Archive for category reality bites

Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių

Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.

– Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
Ha, labai juokinga, Egle.
washing2

Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.

Meistriukai I:
Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.

Meistriukai II:
Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
Išdėstau mūsų bėdelę.
– Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
washing
Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.

Skambinu 12:30 kitą rytą.
– Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
– Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.

15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
– Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
– Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
– Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
– Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
– Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
– Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
– O mūsų adresas…
– o.
Ir padėjo ragelį.

Meistriukai III:
Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
– Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
– Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
– Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.

Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.

, , , ,

Parašykite komentarą

Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau “Lost in translation“. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

Tada randu video:

Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?

Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
Bl.

, , , , ,

4 Komentaras

Apie lauktus ir nelauktus pokyčius. In memoriam

Rašyti apie pokyčius ką tik persivertus į naujuosus metus atrodo įprasta. Stengiuosi nekurti sau standartinių New Year Resolutions, bet mintis apie pokyčius galvoje sukosi jau labai ilgai. large
Tikriausiai ne viena savo kartoje esu užauginta tėvų, kuriems pokyčiai reiškia tik vieną – nestabilumą. Mūsų tėvai gyvena tuose pačiuose namuose, kuriuos įsigijo (arba gavo pagal paskyrimą) vos baigę universitetą. Iš studijų programos į studijų programą irgi nelakstė. Jie dirba tame pačiame darbe (ar bent jau srityje) jau 25+ metų ir dėl to jaučiasi saugūs ir laimingi. Ir dėl to kiekvienas mano darbo, buto ar specialybės keitimas mamai sukelia aparpuolį (smagus žodis, reiktų dažniau naudoti). O ką bekalbėti, jei sugalvočiau keisti antrąją pusę (stop, nė neplanuoju).
Mes esam tie, kurie retsykiais net nesąmoningai nori supurtyti savo realybę su kokiu galingu pokyčiu. Įnešti dramos. Trys metai toje pačioje įmonėje jau atrodo ilgai, ir mes skersuojam į tuos bendraamžius, kurie prie to paties stalo ofise sėdi jau septynerius ar aštuonerius metus, arba, neduokdie, dešimtmetį.
“Jūs kartu jau septynis (aštuonis, devynis…) metus? Siaubas kaip ilgai“ – girdėjau milijoną kartų.

Iš tiesų, norėjau papasakoti kokius pokyčius savyje planuoju, tačiau ši savaitė pakrypo kitaip. Buvau priversta galvoti apie pokyčius, kurių nelauki, nenori ir nesitiki.

– Beitas mirė, – parašė man pirmadienį draugė.
Ir lyg elektra nuėjo stuburu. Kastytis Beitas buvo dėstytojas man GMF’e dėstęs biologiją ir biofilosofiją ir mano mamos buvęs kursiokas. Vienas iš nedaugelio dėstytojų, pas kurį aš neturėjau skolų, nes biologija buvo vienas nedaugelio dalykų, kurį dar šiek tiek supratau. Pamenu, pirmame kurse labai nustebo sužinojęs, kad žinau kaip prancūziškai “žalia“. K. Beitas buvo dėstytojas, kuris per pusvalandį sklandžiai pereidavo nuo fotosintezės iki elfų regėjimo subtilybių. Biofilosofijos auditorija beveik visada būdavo pilna, nors paskaita ir buvo penktadienio popietę.
Kai pilni jaunatviško entuziazmo sugalvojom kurti leidyklą ir leisti fantastines knygas, paskambinom jam ir susitarėm dėl susitikimo. Vietoj planuotos valandos K.Beito kabinete praleidom keturias. Išėjau tokia pilna galva, kad net zvimbė. Žinoma, leidyklos mes neįkūrėm. Tačiau beveik visos jo rekomenduotos knygos poros metų bėgyje buvo išverstos ir išleistos kitų ir pateko į bestselerių sąrašus.

Aš nesu tikra ar jis mane sutikęs būtų prisiminęs, kas aš tokia, ir mūsų sapaliones apie varliagyvio vardu pavadintą leidyklą. Bet ši mirtis, faktas, kad aš tebegyvenu šiame mieste, o jis nebe, yra pokytis, kurio aš nenorėjau ir nelaukiau.

Nežinau, ar Kastytis Beitas buvo Tolkieno fanas. Bet labai tikiuosi, kad po šio mūsų pilkos realybės sapno jis atsimerkė kur nors Rivendell’e, guviai pakilo ant kojų ir sušuko “I’m going on adventure!“.

BilboAdventure

Gero nuotykio, Dėstytojau.

, , ,

Komentarų: 1

Kaip mes baigėme mokyklą arba “Priverk man upę“

Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.

Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
– Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu “kaip tai pats kojines skalbsiu?“.

largeKokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.

Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė “NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.

largeO va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.

Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):

Po lietuvių egzamino:

“Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“

“jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“

“Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto “Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“

“Laba nakty. Jei prie knygos “katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“

Prieš matematikos egzaminą:

“Kaip apskaičiuot diskriminantą?
Kokia yra Pitagoro formulė?“

Egzistenciniai klausimai:

“Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“

Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas.

, , , , , ,

4 Komentaras

Sekmadienis: Empty promises. Sociopathic greed. Širdies reikalai.

4U5GLDL

Sociopatai man atrodo įdomūs. Kaip kadaise paaugliams priklausė  turėti kokią dramatišką psichologinę ligą arba – dar geriau – būt pagulėjus ligoninėje dėl tos ligos. Jei paauglystėje tokių žmonių nepažinojote – tai čia mano problema, ne jūsų. Dabar visai madoj sakyt, kad esi sociopatas (vėlgi, gal čia mano aplinkos problema).

Dažniausiai atrodo, kad per laiką emocijos atbunka ir žmonės šitai interpretuoja neteisingai. Čia kaip kad jei visą gyvenimą patyri 2 lygio stresą, tai tas 2as lygis tampa tavo nuliniu lygiu. Sociopatais taip lengvai netampama – believe me I checked.

Pradėkim iš kitos pusės. Save laikau tikinčia meile. Gal ne princais, baltais žirgais, visu “esam angelai, bet su vienu sparnu, kad skristumėm – turim apsikabinti“ mėšlu, bet iš esmės – meile ir kad jinai reikalinga. Banaliam interviu sakyčiau, kad iki savo gyvenimo vyriškio mylėjau dar du kartus. Buvau jauna ir perdėtai dramatiška, su liūdnom dainom, nemiegotom naktim ir kitais atributais. Dabar Facebook stebiu juos besiperšančius, besituokiančius ir nuoširdžiai palaikinu visas nuotraukas. Dar kartais pagalvoju, kas būtų, jei būtų buvę kitaip, bet nepiktai. Ir visada gana jautriai reguodavau į draugų ir aplinkinių romantinio gyvenimo problemas. Geri žmonės neturėtų būti vieniši.

Bet vat po pusmečio forumiuko terapijos, ypač skiltyje “Širdies reikalai“, pasidariau abejinga svetimoms problemoms. Bent jau meilės srityje.

Pažiūrėkim, kad trendina paskutines keletą savaičių:

1. Baimė: 
baime

2.  Racionalus konfliktų sprendimas (sutrumpinta versija): 
Buvom penkiuose pasimatymuose, paskui susitikom, aš buvau labai pikta, rėkiau ant jo, į viską piktai atsikirsdavau, dabar jis bendrauja, bet manęs nebeliečia. Turėčiau atsiprašyti, bet pirma to nedarysiu, nes juk vaikinas turi rodyti iniciatyvą.

3. Pavydas: 
pavydas

4. Atstūmimas: 
atstumimas

5. Egzistenciniai klausimai: 
klausimai

6. Neapykanta: 
Autorė:  Kaip numalšinti meilę širdy žmogui, kurio nekenti?
Patarėja Nr1: Jei nekęstum – tai ir nemylėtum. pirmiausiai nuramink nervus.
Patarėja Nr2: Užmušk jį šypsena

7. WHAT THE FUCK: 
bezdukas

Yep. Yep.
Too much internet.

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Pasakėlės iš viešojo transporto

Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viešąjį transportą. Niekada neturėjau didelių problemų dėl ten sutinkamų žmonių ar grafikų. Aišku, kas belieka žmogui, kuris negali vairuoti.

Kai dar gyvenau Panevėžyje, tekdavo kentėti 4 kartus į valandą važiuojantį autobusą, o gyvenimas 7 stotelės nuo mokyklos jau buvo “miesto pakraštyje“. Didelių nuotykių autobusuose neteko patirti. Taip, kartelį mane, šeštokę, apsikarsčiusią fizinės aprangos maišais ir piešiniais dailei, bobulės stumtelėjo iš autobuso ir pabučiavau asfaltą. Viskas baigėsi rentgenu, šaldytais žirneliais ant čiurnos ir gal trijų mėnesių atleidimu nuo fizinio. Da1b0fd24d6a0dbec7204550b80c6fefc4r kartą esu užvažiavus per snapą pacanui, kuris lindo grabaliotis.

Atsikrausčius į Vilnių teko priprasti prie fakto, kad iš barako į universitetą važiuoti reikia bent 40 min. Ilgą laiką Vilniaus viešajame transporte mano nuotykiai buvo visiškai nepikantiški: esu pakliuvusi į troleibuso avariją, esu užmigusi, beveik nualpau, pavogė piniginę, nuvažiavau bala žino kur. Nieko įspūdingo, bet ko dar galima tikėtis, kai beveik visą laiką sostinėje pragyvenau 20-30 min pėsčiomis nuo miesto centro.

Ai, pamenu, dar Savanorių stotelėje būdavo tokie moterėlė, kuri tai dainuodavo, tai agituodavo nebepirkti Maximoje arba susivienyti ir užimti Snoro kioską. Dar kartais žaisliniu pistoletu šaudydavo į žmones. Bet niekada nemačiau, kad būtų įlipusi į autobusą, tai galbūt nesiskaito.

Niekada neturėjau didelių problemų ir dėl tvarkaraščių tikslumų – išeini iš namų, pastovi stotelėje ir kas nors atvažiuoja. Dabar gavau progą pavažinėti. Tikriausiai įspūdį sustiprina įvykusios viešojo transporto reformos. Apie tai, kad stotelėse kaba vieni grafikai, internete gali rasti kitus, o autobusai atvažiuoja pagal trečius, kurių niekur nerandu, dabar nekalbėsiu. Bet pakalbėsiu apie nutikimus.

Nutikimas Nr. 1b28bc780258c27a23f02d287decc66bd
Praėjusią savaitę ant manęs bandė užmigti bomžas. Atsisėdo šalia, tyliai pasimuistė, padėjo galvelę ant peties ir vos neužknarkė.

Nutikimas Nr. 2
Šiandien autobuse susimušė dvi bobulės. Įlipo abi prie Halės turgaus ir nepasidalino laisvos vietos.
Iš pradžių bandė ginčą išspręsti lygindamos savo sveikatos sutrikimus:
– Žiežula, man priešinfarktinė būsena!
– Pati tu žiežula, man krešuliai kojose!
Tada buvo pereita prie rusiško žodyno ir galiausiai imta mosuoti rankinukais. Vairuotojas turėjo sustoti ant avarinio ir ateiti raminti grasindamas išlaipinti abi.

Apie su savim šnekančius, liaudies dainas dainuojančius ir Kubilių garsiai keikiančius pakeleivius aš nė nekalbu.

, , , , ,

2 Komentaras

This is my suicide beer… *

* I only drink it on days when I’m afraid I might kill myself if I don’t drink it (labai vogta iš Denver Butson).

Aš labai mėgstu elgtis taip pat dramatiškai kaip ir mano veikėjai.

…ji nuleido galvą sau ant kelių ir panardino pirštus į plaukus. Tarsi norėtų išplėšti iš galvos žodžius.

Isterija be žiūrovo nieko verta ir pakanka net to menamo skaitytojo, kad ji tekste pasidarytų patraukli.

Ariadnė delnais užsidengė akis. Spustelėjo ir laukė kol užmerktų akių tamsoje ims mirgėti ornamentai. Norėjo sugrūsti akis sau į kaukolę, kad jos po vieną iššoktų pro skylę pakaušyje ir nuriedėtų po lova. Nebenorėjo šito matyti.

Dažniausiai įsivaizduoju savo menamą žiūrovą ir elgiuosi labai gražiai dramatiškai. Vakar pagavau save tiesiog susiėmusią už galvos. Tapau viena iš tų psichų, apie kuriuos rašau.
Reikia Magnio. Ir alaus.

large

Ai, ir dar man dieta.
Tai nėra ne tik gyvenimo, bet ir šokolado.

, , , ,

Komentarų: 1