Kevinas, 62, Milane
Posted by nergyvenimo in gyvenimo tiesos, missing thoughts, nuotykiai on liepos 22, 2017
Kažkada norėjau kalbėtis su pačios sugalvotu veikėju. Kartais vis dar jį prikeliu.
Šiandien aš labai norėčiau pasikalbėti su Kevinu.
Keviną sutikau Milane, bare, kuris mane keletą savaičių beveik įsivaikino.
Jis – nuolatinis pubo lankytojas, nors už 300 metrų turi kokteilių barą, tačiau alus jo bare šūdinas, todėl jo gerti ateidavo ten. Turėjo savo vietą prie baro, kurią aš, vieniša užsenietė, netyčia per keletą vakarų okupavau su savo rašliavom ir skaitiniais. Kevinas džentelmeniškai leido man ten pasilikti, o aš nenusakomai džiaugiausi girdėdama nelaužytą anglų kalbą.
Kevinui 62 ir jis iš Londono. Į Milaną atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimtmetį “just because he felt like it“.
“Žinau, kad reiktų mažiau gerti ir daugiau judėti“ – prisipažino jis įsispraudęs greta manęs prie siauro baro ir patapšnojo per pūspantį savo pilvą.
Jis du kartus išsiskyręs ir tris kartu vedęs. Visas labai mylėjo ir visas tebemyli. Turi tris kates ir du šunis.
Dar turi du sūnus, vienas jų dirba jo bare. Sutikau ir jį, buvo labai girtas ir labai pankas.
“Still looking for his place in life, you see“ – paaiškino man Kevinas.
Žinau, žinau, iš tiesų jis tik nutukęs britas, kuris geria per daug. Bet tuo kelis vakarus, kai susiremdavom alkūnėmis, aš turėjau daug filosofinių jaunatvinių klausimų apie savo vietą, prasmę, emocijas ir prioritetus, o jis norėjo klausytis.
– That pain you are talking about, the most recent one, it will pass, you sound like someone who will survive it.
– I know. But I’m afraid that with every passing you ability to feel passes away a little bit too.
– No it does not. Do not worry, next time it will hurt like hell, I promise. And it will also pass.
… pasakė Kevinas ir pastatė man alaus.
“I hate those italians with all their hugging and kissing all the time. Get a job or something“ – skundėsi jis, tačiau mano paskutinį vakarą itališkai išbučiavo man žandus ir pamerkė akį.
Tikriausiai niekada jo nebesusitiksiu. Net jei ir vėl atsidursiu Milane ir grįšiu į tą patį pubą, jis gali būti kur nors kitur. Just because he will feel like it.
Kaip sustot įsibėgėjus
Posted by nergyvenimo in gyvenimo tiesos, lovable stuff, nuotykiai on liepos 6, 2017
Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
Gera pagaliau grįžti.
Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
Kalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.
Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. 
Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,
tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.
Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).
Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?
I was your sailor, your demon
Your lover, your overbearing best friend
Hoping for some attention
I saw through your automatic heartache
Now I know that love is as love was
It’s downhill from here
Geek out – Niekas manęs nesupranta
Posted by nergyvenimo in lovable stuff, no life, wtf time on liepos 3, 2017
<geekout>
Neplanuotas planas:
1. Vėl pradedi žaisti Dragon Age Inquisition, šį kartą už Dalish.
2. Pagaliau gauni kadaise užsisakytą grandinėlę su elniuku:
3. Visą savaitgalį džiūgauji, kad gražus elniukas.
4. Pirmadienį supranti, kad tas elniukas atrodo visiškai kaip Halla, kuri Dalish elfams yra šventa šventa.
5. Džiūgauji dar labiau.
6. Žinai, kad niekas tavo džiaugsmo nesupras.
</geekout>
Vorai, baimės ir kaip būti dama
Posted by nergyvenimo in Buitis, lovable stuff, missing thoughts on kovo 14, 2017
Australai uždraudė vieną iš animacinės kiaulės serijų, nes filmuke vaikams aiškino, kad voras draugas ir voro bijoti nereikia. Suprantu juos.
Dar yra tas mitas, kad miegodami per metus mes suvalgom X kiekį vorų (priklausomai nuo šaltinio svyruoja tarp 4 ir 20) per metus. Šį gandą 1993 metais paleido moteris, kuri, iš esmės, norėjo įrodyti, kad žmonės patikės bet kuo. Pasirodo, vorai nėra savižudiai. Kiek jų suvalgom su maistu – kitas klausimas.
Niekada nebijojau vorų. Tačiau būdama 8-10 metų maniau, kad bijoti vorų yra labai moteriška.
Kaip pagijau nuo šito bjauraus stereotipo? Vieną dieną ruošiau pamokas ir ant sienos pamačiau vorą. Mes gyvenam nuosavam name, todėl voras kambaryje nėra didelė naujiena. Aš – antrame namo aukšte, tėtis – kažkur pirmame. Tikiuosi, kad va elegantšikai klyktelėsiu ir tėtis atbėgs manęs gelbėt. Klyktelėjau. Klyktelėjau dar. Pabandžiau alptelėt kaip daro tikros damos.
Po kiek laiko imu jaustis kvailai.
Aš žiūriu į vorą. Voras žiūri į mane.
Dar kurį laiką žiūriu į vorą, kuris į mane net nebežiūri.
Aš grįžtu prie daugybos lentelės, voras grįžta prie voratinklio projektavimo.
Dabar mano vyras nemėgsta vorų. Uždaužytų visus šluota ir nesismulkintų, todėl aš einu į gelbėjimo misijas ir nešu juos laiptinėn žiemą ir laukan vasarą. Už unitazo ir vonios palubyje neliečiu, bet saugau, kad duše nenuplautų vanduo.
Duše pakeliu akis ir voras žiūri kaip žiūriu į jį nuoga.
Good for you, spider bro.
Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių
Posted by nergyvenimo in Buitis, no life, people suck, reality bites on kovo 3, 2017
Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.
– Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
Ha, labai juokinga, Egle.
Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.
Meistriukai I:
Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.
Meistriukai II:
Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
Išdėstau mūsų bėdelę.
– Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.
Skambinu 12:30 kitą rytą.
– Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
– Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.
15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
– Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
– Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
– Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
– Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
– Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
– Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
– O mūsų adresas…
– o.
Ir padėjo ragelį.
Meistriukai III:
Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
– Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
– Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
– Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.
Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.
11 knygų, kurias nuolat skaitau
Posted by nergyvenimo in knygos, lovable stuff on vasario 28, 2017
Kadangi kadaise rašiau apie filmus, kurių nenustoju žiūrėti, o dabar praradau savo biuletenio nekaltybę (taip, taip, man beveik 30 ir aš iki šiandien gyvenime neturėjau biuletenio) ir turiu laiko, štai gyvenimo knygų TOPas.
- Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir Lietus“
Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau, kai buvau keturiolikos ir buvau Šiauliuose labai keistoje konferencijoje/konkurse. Tada labai entuziastinga mokytoja mokinukų pilnai klasei citavo nešvankiausias knygos ištraukas. Tik kai pagaliau ją paskaičiau, supratau, kad čia visai ne apie tai.Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.
- Simon R. Green “Blue Moon Rising“ ir “Hawk and Fisher“
Žinau, žinau, viršeliai siaubingai kaip ir praktiškai visų “Eridano knygų“. Tačiau pirmą perskaičiusi “Dievų Žudiką“ negalėjau sustot ir dabar tikriausiai kiekvieną knygą iš abejų serijų esu skaičius po kokius 5 kartus, tiek angliškai, tiek lietuviškai.Rupert: “… At this rate, somebody is bound to upset the Warlock once too often, and we’ll end up with a Court full of bemused looking toads.“ “He wouldn’t dare use his magic here,“ said the Champion. “Don’t bet on it,“ said Rupert. “The High Warlock has all the practicality and self-preservation instincts of a depressed lemming
- Amanda Palmer “The Art of Asking“
Jau daugybę kartų gyriau, citavau ir apkeliavo jau ne vienas draugų rankas ir pastrigo pas Viltautę (looking at you :D), bet viskas jau išspręsta.There’s really no honor in proving that you can carry the entire load on your own shoulders. And…it’s lonely
- Jurgis Kunčinas “Tūla“
Žinau, kad pirmą kartą “Tūlą“ autobuse į Vilnių. Tada Vilniuje Užupyje ir Pilies gatvėje, ir Bernardinuose ir labai daug kartų. Ir nuo jos pradėjau klajoti Vilniaus gatvėmis ieškodama būtų ir nebūtų vietų.Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčiošunims, kai kertu vaiduoklišką Olandų gatvės magistralęir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jųseniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiamesniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės…
- Ugnė Barauskaitė “Dešimt“
Paauglystėje dievinau pirmąją Ugnės knygą “O rytoj ir vėl reikės gyventi“. Kai pasirodė “Dešimt“, raukiausi, nes nu ple apie nėštumą gi, bet nusipirkau. Ir po to skaičiau periodiškai po porą kartų į metus. Kiekvieną kartą, kai imi norėti nereikalingų dalykų, o gerklėje nusėda įkyrus neramumas.Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.
- Ben Elton “Dead Famous“
Šitai knygai taip siaubingai nepasisekė su pavadinimo vertimu, kad man kiekvieną kartą prisiminus liūdna. Lietuviškai “Deadly famous“ virto į “Mirtis tupykloje“. Saaaad. Ir dar jie vertime visus papus vadina “buferiais“, kad labai nervina. Bet man ši knyga – geriausias kurinys apie realybės šou ir tobulas smagus, bet įtemptas, detektyvas.One house. Ten contestants. Thirty cameras. Forty microphones. One survivor. The words punched themselves onto the screen like fists slamming into a face. Frantic, angry rock music accompanied the post-punk graphics and the grainy images supporting them. A spinning hot-head camera. A barbed wire fence. A snarling guard dog. A girl with her back to the camera removing her bra. A close-up of a mouth, screaming and contorted with rage. More big guitar noise. More jagged graphics. Nobody watching could be in the slightest doubt that this was telly from the hip and for the hip.
- Undinė Radzevičiūtė “Strekaza“
Čia buvo pirma mano gauta elektroninė knyga. Aš rimtai! Jau nepamenu kas, bet kažkas per mIRC atsiuntė labai prastai suformatuotą .doc. Paskui aš tą knygą nusipirkau ir ištisus skyrius mokėjau mintinai. Ir čia aš atradau terminą “mizantropija“.Skambutis: laikrodis-durys-telefonas? Telefonas. Mama.
– Sapnavau, kad tu numirei, – niūriai sako ji.
– Jau trečią kartą šiemet.
– Aš labai verkiau. Ką veiki?
– Ruošiuosi pas psichiatrą.
– Ko tu ten vaikštai? Ką, jis tau patinka?
– Matei filmą apie Tonį Soprano? Jis ten irgi vaikšto pas psichoterapeutę. Jo mama klausia: “Ko tu ten vaikštai, kad kalbėtum visokią bjaurastį apie savo motiną?“ Tai žinok, kaip tik to ir vaikštau. Kad kalbėčiau visokią bjaurastį apie savo motiną.
Mama pralinksmėja. - Joseph Heller “Catch-22“
Kai pirmą kartą perskaičiau, pusės nesupratau. Perskaičius antrą kartą nesupratau kitos pusės, todėl skaičiau dar kokią dešimtį kartų. Ir kiekvieną sykį randu iš ko kikenti. Didelis bonusas – mano vyrui irgi patiko.Why are they going to disappear him?
‘I don’t know.’
It doesn’t make sense. It isn’t even good grammar. - Nerijus Pečiūra – “Aš ir Atsuktuvas“ ir “Vilniaus Kiberpoema“
Tikriausiai tuščiausios knygos šiame sąraše, tačiau, kai galva ūžia, ranka pati tiesiasi prie tokios dvasinės ir literatūrinės lengvybės. Ir dar truputėlį daužo neformalais ir tuo pasauliu, kurio sterilius likučius dar pamačiau Vilniuje prieš 15 metų, kai Green’ai dar dirbo, o Užupys dar buvo griuvėsiai.Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gycenimas – tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau…
- Judita Vaičiūnaitė – “Neužmirštuolių mėnesį“
Mažą mėlyną knygutę radau lentynoje ir perverčiu reguliariai. Kodėl? Nežinau. Neturiu jokio paaiškinimo, nemėgstu poezijos… bet vis tiek. Dalį eilėraščių rasite čia.… Balzamuotojau,
aš noriu tapt bejausmė.
Man taip baisu. Aš visiškai netrokštu amžinybės. - Chuck Palahniuk – “Invisible Monsters“
Į jos vietą lygiai taip pat galėtų stoti “Haunted“. Nepaprasta istorija, priplojantys ir netikėti plost twists, kiekvienas sakinys gali būt paverstas į tatuiruotę. Bet, tikriausiai, ne silpnų nervų skaitytojams.No matter how much you think you love somebody, you’ll step back when the pool of their blood edges up too close.
Ir dvi knygos, artimos, bet nepatenkiančios į sąrašą:
Hanya Yanagihara -“A Little Life“ – nenusakomai gera, jautri, nuoga knyga, tokia, kurią skaitydama verkiau balsu. Ir nesvarbu, kokia ji gera, gyvenime daugiau jos neskaitysiu.
Hector Malot “Be šeimos“ – kurią skaičiau vieną kartą ir prieš 17 metų, tačiau niekada nepamirštu.
Tiesa, paskutiniu metu mano aplinkoje netyla kalbos, kad nevertiname rašytojų moterų. Sudariusi šį sąrašą nustebau – 5/11 jame yra moterys. Neturėčiau stebėtis, tačiau natūraliai dažniau renkuos vyrų rašytas knygas – trilerius, fantastiką, siaubą, kuriose nemėgstu emocinio krūvio, kurį dažnai prideda autorės. Toks pastebėjimas sau pačiai.
Manot, kad mano sąrašas – šūdas?
Jūsų toks pats?
Nelaikykit tokių emocijų savyje, rašykit į komentarą.
Kodėl noriu atsiprašyti Princesės Lėjos?
Posted by nergyvenimo in Filmai, knygos, lovable stuff, missing thoughts, Uncategorized on vasario 23, 2017
Ar jūs žinojot, kad Carrie Fisher, vaidinusi Princesę Lėją yra rašytoja? Įdomi, kandi ir juokinga rašytoja.
Nes aš tai nežinojau.
Any people who use language the way the British do – with colloquialisms like “twat“ (rhymes with “fat“) and “cunt“ (rhymes with everything) at their core – how could you ever tire of listening to and/or interacting with such a gang?
Pirmiausia pažiūrėjau “Star Wars: The Phantom Menace“, 1999 metais, kai buvau vienuolikos, dar gyvavusiame “Lietuvos“ kino teatre. Išgyvenau tokį crush for Obi van Kenobi (Ewan McGregor at that time), kad meilės ilgaplaukiams vyrams neišsigydžiau iki trisdešimties.
Senuosius filmus išvydau tik po kokių trejų metų, kai juos rodė TV3.
(paaiškinimas labai jauniems skaitytojams – gudžiais ~2002 metais, ne tik, kad nebuvo tokio džiaugsmo kaip linkomanija.net, piratebay.org ar filmai.in, bet ir internetą dažniausiai turėdavom nuo 17 val arba visą parą, bet tik 4 Gb/mėnesiui. Filmą siųsdavais per Emulę ir per visą naktį,)
Dabar mano chalatas – džedajiškas, o ant sienos sukryžiuoti kaba du light saber’iai, kuriuos kalėdiniu laikotarpiu apvynioju lempučių girlianda. Bet aš prasta fanė. Kaip ir su muzika – galiu mintinai mokėti visas grupės dainas, tačiayu nežinoti vokalisto vardo, amžiaus ir vienu atveju – net lyties.
Nežinojau, kad Carrie Fisher rašo.
Nežinojau, kol po jos mirties nepamačiau atsitiktinės knygos apžvalgos.
Nusipirkau “The Princess Diarist“ ir aš atsiprašau, Princese, kad tiek daug turėjo nutikti, kad tuos tekstus atrasčiau.
Jei visiškai nemėgstate Star Wars, nesipurtykit, nes knyga iš tiesų yra apie pačią Carrie, pirmojo filmo užkulsius ir slaptą romaną su Harrison Ford, taip pat apie liūdesį, kurį išduoda senų dienoraščių ištraukos.
Sullen and scornful; a real Marlboro man
The type who pours out the beer and eats the can
A tall guy with cultivated leer
One you can count on to disapprove or disappear
I knew right away that he was a find
He knew that you had to be cruel to be kind
Given this, he was the kindest man I’de ever met
Back came my sense of worthlessness
And my long lost pangs of regret
I was my old self again, lost and confused
Reunited with that old feeling
Of being misunderstood and misused.
Sold to the man for the price of disdain
All of this would be interesting
If it weren’t so mundane.
Prieš dešimtetį būtų pataikę į patį gerai užmaskuotą centrą.
I suspect that no matter what happens I will allow it to hurt me. Eat away at my insides, as it were – as it will be. As it always has been. Why am I so accessible? Why do I give myself to people who will always and should always remain strangers? I have always relied on the cruelty of strangers and I must stop it now. I am a fool. I need a vacation from myself. I am not very good at it lately.
The compromise I made was not an easy thing to do
It was either you or me and I chose you
Although far from a joker you spoke in wry, wry riddles
I could’ve given you so much but you wanted so little
I thought you might supply some tenderness I lacked
But out of all the things I offered you took my breath away
And now I want it back.
Man labai gaila, Princese, kad tavo žodžių neatradau anksčiau.
