Archive for category muzika

One more time with feeling – juk žinojau

Because someone’s gotta sing the stars
And someone’s gotta sing the rain
And someone’s gotta sing the blood
And someone’s gotta sing the pain

Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

large

Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
– Everything connects to everything, – sako.

, , , ,

Parašykite komentarą

Susiplėšyk ir susisiūk arba One more time with feeling

Būna, negali numatyti net ir mažiausio veiksmo pasėkmių ir kaip ilgai jas jausi ir kentėsi.
Taip netyčia radau vyrą jau dešimtmečiui. Taip vienas atmestinai parašytas ir nerūpestingai išsiųstas CV davė karjerą, kurios tada niekas neplanavo.

Kai penkiolikos metų parsipūčiau Iron Maiden ‘Rainmaker’, negalėjau žinoti, kad po daugiau nei dešimtmečio stovėsiu jų koncerte.

Kai nuobodžiaudama pradėjau žaisti Dragon Age, nenumaniau, kad tai baigsis šimtais žaidimo valandų, sunkiais sprendimais ir milžinišku įkvėpimu kitiems dalykams.

Kai įsijungiau pirmą Supernatural seriją, nežinojau, kad po 5 sezonų serialą mesiu, nes dėl svetimų veikėjų dėl nesuvokiamų priežasčių skaudės per daug.

Kai atsiverčiau pirmą “Invisible Monsters“ puslapį, nežinojau, kad skaitysiu tuos pačius puslapius dešimtis kartų ir galvoje kartosiu kaip mantrą.blood

Kartais nežinai, kad smulkmena gali vėliau tau reikšti begalybę.

Aš nepamenu, kada išgirdau Nick Cave pirmą kartą. Dabar, žvelgiant atgal, atrodo, kad jis visuomet buvo. Kartais klausomiausių dainų sąraše, kartais kažkur tolimoje paraštėje lyg aidas. Bet visuomet buvo.

One more time with feeling – filmas apie naujausiojo Nick Cave albumo Skeleton tree kūrimą. Tokių filmų aš įprastai nežiūriu.
Bet kai vakar kino salėje užgeso šviesos, labai greit supratau, kad šitas filmas mane suplėšys, susiūs ir po dviejų valandų būsiu truputį kitokia.

Apie ką jis – nepasakosiu.
Jei kada nors turėsite galimybę – būtinai pažiūrėkite. Nes be proto gražu.
Albumas nuo šiandien ryto sukasi Spotify (ir mano ausyse).

Rip yourself open. Sew yourself shut – rašė Chuck Palahniuk.

enhanced-buzz-29774-1376323276-24

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Laimė ir mūsų jaunystės klasikas Bon Jovi

Dabar čia bus beveik real time literatūrinis eksperimentas.
Aš pat neįsivaizduoju kuo jis baigsis, bet stay with me, this might be a fun ride.

Atsidarau Dabartinį lietuvių kalbos žodyną ir ieškau žodžio “laimė“.
laime-sekmes
Pasirenku geltonai pažymėtą antrąją reikšmę (nes man reikia daiktavardžio, šitame eksperimente daugiau taisyklių, nei buvo galima pagalvoti iš pradžių. Suprask – bent keletas). Važiuojam toliau.

Ir čia aš giliai nusiviliu, nes jau antras žingsnis bus grąžina prie žodžio “laimė“:
sekmes

Tikėjausi bent 10 žingsnių verto paklaidžiojimo, kurio išvada būtų laimė = kibinas (ir kas gali teikti, kad kibinas nėra laimė?)

Bet, kaip sakė mūsų jaunystės dienų klasikas Jon Bon Jovi – “Life is life“.
Kaip rodo mano ką tik atliktas tyrimas, laimė = laimė.

[Iš tiesų, tyrimas parodė, kad laimė = sėkmė ir sekmė = laimė, tačiau dar pirmam kurse universitetas mane išmokė, kad jei a=b ir b=c, tai a=c. tranzytivus sąryšis, tsakant.]

Tikriausiai pirmas brandus šių metų atradimas yra toks, kad laimė yra labai ilgalaikis reiškinys. Jei ji yra, tai ji nepavirsta į nelaimę tik dėl to, kad pameti penkis eurus, peršali ar tave aptėškia automobilis.
Gal man haliucinacijos. Atrodo, kad pastaruosius metus galva tiesiog liepsnojo stresu (aš rimtai įsivaizduoju, kad magnetinio rezonanso nuotraukoje mano galva buvo raudona nuo streso). Ir dabar šitiems uždegimo židiniams užgesus, man tikriausiai haliucinacijos.

Bet iš tiesų kartais aš tiesiog būnu sau kažkur tokia absoliučiai laiminga dėl nieko, kad, kai pirmą kartą taip pasijutau, išsigandau beprotiškai.
[ne, ne, ant pigesnių narkotikų neperėjau, viskas kontroliuojama]
[ne, seneli ir močiute, jokių narkotikų aš iš vis nevartoju, čia taip vaikai kalba šiais laikais. Linkėjimai!]

Aišku, aš laiminga, bet mane vis tiek siaubingai erzina daugybė dalykų.
Pavyzdžiui, kad negaliu ofise garsiai keiktis, nes kažkaip nepadoriai atrodo.
Ir kad vėjas belenkoks, ir iš mano palto kapišono padaro parašiutą.
Kad papūga šika ant durų.
Kad turiu planuot atostogas (kas mane džiugina), bet man reikia dviejų savaičių atostogų, kad suplanuočiau atostogas.
Kad DA:Inquisition DLC pilnas loginių klaidų.
Tada dar suskyla telefono ekranas (labiau nei buvo suskilęs) ir nors cypk kaip pikta.
Ir dar pikta, kad jei ilgiau pacypiu, skauda gerklę.
Kad žiemos vakarai rožiniai kaip kūdikio užpakaliukas. [Labas, Egle!]

Bet laimė yra laimė.
Breathe in strength, breathe out bullshit.

Mėnesio Spotify atradimas:

I don’t want to rest in peace, we can haunt each other’s dreams.
We’ll fight underneath this turf, bicker away in darkness.
We’ll find our way to result our way from the lands of the living.
We’ll find a common ground and fall in love all over again.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Nuo likimo nepabėgsi

–          Paklausyk manęs labai įdėmiai, Semi, – pasakė neatitraukdama rankos. – Nuo likimo negali pabėgti. Tu niekada negali atsisakyti likimo. Bet jį galima pakeisti.

Štai ką aiškinu vienam veikėjui. Paskui pralieju cisternas kraujo tą likimą bekeisdama.
Pamenu, paauglystėje visa fatalizmo idėja buvo velniškai patraukli. Daug ramiau miegi, kai sau įrodai, jog mama į gimtadienį po dvylikos neišleidotodėl, kad taip nulemta.

487852_10151480141200359_1800900444_n_large

O dabar, atrodė, jau išsisukau, bet kur tau…
Dar ir dabar literatūrinė likimo idėja man atrodo žavinga. Apskritai, apie savo sumautą situaciją galvoti kaip apie parašytą tekstą – daug lengviau:

Ji neskubėdama įsispyrė į purvinus sportbačius ir nusileido į lauką. Prieš šaltą vėjo gūsį pasistatė striukės apykaklę ir susigrūdo rankas į kišenes.  Galvoje bandė susidėlioti patį efektyviausią maršrutą Rimiake: pienas – faršas – kiaušiniai – batonas…

Tik jei rašyčiau apie save, šiam rudeniui parašyčiau sau namelį kalnuose ir vilkšunį. O štai realiam gyvenime lieka tik pyktis, kad kažkokia aukštesnė jėga stengiasi tvarkyti mano gyvenimą už mane.

Reiks išlaukti ir apeiti.

It is not raining
My shoe is not untied
I have not been unhappy my whole life

, , , , ,

Parašykite komentarą

My head would be the scariest prison.

Galvojau, kad gana tų sapnų. Tačiau jie keičiasi, darosi pilnesni, ryškesni, didesni…

Šeštadienis-Sekmadienis:
Bėgu per prekybos centrą-sporto salę, nes reikia. Prie kasų įvyksta susitumdymas, vyras parkrenta ir miršta, kažkodėl aš kalta. Gaunu du metus kalėjimo Lukiškėse, kurių moterų korpusas – apgriuvusiame seimo pastate. Kalėjime aš nelabai patenkinta – bandau kartis, bet ir tai nelabai pavyksta. Susitinku kolegę I. ir labai bijau pažindintis su žmonėmis. Dar galvoju, kad kas dabar du metus dirbs ir kaip mano vyriškis vienas sugebės mokėti nuomą… Bet kalėjime vyksta visokios eskursijos ir rankdarbių būreliai, todėl visai nieko Ir finale aš džiaugiuosi, kad niekas nepisa man proto ir aš galiu ramiai rašyti.

large

Sekmadienis-Pirmadienis:
Su tėvais važiuojame į išvyką. Ilgą išvyką. Sustojus degalinėje išsmunku parūkyti, grįždama sutinku apsauginį su šunimi, beieškančius narkotikų. Šuo šokteli ant manęs, tačiau jį nuveda šalin. Sekantis sustojimas – kaimo sodyboje, gili žiema, sniego krūvos.
Į sodybą užsuka tie patys apsauginiai. Iškrausto mano kišenes – ramiai aprodau jam pradarytą ir dar naują cigarečių pakelius. Paskui jį užeina mano teta, pridega po cigaretę stebuklingu žiebtuvėliu ir patikrina ar ten ne žolė.
– Taip nieko nenustatysi, reikia kažkaip padaryti testą… – šnabždasi su mano mama.
– Blet, man dvidešimt penki, galit baigt regzt intrigas man už nugaros?
Teta su mama susižvalgo.
– Jei gerai užverši kilpą – pavyks, – sako teta ir išeina.
Mama pamindo vietoje.
– Kadangi pati nieko nepasakoji, darysime testą, nes kitaip…
– Eik velniop, – sakau ir skubiai deduosi daiktus į kuprinę. – Eikit visi velniop. Gyvenime matyti nebenoriu.
Per sniegą išbėgu į kelią ir pažeme šliaužiu per sniegą, melsdamasi, kad tik niekas manęs neieškotų. Tik jau grįžusi į miestą supratau, kad išsilaisvinau.

I think my dreams are evolving. Or it’s brain tumor.

There’s a storm on the streets, but you still don’t run
Watching and waiting for the rain to come.

, , , ,

Komentarų: 1

My shoes hurt. So demons stole those.

Šiandien viena iš tų dienų, kada galvoju apie svetimas nuodėmes. Nes žmonės… oh, žmonės. Ko tik mes nepridirbam. Ir man tokiomis dienomis norisi sėdėti kampe ir cypti “but whyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyyy?“. Ir pavargstu, nes tos svetimos nuodėmės sunkios. Tikrai ne lengvesnės už manasias.

Dar mane šiandien erzina visokie techniniai netikslumai: kai lentelė Worde pasistumia ne taip kaip reikia, kai media plano vertė gaunasi, pavyzdžiui, 7000,02 Lt.
Dievaži, eidama namo būčiau ką nors panašaus pamačius:
20120917job
… būčiau pribėgus prie random praeivio ir jį suspardžius.
Bet, negaliu ginčytis – gyvenimas įdomus.

Ne be reikalo horoskopas ryte žadėjo demonus: “nebūsite apsaugoti nuo vidinių demonų, kurie nori veržtis į šviesą ir jums pakenkti.

Don’t want to let you down
But I am hell bound

Parašykite komentarą

A dream has power to poison sleep.

Labai seniai taip sunkiai sapnavau.

Mažas miestelis, Panevėžietiško Rožyno tipo rajonas, atrodo truputį skandinaviškai. Mažos gatvės, nesutinku nė vieno automobilio, vienodos dailios, medinės tvorelės. Sėdžiu ant lagamino ir žinau, kad mano lėktuvas kyla 17:40. O iki jo – dar truputis kelio autobusu. Susitiktinu laikrodžius, palieku lagaminą ir išeinu pasivaikščioti. Pasuku į dešinę, į kairę, vėl dešinėn, atsiduriu peščiųjų alėjoje. Atsiveria vaizdas į slėnį.
Atrodo užtrunku penketą minučių, tačiau, kai grįžtu, laikrodis rodo 16:59 ir aš tragiškai vėluoju. Ir apima tokia baisi baisi panika…

e76z1l762lu7wqabokdlqtfvvi2spsxz_large

Kratausi autobuse, išlipu prie senelių namo, kartu su manim labai didelis ir labai raumeningas vyras, primenantis Torą. Pusės senelių daugiabučio nėra – tarytum būtų sugriauta galingo sprogimo metu.
– Einam, – sako Toras, suspaudžia mano ranką delne ir vedasi.
Nors senelių namas tik trijų aukštų, laiptai tęsiasi aukšyn ir aukštyn, nors iš išorės jų nesimato.

Tai, kad vyksta paskui, galime pavadinti mano smegenų atnašavimu atėjusiai žiemai. Laiptų viršuje – viršukalnė. Joje – kelios dešimtys pačių keisčiausių veikėjų, nuo Steam-Punk damų iki Cyper Gothic Punks – labai gerai žiūrėtųsi kokiuose Avengeriuose ar panašiam filme (well done, brain, you really made it this time). Pasirodo, mano sapno žemė įstrigo vasaroje ir aš turiu būt paaukota, kad šaltis pagaliau ateitų. Ledo vonia pilna vandens, susiraitau į ją su visais rūbais, Toras paima ledinį durklą, smeigia man į žąstą ir aš pavirstu į ledo gabalą.

392477_431229033590488_1746503471_n_large

Kai vėl atsimerkiu, vėl sėdžiu autobuse. Prieš mane – jaunas Donatas – sklandytojas, su kuriuo susipažinau, kai tėtis atsivežė į aeroklubą (Donce, jei skaitai, linkėjimai ir apsimesk, kad nėra awkward, kad tave sapnuoju). Autobusas įvažiuoja į Klaipėdą. Iš jūros pusės į miestą vedą ilgas tiltas. Paplūdimys apstatytas milžiniškomis burėmis, atrodo taip gražiai, kad net sapne apsiašaroju nuo to grožio. Autobusas sustoja, išsitraukiu  lagaminą iš bagažinės, visi rikiuojasi į eilę, kad gautų bilietus kitam kelionės etapui. Eilė ilga, man nuobodu, bet vyrukas pardavinėjantis bilietus yra vertas nuodėmės. Matyt todėl ir sėdžiu ant žolės, dėlioju puzzle ir spoksau į jį iš toli.
– Tai gal jau eik pas jį? – sako velniažin iš kur atėjęs tėtis. – Pabaigsiu puzzle už tave.
Visos puzzle detalės šlykščiai lipnios, todėl manęs ilgai įkalbinėti nereikia.

, ,

2 Komentaras