Archive for category no life

Geek out – Niekas manęs nesupranta

<geekout>

Neplanuotas planas:

1. Vėl pradedi žaisti Dragon Age Inquisition, šį kartą už Dalish.

2. Pagaliau gauni kadaise užsisakytą grandinėlę su elniuku:
Real-925-Sterling-Silver-font-b-Deer-b-font-Antler-Necklace-Pendant-Animal-CHRISTMAS-Gift-women

3. Visą savaitgalį džiūgauji, kad gražus elniukas.

4. Pirmadienį supranti, kad tas elniukas atrodo visiškai kaip Halla, kuri Dalish elfams yra šventa šventa.
Creature-Halla

merrill_with_halla_2___dradon_age_ii_cosplay_by_luckystrikecosplay-d9tvm44

5. Džiūgauji dar labiau.

6. Žinai, kad niekas tavo džiaugsmo nesupras.

</geekout>

, , , , ,

Parašykite komentarą

Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių

Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.

– Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
Ha, labai juokinga, Egle.
washing2

Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.

Meistriukai I:
Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.

Meistriukai II:
Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
Išdėstau mūsų bėdelę.
– Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
washing
Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.

Skambinu 12:30 kitą rytą.
– Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
– Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.

15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
– Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
– Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
– Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
– Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
– Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
– Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
– O mūsų adresas…
– o.
Ir padėjo ragelį.

Meistriukai III:
Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
– Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
– Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
– Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.

Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.

, , , ,

Parašykite komentarą

Viskas yra kontroliuojama

– Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
(reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)

large

Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
Rezultato teaseris:

Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.

Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.

On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.

Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
Eglė: Ooo, alaus puslės…
Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
Eglė: O dabar? O kas dabar?
Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas.

, , , , ,

Komentarų: 1

Kaip mes baigėme mokyklą arba “Priverk man upę“

Kadangi dabar visi stebisi/piktinasi dvyliktokų verkšlenimais dėl brandos egzaminų, reikia ir man tai padaryti, kol nevėlu. Įrašas bus apie tai kaip mano laikais viskas buvo geriau.

Pati iš dvylikamečio švietimo sistemos konclagerio ištrūkau prieš septynerius metus, bet kadangi giminėje buvau tokia pirmoji, tai kiekvienais metais tenka stebėti, kaip šeimą apima vis didesnė emocinė tryda. Ir dabar visi vėl yra labai jautrūs ir pažeidžiami.
– Ar galima į universitetą stot su mokykliniu lietuvių? – klausia manęs ir aš tampau pečiais.
Baisiausia tai, kad klausia ne suinteresuotas dvyliktokas, o jo mama, nes realu, kad dvyliktokas dar nelabai supranta, kas įvyko ir išgirdęs, kas jo laukia, išpūstų akis su klausimu “kaip tai pats kojines skalbsiu?“.

largeKokia dvyliktokai buvom mes? Dabar kai galvoju, tai atrodo, kad tik miegojom, gėrėm ir mokėmės.

Matot, skaitantys jaunuoliai, mano laikais lietuvių ir anglų įskaitų temų niekas nežinojo iš anksto – ateini, gauni lapuką su tema ir tada jau blevyzgoji. Žinoma, aš su savo pavarde būdama sąrašo gale dažniausiai apytiksles temas nugirsdavau, o štai gyvenimo vyras visuomet eidavo pirmas. Ir – nieko. Nei isterijos, nei minčių apie savižudybę. Nors, žinoma, kojytės drebėjo. Pamenu, kai jau turėjau eit į anglų kalbėjimo įskaitą mano aukštas fainas klasiokas sėdėjo ant grindų rankom ir kojom apsikabinęs mano koją ir rėkė “NEPALIK MANĘS“. Dar ir dabar nežinau kaip labai anas juokavo.
Ir va mano vyras buvo toje kartoje, kuri dėl nutekėjusių atsakymų lietuvių egzaminą turėjo perrašyt. Ir… Nepatikėsit – visi išgyveno.

largeO va dabar visi yra labai nuskriausti. Nes tokių temų nesitikėjo. Nes niekas jų nesupranta. Egzaminų lapai sulaistyti ašaromis. Kruvinos sienos. Mergaitės be akyčių. Ok, gal kiek perdedu. Kiekvienais metais atsiranda individų, kurie ant egzamino lapo užrašo savo vardą, neišsijungia telefonų, ateina ne į tą mokyklą ar atėję į matkę laiko istoriją. Bet skaitant straipsnius ir forumiuką atrodo, kad šieme 99% abiturientų yra daugiau ar mažiau atsilupę. ATSILUPĘ. Dievinu šitą žodį.

Nemažai džiaugsmo suteikia dvyliktokų grupė Facebook. Keletas perliukų (kalba netaisyta):

Po lietuvių egzamino:

“Jeigu 1 pastraipoj remiaus kuriniu o kitose 2 pastraipose remiaus ne kuriniais o serjalais nieko blogo?“

“jeigu sumaisiau lyteraturini su samprotavimu ir tipo vietoj 4 pastraipu 7 parasiau? cia labai blogai??“

“Tai va emiau pirma tema ir remiaus Vaizganto “Dievu misku“. Kitu dvieju autoriu nepanaudojau tai cia tipo tiks?“

“Laba nakty. Jei prie knygos “katekizmas“ parasiau kad ne Martynas Mažvydas ją išleido o Kristijonas Donelaitis.. Apie kitus du gerai parasiau.. Išlaikysių??“

Prieš matematikos egzaminą:

“Kaip apskaičiuot diskriminantą?
Kokia yra Pitagoro formulė?“

Egzistenciniai klausimai:

“Gal kvailas klausimas, taciau jautriam, gerasirdziui zmogui labiau tinka stoti t policija ar i slauga? jusu nuomonytes“

Ok, ok, piktinuosi tik todėl, kad tai labai malonu.
Iš tiesų, jei jūsų nepadarė mokykla, tai padarys gyvenimas.

, , , , , ,

4 Komentaras

This is my suicide beer… *

* I only drink it on days when I’m afraid I might kill myself if I don’t drink it (labai vogta iš Denver Butson).

Aš labai mėgstu elgtis taip pat dramatiškai kaip ir mano veikėjai.

…ji nuleido galvą sau ant kelių ir panardino pirštus į plaukus. Tarsi norėtų išplėšti iš galvos žodžius.

Isterija be žiūrovo nieko verta ir pakanka net to menamo skaitytojo, kad ji tekste pasidarytų patraukli.

Ariadnė delnais užsidengė akis. Spustelėjo ir laukė kol užmerktų akių tamsoje ims mirgėti ornamentai. Norėjo sugrūsti akis sau į kaukolę, kad jos po vieną iššoktų pro skylę pakaušyje ir nuriedėtų po lova. Nebenorėjo šito matyti.

Dažniausiai įsivaizduoju savo menamą žiūrovą ir elgiuosi labai gražiai dramatiškai. Vakar pagavau save tiesiog susiėmusią už galvos. Tapau viena iš tų psichų, apie kuriuos rašau.
Reikia Magnio. Ir alaus.

large

Ai, ir dar man dieta.
Tai nėra ne tik gyvenimo, bet ir šokolado.

, , , ,

Komentarų: 1

Ir darbo biržoj dirba žmonės.

Šiandien susipažinau su savo asmeniniu konsultantu. Galima džiaugtis, kad gavau tikriausiai jauniausią ir tikriausiai gražiausią konsultantą, ypač vertinant DB standartais.

Dar labiau verta pasidžiaugti, kad jo humoro jausmas irgi keistas: kabinete, prie papkių šūsnies nervingai steipleriu prikabinta būtent ši nuotrauka:
please_make_the_stupid_people_shut_up__by_yuen16-d4z6nc3

Pamatau ir sukikenu, Susižvalgom ir nusišypsom. Aš dar sau pagalvoju, kad ir darbo biržoj yra žmonių.

Dienos klausimas (autorius Mariukas) – o kai darbo birža ieško darbuotojų, jie ieško per darbo biržą?

Dienos pastebėjimas – eit į darbo biržą su antra puse ir bučiuotis koridoriuje, kol lauki, is the new romantic. Man rodos reiks vyriškiui pazysti.

, ,

Komentarų: 1

Brain stack overflow (aka Pink fluffy unicorns)

Pirmam kurse visus mus dulkino kompiuterinė architektūra. Pamenu, susitikom prie universiteto ryte prieš egzaminą, perbalę, su kava drebančiose rankose.
– Mano galva šiandien veikia, kaip stekas, – sakė kursioke. – Last in First out. Atsikėliau ryte ir viską žinojau, bet mama prieš išeinant pasakė “Matyt bus pūga“ ir viskas – nieko neatsimenu apie komparchą. Bet žinau, kad bus pūga.
Ha ha, spauskit like, jei supratot juokelį.

Dabar pasenau, tai ne viskas taip juokinga.
Prieš gerą mėnesį ištiko krizė. Užlūžo telefonas, perkroviau ir prisiminiau, kad neseniai keičiau kortelę ir nepamenu PIN kodo. Kortelė keitėsi ir darbo telefonui. Išbandžiau PIN, kuris buvo darbinio telefono, išbandžiau kitą skaičių, kuris tikriausiai buvo senos banko kortelės kodas. Tada išverčiau namus ieškodama kortelės su PIN ir PUK. Tada apsiverkiau ir aprėkiau vyriškį. Po valandos panikos, prisiminiau, kad mano PIN kodas nesikeitė.

large

Dabar mintinai moku visus kainynus, atsimenu sąskaitų sumas, prieš du mėnesius sutartas nuolaidas, banerių išmatavimus, banerių svorius, kampanijos rezultatus, jobsų numerius… Bet nebeatsimenu savo telefono numerio.

Savaitės hitas:

Nuo rytojaus ryto toks bus mano žadintuvas.

, , ,

Komentarų: 1