Archive for category suicidal bitch

Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?

Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
Ir per Kalėdas jos knygą “The Art of Asking“ nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:

Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, “not okay“. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
And none of them believed me.
They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.

Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
Su drauge bulargevom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo “bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku“. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvoti

Ir tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykaiparadise
– Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
– Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
– Bet..
– Nieko ten nebuvo.

Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.

, , , , ,

Komentarų: 1

Brain is one sneaky bastard

Žinot, būna, kad viduryje nakties, pakeliui į darbą arba duše, mąstant apiregrete gyvenimo prasmę užpuola, koks šlykštus prisiminimas apie kvailiausią gyvenimo poelgį? Ir tada tik nori susigūžti į kamputį ir tyliai tyliai ten sėdėti, kol praies koks šimtmetis.

Neseniai mano streso ir nemigos perdozavusios smegenys nusprendė prisiminti pirmąjį kartą, kada mano mama turėjo svarią priežastį šokti I told You So dance. Aišku, negaila – good for her, bet gėda prisimint.

Buvau šešerių, kai išsikraustėm iš senelių buto į nuosavą. Pamenu, gyvenom trečiam aukšte ir turėjau draugę vardu Laura, kuri gyveno penktame. Ir turėjo du milžiniškuschildhood Senbernarus, kurie turėjo be proto daug atliekamo kailio. Kai pas ją dėliodavom puzzle, dėžutėje kailio būdavo daugiau nei detalių.
Pirmąją Rugsėjo pirmąją paaiškėjo, kad būsim klasiokės, ot buvo džiaugsmo. Atsimenu, ryte mama įgrūdo mane į labai rožinę suknelę, dar labiau rožines pėdkelnes, plaukus susuko į kuodą, ant jo užmovė pukuotą gumutę (buvo mūsų vaikytėje tokie juokingi apvalkaliukai mergaičių kuodeliams) ir labai rimtai pasakė:
– Elkis rimtai.
– Kodėl?
– Pamatysi, bus su Laura bėgsit, nukrisit, nusibrozdinsi kelius ir pėdkelnes susiplėšysi.
Žinoa, po visų džiaugsmingų kalbų, mokytojai pranešus, kad einam fotografuotis ir mes su Laura džiugiai nubėgom… į kitą pusę. Ir ,žinoma, aš pargriuvau. Ir, žinoma, nusibrozdinau kelius ir susiplėšiau pėdkelnes. Klasės nuotraukoje labai gerai matosi kruvini keliai ir delnai.
Aišku, vienam suole su Laura pasėdėjom gal keturias dienas – kalbėjom per visas pamokas ir labai greit buvom paliktos po pamokų ir išsodintos.
Dar toje mokykloje būdavo choreografija ir nekenčiau tos pamokos visa esybe. Kadangi buvau mažiausia klasėje, man niekuomet nelikdavo berniuko ir reikėdavo šokt su mokytoja. Dešimtmečio trauma.

Po metų išsikraustėm į kitus namus. Bent jau mano vaikiškoje galvoje viskas įvyko labai greitai. Tarytum per pusdienį. Ne pirmas kartas, kada staiga teko viską pradėti kitur, nespėjus atsisveikinti ir susiprasti. Mielos smegenys, aš puikiai suprantu, ką jūs bandot pasakyt. Bet kartais galėtumėt ir patylėt, Assholes.
5de67c5b2b9ae8b41fee6b9223031c72f271b880f03593f5ae58b59da355e776

, , ,

Parašykite komentarą

Kaip mes baigėme mokyklą arba “Priverk man upę“

Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.

Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
– Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu “kaip tai pats kojines skalbsiu?“.

largeKokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.

Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė “NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.

largeO va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.

Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):

Po lietuvių egzamino:

“Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“

“jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“

“Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto “Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“

“Laba nakty. Jei prie knygos “katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“

Prieš matematikos egzaminą:

“Kaip apskaičiuot diskriminantą?
Kokia yra Pitagoro formulė?“

Egzistenciniai klausimai:

“Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“

Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas.

, , , , , ,

4 Komentaras

This is my suicide beer… *

* I only drink it on days when I’m afraid I might kill myself if I don’t drink it (labai vogta iš Denver Butson).

Aš labai mėgstu elgtis taip pat dramatiškai kaip ir mano veikėjai.

…ji nuleido galvą sau ant kelių ir panardino pirštus į plaukus. Tarsi norėtų išplėšti iš galvos žodžius.

Isterija be žiūrovo nieko verta ir pakanka net to menamo skaitytojo, kad ji tekste pasidarytų patraukli.

Ariadnė delnais užsidengė akis. Spustelėjo ir laukė kol užmerktų akių tamsoje ims mirgėti ornamentai. Norėjo sugrūsti akis sau į kaukolę, kad jos po vieną iššoktų pro skylę pakaušyje ir nuriedėtų po lova. Nebenorėjo šito matyti.

Dažniausiai įsivaizduoju savo menamą žiūrovą ir elgiuosi labai gražiai dramatiškai. Vakar pagavau save tiesiog susiėmusią už galvos. Tapau viena iš tų psichų, apie kuriuos rašau.
Reikia Magnio. Ir alaus.

large

Ai, ir dar man dieta.
Tai nėra ne tik gyvenimo, bet ir šokolado.

, , , ,

Komentarų: 1

Miškais ateina branda*

* Pavadinimas nukosėtas nuo filmo pagal M.Katališkio knygos, ne nuo kokio muzikos klipo, kad pabrėžti visą ore tvyrantį brandumą.

Paskutinės dvi savaitės be konkurencijos laimi keisčiausių dešimtmečio savaičių apdovanojimą. Bet net negaliu atsidžiaugti, kaip brandžiai aš į viską reaguoju.
lostPo visko, kas nutiko, ketvirtadienį nusiverčiau nuo dviračio. Aš save pažįstu ir labai gerai žinau, kad mėgstu dramą. Turėjau pradėti verkti, klykauti, kad kodėl visi gyvena normaliai, o man vienai šitaip ir apskritai gal mane kas nužiūrėjo. Ir dar būčiau laksčius po butą ir varius vyriškį iš proto.
Dabar tik pirkdama tvarsčius ir tepaliukus pasiėmiau tabletyčių su žolytėm nuo nervukų. Nes žinojau, kad reikės. Aišku, paskui krapštydama iš žaizdos kelnių skutus apsiverkiau, bet ne dėl skausmo, o dėl to, kad lenkų turistai prie Aušros vartų matė, kaip nukritau. Gi taip gėda.

Ta ramybė mane neramina (ha, paradoksas).
Toliau skaitau senas grafomanijas:

Aš žinau, ko tu bijai. Bijau to paties. Bijau vieną dieną būti toks išdegęs, kad jos padaras nebegalės būti greta manęs.

Vat ir galvoju.
Dar internete randu “My mind is so open, nothing surprises me anymore“. Ir girdėjau, kad jei protas labai atsidaro, smegenys gali iškrist.

, , ,

Parašykite komentarą

Fear makes the wolf look bigger

fear Žmonės bijo įvairių dalykų. Pradedant klasikiniais – aukščiu, vorais, gyvatėmis, šunimis, baigiant skaičiais, riešutų sviestu ir Šiaurės pašvaiste.

Tikriausiai sunkiau yra su ne tokiomis apčiuopiamomis baimėmis. Visi vienaip ar kitaip nuo jų slepiamės. Nes bijom tylos. Bijom vienatvės. Bijom ką nors keisti. Bijom, kad niekas niekada nepasikeis. Bijom rytojaus, bet negalim pakęsti šiandienos, o apie vakar geriau nei nekalbėt. Bijom vieni kitų ir tikrai bijom savęs.

Gyvenimas būna blogas, kai bijai“ – mintyse pacituoju kolegą. Niekas nenori, kad gyvenimas būtų blogas, todėl pagooglinu, kaip reikia kovoti su baime.

Internetas liepia konkrečiai įvardinti baimę, rasti jos šaknį (na, priežastį) ir mažais žingsneliais išrauti baimę iš savęs velniop. Dar liepia džiaugtis mažais pasiekimais, įtikinti save, kad bijoti – normalu, užsiiminėti joga ir taikyti tikinčiųjų metodą – WTWTCH? Suprask, ne What would Jesus do?, bet What’s the worst that could happen? Keista, kad neliepia pakvėpuoti į maišelį.

Dar, girdėjau kalbant, kad padeda, jei įsivaizduoji visus aplink esančius nuogus. Geriau net nebandyti – taip gali susijaudinti ir užsipisti nuo baimių besigydydamas.

, ,

Parašykite komentarą

A ring of cocaine will protect you from ghosts

<WARNING> bitchy full-moonish post ahead.

Mane labiausiai vargina, kai apsėda toks literatūrinis liūdesys. Ir didžiausia jo problema ne ta, kad tai liūdesys, o ta, kad jo nesinori atsikratyti. Nes jis įkvepia ir muzika ausyse skamba kitaip. O paskui įstringi ir gali pradėt daužyt galvą į sieną.

Viena akimi žiūriu britiškus quizz’us. Ir pamatau juos du tokius panašius į praeities vaiduoklius. Vienas jau tikrai tik vaiduoklis, nepamirštas, bet neprisimenamas. Kito vardo neminiu, tik jis ironiškai nusėda ant mano vitaminių buteliukų. Neturėčiau taip labai jų prisiminti.

large Nesu labai protinga moteris ir ne visada darau tai, kas man geriausia. Todėl susirandu ir peržiūriu tikriausiai visus įmanomus video su savo vaiduoklių antrininkais. Stebiuosi, nes kažkodėl nepagerėja.

Šią savaitę netikėtai užplūdo visiškai nenaudingas įkvėpimas, kai rašau daug, bet ne tai, ką reiktų.
Niekada nemokėjau galvoti veikėjams vardų ir skubėdama panaudoju vieną iš senų ir mielų, prie kurių esu labai pripratusi. Ir tuomet ją nužudau.

Jos lūpos buvo kraujo skonio tą paskutinį kartą ir jau šalo. Išnešiau jos kūną ant rankų ir mus pasitiko plojanti minia. Jie šventė mūsų pergalę. Tą akimirką supratau, kad dėl manęs jie visi galėjo būti negyvi, jei tik ji nebūtų mirusi. Būčiau galėjęs juos visus paaukoti. Žavinga mintis iš karaliaus lūpų?

Perskaitau, ką parašiau ir nuo grafomaniško šoko apsiašaroju.

Kai tą patį vakarą einu per Užupį spoksau į svetimus langus ir galvoju, kad viskas būtų visiškai kitaip, jei ten gyvenčiau. Nors tai netiesa. Kažkada atrodė, kad kai jau gyvensiu Vilniuje tai viskas bus gerai po defaultu. Bullshit.
Artėja lūžis ir pirma manyje, o tik paskui visur aplinkui. Ir natūralu kad lūžti skauda. Norit banalios metaforos? Esu įsitikinus, kad iš kokono besiritantis drugelis cypia iš skausmo.

Ir šiaip – pilnatis, visi debilai ir nuo pirmadienio nėra karšto vandens. Gaidžiai.


But I’ll never stop lying to you
And I’ve never said a word so true

, , , ,

Parašykite komentarą