai žino kaip galiu išsilaisvinti.
Spoksau į bedvases plastikines akis ir nieko nesuprantu. Pakylu ieškoti knygos apie iškamšas ir nepagalvojus per giliai nužengiu į lentynų tamsą. Nematomi gniaužtai čiulpa už čiurnų ir visu svoriu trenkiuosi į grindis. Bandau už kažko nusitverti, tačiau nagai nuslysta akmens plytelėmis.
Pajuntu Jį ant savęs ir baimė baigiasi.
large1

Jis kitoks. Ilgaplaukis ir barzdotas, lyg nužengęs iš filmo apie Spartą. Ir jis ledinis. Nuo kiekvieno prisilietimo, kiekvieno bučinio ledėju kartu. Šerkšnas kyla kūnu, baltais raštais apraito kaklą ir veidą. Pamėlsta lūpos.

Atsiduriam gatvėje. Aš vėl esu aš, o jis – Jis, tačiau šerkšnas nebedingsta. Susikabinę einam gatve ir viskas ledėja po mūsų kojomis.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Moterys, pinigai ir džentelmenai. Pastebėjimas #1

Sakiau, kad forumiukas yra mano guilty pleasure. Ne, ne Supermama.lt.
Labai rekomenduočiau tiems, kurie dievina meksikietiškus serialus a la Telemundo Presenta, bet neturi televizoriaus. Ir dar tiems, kurie nemoka pagiežingai teisti aplinkinių, nes forumiuke gali tai matyt one on one.

Jos išsiaiškins, ar naujas tavo kavalierius vedęs, ras, kur Marijampolėje, gyvena sutuoktinio meilužė, nustatys nėštumą, girtumą, vėjaraupius, pasakys kokioje pozoje orgazmas geriausias, o pats populiariausias patarimas – “palik jį“. Bet jis tik 15min namo vėluoja… PX, PALIK JĮ.

Bet šį kartą ne apie tai.
Šį kartą – apie moteris ir pinigus. Vienas man įdomus klausimas yra namų biudžetas. Jei nežinojot, normalu yra du toleruotini variantai: arba dėti pinigus į viena sloiniką ir kam kiek reikia, tiek tas pasiima. Arba jis atiduoda jai visus pinigus, o ji jau sutvarko viską. Because raisins.

Bet smagesnis yra klausimas – kas už ką moka. Bet kur – kavinėje, kine, automobilių plovykloje. Iš karto pasakysiu, man visai nieko, kai man ką nors nuperka. Dar nė vieno nemokamo alaus bokalo nesu paleidus į galvą jo dovanotojui ir manau, kad neplanuoju to ir ateityje. Tačiau, kai susipažinau su savo gyvenimo vyru, abu buvom mokinukai ir ant kino ar kavos pinigų būdavo tiek, kiek mama duodavo. Tai nieks niekam nieko nepirko.

Ir kas nutinka, kai diskusijoje mergina pasiskundžia, kad nenori leisti vaikinui mokėti ir kad blogai dėl to jaučiasi? Atsiranda visokių labai teisingų moterų. Kaip kitaip.

Pirmas tipažas – labai nuskriausta ir pasiaukojusi už visus:
auka

Antras tipažas – gerai suprantanti vyro ir moters roles. Ir kas yra tikras vyras. Ir kad nupirktas kavos puodelis prilygsta nukautam drakonui.
ismano

Trečias – mano mėgstamiausias.

lol

Pirminė mano reakcija į tokį pasisakymą buvo maždaug:
clint-eastwood-snarls
Paskui pasidarė juokinga, nes, kai pagalvoji… Ši moteris turėtų būti patyrusi nemažai awkward sąskaitų apmokėjimų. Nes gal ne kiekvienas kolega susipranta, kad dabar privalo mokėti.

Lizzy irgi turi nuomonę:
lizzy

Ir vis dėlto paskui nestebina, kad kitoje diskusijoje paaiškėja, jog moters svajonių alga yra maximum 1500 Lt.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Vaikai ir ateitis. NOT.

Apie mano santykį su vaikais daugiau ar mažiau žino visi – aš jų nemėgstu.
Kai į ofisą užsuko jaunoji kažkieno atžala ir sustojo prie mano stalo, kolegė atbėgo, pasakė “Einam einam, tetai Aistei vaikai nepatinka“ ir atžalą greitai evakavo iš mano akiračio.
Tačiau dažnai nuo šitos nuomonės skelbimo garsiai susilaikau, nes supermamos mane visur randa ir bando atversti į tikrąjį kelią. Bet velniai nematę – seniai besipiktinau.

largeFaktas, kad su vaikais nelabai noriu būti ir vienoje patalpoje. Ir kiekvienas komentaras pareiškęs “suaugsi, kitaip galvosi“ gali eiti nx, nes man tą giminė kartoja nuo septyniolikos, o dabar jau dvidešimt penki ir niekas nepasikeitė, so screw you.

Kodėl man taip nutiko, buvo iškelta daug teorijų. Viena iš jų – kad aš vaikų bijau, nes nemoku su jais elgtis. False. Paauglystės vasaromis terliojausi su brolio-pusseserės-pusseserės-pusbrolio komplektu. Sauskelnių gal ir nepakeisčiau, beet tam tikrus pagrindus turiu.
Ir puikiai žinau, kad kai jaunėlis brolis arba draugai apsivaikuos, visai mielai pabūsiu ta keista tetule ir net kartais sutiksiu atžalas prižiūrėt. Svarbu, kad nepriprastų.

Bet šiaip visas vaikų kultas man jau gerklėj. O gal ir mamų kultas. Nebesuprasi.
Kai žiemą jie visi ridinėjasi nuo kalniuko, tai man visiškai nusispjaut. Bet vasarą, kai bandau dviračiu kirsti Vingio parką, tai nors apsiverk. Po ratais šokinėjantys vaikai ir piktos mamos ir pagrindinis parko užpildas šiltais vakarais.

Tikriausiai nemaloniausia susidūrima su supermama ir superatžala patyriau dar kai važinėjau riedučiais. Kadangi aplink estradą asfaltas normaliausias, ratus dažniausiai ir sukdavau ten. O takeliai nėra labai platūs. Buvo gan ankstus rytas, žmonių nedaug, tai ir mano greitis didesnis. Ir staiga pakelėje žolytes rankiojęs snarglius metasi į takelį. O riedučiai nėra toks transportas, kuris sustoja akimirksniu. Verčiausi ant nugaros su pačiu snargliumi rankose, kad tas nesiplotų ant asfalto. Ačiū Dievui, ant žolės pataikiau. Vaikas nė žemės nepalietė, bet pakako, kad išsigąstų ir pradėtų klykt. O tada pripuolusi mamytė irgi pradėjo klykt, kad jos aukselio vos neužmušiau. Pasakiau ilgą sakinį rusiškai ir nušliaužiau tolyn.

Paskui šitie vaikai užauga, prie Žvėryno tilto išsinuomuoja longboardus ir irgi trūkdo eismui. Fuck this shit.
Ir apskritai, reikia cituoti George Carlin:

Children are not our future, and I can prove it with my usual, flawless logic. Children can’t be our future, because by the time the future arrives, they won’t be children anymore, so BLOW ME!

, , , , ,

2 Komentaras