Archive for category wtf time

Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.

Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.

22823

Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.

Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi. large2

Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.

Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
Tuomet jis gavo Rolando vardą. large3

Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.

Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.

, , , ,

Parašykite komentarą

Viskas yra kontroliuojama

– Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
(reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)

large

Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
Rezultato teaseris:

Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.

Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.

On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.

Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
Eglė: Ooo, alaus puslės…
Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
Eglė: O dabar? O kas dabar?
Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas.

, , , , ,

Komentarų: 1

Laimė ir mūsų jaunystės klasikas Bon Jovi

Dabar čia bus beveik real time literatūrinis eksperimentas.
Aš pat neįsivaizduoju kuo jis baigsis, bet stay with me, this might be a fun ride.

Atsidarau Dabartinį lietuvių kalbos žodyną ir ieškau žodžio “laimė“.
laime-sekmes
Pasirenku geltonai pažymėtą antrąją reikšmę (nes man reikia daiktavardžio, šitame eksperimente daugiau taisyklių, nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Suprask – bent keletas). Važiuojam toliau.

Ir čia aš giliai nusiviliu, nes jau antras žingsnis bus grąžina prie žodžio “laimė“:
sekmes

Tikėjausi bent 10 žingsnių verto paklaidžiojimo, kurio išvada būtų laimė = kibinas (ir kas gali teikti, kad kibinas nėra laimė?)

Bet, kaip sakė mūsų jaunystės dienų klasikas Jon Bon Jovi – “Life is life“.
Kaip rodo mano ką tik atliktas tyrimas, laimė = laimė.

[Iš tiesų, tyrimas parodė, kad laimė = sėkmė ir sekmė = laimė, tačiau dar pirmam kurse universitetas mane išmokė, kad jei a=b ir b=c, tai a=c. tranzytivus sąryšis, tsakant.]

Tikriausiai pirmas brandus šių metų atradimas yra toks, kad laimė yra labai ilgalaikis reiškinys. Jei ji yra, tai ji nepavirsta į nelaimę tik dėl to, kad pameti penkis eurus, peršali ar tave aptėškia automobilis.
Gal man haliucinacijos. Atrodo, kad pastaruosius metus galva tiesiog liepsnojo stresu (aš rimtai įsivaizduoju, kad magnetinio rezonanso nuotraukoje mano galva buvo raudona nuo streso). Ir dabar šitiems uždegimo židiniams užgesus, man tikriausiai haliucinacijos.

Bet iš tiesų kartais aš tiesiog būnu sau kažkur tokia absoliučiai laiminga dėl nieko, kad, kai pirmą kartą taip pasijutau, išsigandau beprotiškai.
[ne, ne, ant pigesnių narkotikų neperėjau, viskas kontroliuojama]
[ne, seneli ir močiute, jokių narkotikų aš iš vis nevartoju, čia taip vaikai kalba šiais laikais. Linkėjimai!]

Aišku, aš laiminga, bet mane vis tiek siaubingai erzina daugybė dalykų.
Pavyzdžiui, kad negaliu ofise garsiai keiktis, nes kažkaip nepadoriai atrodo.
Ir kad vėjas belenkoks, ir iš mano palto kapišono padaro parašiutą.
Kad papūga šika ant durų.
Kad turiu planuot atostogas (kas mane džiugina), bet man reikia dviejų savaičių atostogų, kad suplanuočiau atostogas.
Kad DA:Inquisition DLC pilnas loginių klaidų.
Tada dar suskyla telefono ekranas (labiau nei buvo suskilęs) ir nors cypk kaip pikta.
Ir dar pikta, kad jei ilgiau pacypiu, skauda gerklę.
Kad žiemos vakarai rožiniai kaip kūdikio užpakaliukas. [Labas, Egle!]

Bet laimė yra laimė.
Breathe in strength, breathe out bullshit.

Mėnesio Spotify atradimas:

I don’t want to rest in peace, we can haunt each other’s dreams.
We’ll fight underneath this turf, bicker away in darkness.
We’ll find our way to result our way from the lands of the living.
We’ll find a common ground and fall in love all over again.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Sutrauka 2015-ieji

Metas eilinei santraukai, metai baigėsi. Patys kalti, kitko ir nebuvo galima tikėtis.
Šiuos metus galiu pavadinti meilės sau metais. Ir tai anaiptol nereiškia, that I masturbated profusely.
2015-ieji yra metai, kai:
1. Aš radau savyje valios reguliariai teptis plaukų kaukes;
2. Radau savyje antra tiek valios reguliariai tepliotis veido kaukes;
3. Pradėjau bėgioti; (iš viso per sezoną – 162 km)
4. Nubėgau pirmąjį savo gyvenime mažutį mažutį maratoną (4,2 Km – 00:26:33);
5. Pradėjau lankytis soliariume;
6. Nusipirkau epiliatorių;
7. Pasišalinau visus 4 protinius dantis;
8. Pradėjau pirkti savo kvepalus užuot vogus iš vyro;
9. Atradau “savo“ kosmetologę/ginekologę/šeimos gydytoją;
10. Dariausi kraujo tyrimus, gėriau vitaminus ir papildus. Reguliariau ir atsakingiau nei visada.

Metų pokytis:
Pradėjau dirbti Adform’e. Buvo metas nukirpti dar nuo studijų laikų besivelkančią virkštelę ir spirt savo lauk iš komforto zonos.

Metų pirkiniai:
1. Papūga Pyrrhura frontalis, kurią pavadinom Igoriu ir kuri šika ant visko.

12112169_10208211764078903_804997328069431436_n

2. Naujas laptopas, kuris šviečia raudonai ir leidžia man be problemų žaist Dragon Age Inquisition (apie tai – bus kitąmet);
3. Vyriškio automobilis, kuris man nepaprastai patinka ir vis jį paglostau priėjus.

Metų kelionės ir žygiai:
1. Baidarėmis Vilnele
IMG_20150624_144625
(vyras sustabdė baidarę ir reikalavo fotografuoti papus. Ant tilto tuo metu fotografavosi daug vestuvių)
2. Velnio akmuo;
3. ACDC Varšuvoje
IMG_20150725_223739
4. Žygis Smiltynė – Juodkrantė – Nida pajūriu.
5. Baidarės Ūla.

Metų frazė:
Nu matai, yra kaip yra.

Metų pastovumas:
Tas pats geriausias ir mylimiausias vyras.

Metų dislike:
Gastroezofaginis refliuksas. Blargh.

Metų laukimas:
1. Imagine Dragons;
2. Jimmy Carr;
3. Iron Maiden.

Metų filmas:
1. Kingsman: The Secret Services;
2. Pagaliau pažiūrėtas Lost in Translation.

Metų serialas:
1. Rick and Morty;
large
2. Ash vs Evil Dead – kaip grįžus į vaikystės siaubo filmus tik geriau. Ir daug daug pabaisų ir kraujo.
large

Metų daina (last.fm duomenimis):
1. Ludo – Broken Bride

Like motor oil down my throat, I couldn’t speak,
I dropped the phone
The burning flares, the steam, your hair, bits of glass,
They sparkled everywhere

2. Assemblage 23 – Damaged

But I don’t know how I got here
Lost in the cynical dusk
Set adrift in the worry
That I’ve no one to trust

Metų knyga:
Metų iššūkis buvo įveikti 25 knygas. Deja, sąraše tik 14 (galbūt šiandien pridėsiu 15tą). In my defence – keletas knygų buvo 700+ puslapių storio. Visas sąrašas čia.
1. Amanda Palmer – The Art of Asking. Šią knygą skaičiau beveik metus, taupydama ir lėtai. Citavau ją ne kartą (čia ir čia). Labai rekomenduoju absoliučiai visiems.
2. Hanya Yanagihara – A Little Life. Dažniausiai tokių knygų neskaitau. Ilgai su ja pykausi ir atsidėliojau, bet, kai prisėdau… verkiau ir pykau, ir vėl verkiau, ir negalėjau išmesti iš galvos. Nepaprastai jautrus ir haunting skaitinys.

Moto kitiems metams:
Breath in strength, breath out bullshit.
Geriausia meditacija EVER:

Metų paieškos:
balsai galvoje, vampyrai nuo a iki z, papai, papai rankose, papai ir pimpalas, sociopatas su sociopatu, ka sapnuoja moterys prieš pastodamos, sex nuotykiai panevezyje, ka reiskia kai sapnuoji suni kuris krenta o paskui teleportuojasi, http://www.patyrusios moterys didelias papais.lt.

Kitų metų p(-lan)ažadai:
Nemėgstu šito. Vis tiek niekas nuo tokių pasižadėjimų nei svorio, nei alkoholio, nei cigarečių nemeta. Also nobody likes skinny sober bitch.
Todėl čia labiau planai:
1. Per Vilniaus maratoną nubėgti 10 Km;
2. Rašyti Rašyti Rašyti;
3. Įveikti bent 25 knygas per metus.

Atrodo, viskas.
2016-ieji, bring it on!

, , , , , , , ,

2 Komentaras

Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau “Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

Tada randu video:

Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?

Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
Bl.

, , , , ,

4 Komentaras

Laikinumas ir Paulo Coelho*

Štai ką sako Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas:
bw-laikinas

Man laikinumas yra safety blanket.
Nepatinka butas, nes brangus, kilimai ant sienų, trūksta durų? Px, po metų išsikraustysiu.
Nepatinka kambariokai, nes debilai** ir smirda**? Px, po metų jie išsikraustys.
Nepatinka darbas, nes rėkia ir nemoka algos? Px, tuoj galiu pareiškimą padėt.
Nepatinka plaukų spalva, nes šlykšti? Px, persidažysiu.
Nepatinka, kad čia vardinu nesąmones? Px, tuoj ir man nusibos.

Aš žinau tris laikinumo rūšis:

1. Tas blogas
Čia kai baigiasi santaupos, darbo kontraktai, meilė trunka trejus metus. Ir viskas, kas gerai, baigiasi, arba nuolatos reikia drebėti, kad tuoj baigsis.

2. Tas fainas ir dvasingasbw-girl
Reikia mėgautis trapumu – trumpu žiedų žydėjimu. Vienadienio drugelio sparnų plasnojimu. Debesimis ir vaivorykštėmis. Rudeniniais lapais. Rasos lašeliais and sunkių žiedų. Šiltu vėju. Į žolę bumpsinčių obuolių garsu. Tai yra gražu, nes laikina ir trapu.
Čia labai gili mintis.
Ne be reikalo miniu Coelho.

3. Tas mano (žr. aukščiau)
Viskas, kas yra blogai anksčiau ar vėliau baigsis. Pasiguoskim tuo.
Memento Mori (čia, kad nuslopinti optimizmą).
Keberiokšt.
O iš tiesų laikas susivokti, kad daug dalykų mano gyvenime ir neturi keistis, nes jie labai geri ir man patinka. bw-coelho

Pradėjus Paulo Coelho, juo reikia ir pabaigti:
– Jei Paulo Coelho parašytų “50 shades of gray“ gautųsi labai prastas Dekameronas.
(visos autorinės priklauso Eglei)

* Atsirašau nusivylusių ir apgautų, bet Coelho aš čia naudoju sarkastiškai. Visur jį naudoju srakastiškai.
** Niekas neįsižeiskit, jokių konkrečių kambariokų omeny neturiu. Nebent tas dvi debiles iš barako.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Raudoni siūlai ir žmonės

Yra ta, jau daug kartų girdėta, Kiniška legenda apie tai, kad tie, kuriems lemta susitikti yra surišti raudonu siūlu. Ir jis gali susipainioti, išsitempti, bet niekada nenutrūks ir žmones suves. hearts

Man dažnai įdomu – kaip susitinka žmonės. Savo tekstuose aš juos pati sumetu į netikėčiausias vietas, nerealias aplinkybes ir kaip tas raudonas siūlas neleidžiu vienas nuo kito pabėgti. Realybėje viskas atrodo kaip didelis nesusipratimas (arba atsitiktinumas) – štai pasukai į kairę ir – Pyst – sutikai žmogų. Daryk su juo, ką išmanai.
Net ir tai, kaip sutikau gyvenimo vyrą, atrodo visiškas atsitiktinumas.
Iki paskutinės akimirkos dvejojau ar aš noriu važiuoti į tą programuotojų konkursą (jo, žinau, kad LOL).
Kai visi ketino eiti alaus man buvo šalta, tingu ir aš norėjau namo.
Bet nuvažiavau.
Nuėjau.
Ir – pyst – jau dekadą kartu.

Bet šiandien ryte susimąsčiau apie tuos, su kuriais tik prasilenkiame.

Beveik kiekvieną dieną praeinu pro vieną galanterijos gaminių parduotuvę. Ten dirba nenusakomo amžiaus vyras, pas kurį pinigines aš perku jau penkmetį.
Pirmą kartą užėjau ir sakiau:
– Noriu piniginės.
Jis sunkiai atsiduso ir palinko prie blizgių spalvingų moteriškų delninukių.
– Kokios?
– Vyriškos.
– Labai gerai.
Ir dabar kiekvieną kartą vietoj jo pamačiusi kitą pardavėją sunerimstu, kad jis išėjo iš darbo. Kartais apsikeičiam reikšmingais žvilgsniais. Tikriausiai jam atrodau matyta. string

Pakeliui į darbą ant Baltojo tilto kiekvieną rytą tuo pačiu metu sutinku vyrą. Jis labai barzdotas ir panašus į meškiną. Jei prasilenkiam ne tilto viduryje – reikšmingai susižvalgom, nes tai reiškia, kad kažkuris vėluoja.

Bėgiodama paupyje sykį prasilenkiau su vyru, iš kurio kišenės beveik man prie kojų iškrito piniginė. Pasivijau ir gražinau. Nuo to karto prasilenkiame dažnai – jis bėga link Žvėryno, grįžta tikriausiai kitu keliu nei aš.
Kiekvieną kartą prasilenkę abu vienas kitam dviem pirštais nuo kaktos atiduodam tarytum pagarbą. Nežinau, kuris pirmas pradėjo taip daryti.

Aš nepažįstu šių žmonių. Nemanau, kad kada nors susipažinsiu. Tačiau jų nesutikusi lengvai sunerimstu – gal susirgo? gal darbą pakeitė? gal išsikraustė į Peru?
Kokios spalvos turėtų būti šis siūlas?

PS. Jei atpažinai save, nuoširdžiausias linkėjimas. This is not creepy at all. 

, , , ,

2 Komentaras