Archive for category missing thoughts

Kevinas, 62, Milane

Kažkada norėjau kalbėtis su pačios sugalvotu veikėju. Kartais vis dar jį prikeliu.

Šiandien aš labai norėčiau pasikalbėti su Kevinu.
Keviną sutikau Milane, bare, kuris mane keletą savaičių beveik įsivaikino.
Jis – nuolatinis pubo lankytojas, nors už 300 metrų turi kokteilių barą, tačiau alus jo bare šūdinas, todėl jo gerti ateidavo ten. Turėjo savo vietą prie baro, kurią aš, vieniša užsenietė, netyčia per keletą vakarų okupavau su savo rašliavom ir skaitiniais. Kevinas džentelmeniškai leido man ten pasilikti, o aš nenusakomai džiaugiausi girdėdama nelaužytą anglų kalbą.

Kevinui 62 ir jis iš Londono. Į Milaną atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimtmetį “just because he felt like it“.
“Žinau, kad reiktų mažiau gerti ir daugiau judėti” – prisipažino jis įsispraudęs greta manęs prie siauro baro ir patapšnojo per pūspantį savo pilvą.
Jis du kartus išsiskyręs ir tris kartu vedęs. Visas labai mylėjo ir visas tebemyli. Turi tris kates ir du šunis.
Dar turi du sūnus, vienas jų dirba jo bare. Sutikau ir jį, buvo labai girtas ir labai pankas.
Still looking for his place in life, you see” – paaiškino man Kevinas.
IMG_20170428_202954
Žinau, žinau, iš tiesų jis tik nutukęs britas, kuris geria per daug. Bet tuo kelis vakarus, kai susiremdavom alkūnėmis, aš turėjau daug filosofinių jaunatvinių klausimų apie savo vietą, prasmę, emocijas ir prioritetus, o jis norėjo klausytis.

– That pain you are talking about, the most recent one, it will pass, you sound like someone who will survive it.
– I know. But I’m afraid that with every passing you ability to feel passes away a little bit too.
– No it does not. Do not worry, next time it will hurt like hell, I promise. And it will also pass.

… pasakė Kevinas ir pastatė man alaus.

I hate those italians with all their hugging and kissing all the time. Get a job or something” – skundėsi jis, tačiau mano paskutinį vakarą itališkai išbučiavo man žandus ir pamerkė akį.

Tikriausiai niekada jo nebesusitiksiu. Net jei ir vėl atsidursiu Milane ir grįšiu į tą patį pubą, jis gali būti kur nors kitur. Just because he will feel like it.

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Vorai, baimės ir kaip būti dama

Australai uždraudė vieną iš animacinės kiaulės serijų, nes filmuke vaikams aiškino, kad voras draugas ir voro bijoti nereikia. Suprantu juos.
Skinnylegs2_3198643b

Dar yra tas mitas, kad miegodami per metus mes suvalgom X kiekį vorų (priklausomai nuo šaltinio svyruoja tarp 4 ir 20) per metus. Šį gandą 1993 metais paleido moteris, kuri, iš esmės, norėjo įrodyti, kad žmonės patikės bet kuo. Pasirodo, vorai nėra savižudiai. Kiek jų suvalgom su maistu – kitas klausimas.

spider buick

Niekada nebijojau vorų. Tačiau būdama 8-10 metų maniau, kad bijoti vorų yra labai moteriška.
Kaip pagijau nuo šito bjauraus stereotipo? Vieną dieną ruošiau pamokas ir ant sienos pamačiau vorą. Mes gyvenam nuosavam name, todėl voras kambaryje nėra didelė naujiena. Aš – antrame namo aukšte, tėtis – kažkur pirmame. Tikiuosi, kad va elegantšikai klyktelėsiu ir tėtis atbėgs manęs gelbėt. Klyktelėjau. Klyktelėjau dar. Pabandžiau alptelėt kaip daro tikros damos.
fainting
Po kiek laiko imu jaustis kvailai.
Aš žiūriu į vorą. Voras žiūri į mane.
Dar kurį laiką žiūriu į vorą, kuris į mane net nebežiūri.
Aš grįžtu prie daugybos lentelės, voras grįžta prie voratinklio projektavimo.

Dabar mano vyras nemėgsta vorų. Uždaužytų visus šluota ir nesismulkintų, todėl aš einu į gelbėjimo misijas ir nešu juos laiptinėn žiemą ir laukan vasarą. Už unitazo ir vonios palubyje neliečiu, bet saugau, kad duše nenuplautų vanduo.
Duše pakeliu akis ir voras žiūri kaip žiūriu į jį nuoga.
Good for you, spider bro.

72454b27084da26a4fbf3af1ccdb7700

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kodėl noriu atsiprašyti Princesės Lėjos?

Ar jūs žinojot, kad Carrie Fisher, vaidinusi Princesę Lėją yra rašytoja? Įdomi, kandi ir juokinga rašytoja.
Nes aš tai nežinojau.

fishrt

Any people who use language the way the British do – with colloquialisms like “twat” (rhymes with “fat”) and “cunt” (rhymes with everything)  at their core – how could you ever tire of listening to and/or interacting with such a gang?

Pirmiausia pažiūrėjau “Star Wars: The Phantom Menace”, 1999 metais, kai buvau vienuolikos, dar gyvavusiame “Lietuvos” kino teatre. Išgyvenau tokį crush for Obi van Kenobi (Ewan McGregor at that time), kad meilės ilgaplaukiams vyrams neišsigydžiau iki trisdešimties.
Senuosius filmus išvydau tik po kokių trejų metų, kai juos rodė TV3.

(paaiškinimas labai jauniems skaitytojams – gudžiais ~2002 metais, ne tik, kad nebuvo tokio džiaugsmo kaip linkomanija.net, piratebay.org ar filmai.in, bet ir internetą dažniausiai turėdavom nuo 17 val arba visą parą, bet tik 4 Gb/mėnesiui. Filmą siųsdavais per Emulę ir per visą naktį,) 

Dabar mano chalatas – džedajiškas, o ant sienos sukryžiuoti kaba du light saber’iai, kuriuos kalėdiniu laikotarpiu apvynioju lempučių girlianda. Bet aš prasta fanė. Kaip ir su muzika – galiu mintinai mokėti visas grupės dainas, tačiayu nežinoti vokalisto vardo, amžiaus ir vienu atveju – net lyties.
Nežinojau, kad Carrie Fisher rašo.
Nežinojau, kol po jos mirties nepamačiau atsitiktinės knygos apžvalgos.
Nusipirkau “The Princess Diarist” ir aš atsiprašau, Princese, kad tiek daug turėjo nutikti, kad tuos tekstus atrasčiau.

Jei visiškai nemėgstate Star Wars, nesipurtykit, nes knyga iš tiesų yra apie pačią Carrie, pirmojo filmo užkulsius ir slaptą romaną su Harrison Ford, taip pat apie liūdesį, kurį išduoda senų dienoraščių ištraukos.

carrie
Sullen and scornful; a real Marlboro man
The type who pours out the beer and eats the can
A tall guy with cultivated leer
One you can count on to disapprove or disappear
I knew right away that he was a find
He knew that you had to be cruel to be kind
Given this, he was the kindest man I’de ever met
Back came my sense of worthlessness
And my long lost pangs of regret
I was my old self again, lost and confused
Reunited with that old feeling
Of being misunderstood and misused.
Sold to the man for the price of disdain
All of this would be interesting
If it weren’t so mundane.

Prieš dešimtetį būtų pataikę į patį gerai užmaskuotą centrą.

I suspect that no matter what happens I will allow it to hurt me. Eat away at my insides, as it were – as it will be. As it always has been. Why am I so accessible? Why do I give myself to people who will always and should always remain strangers? I have always relied on the cruelty of strangers and I must stop it now. I am a fool. I need a vacation from myself. I am not very good at it lately.

The compromise I made was not an easy thing to do
It was either you or me and I chose you
Although far from a joker you spoke in wry, wry riddles
I could’ve given you so much but you wanted so little
I thought you might supply some tenderness I lacked
But out of all the things I offered you took my breath away
And now I want it back.

Man labai gaila, Princese, kad tavo žodžių neatradau anksčiau.

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Creeping everywhere – ne, normaliau nebus.

Kartą jau rašiau, kaip stalkinu žmones.

22823

Dabar – dublis du. So, buckle up, little Mikey, you will hear some weird shit.

Prieš solidžius 13-14 metų likimas retsykiais mane nublokšdavo į visokias jaunųjų mokslininkų konferencijas, konkursus, diskusijų būrelius ir kitus užklasinės veiklos samburius. Dažniausiai toks renginys reikšdavo keletą dienų praleistų ne mokykloj, krūvą tokių pačių sutrikusių bendraamžių, o kartą – ir Ledo alų iš Užupio kiosko. Ai, ir dar kokį nors daugiau ar mažiau reikšmingą raštą, kuriuos visi džiaugdavosi. large2

Viename iš mažesnių Lietuvos miestų, kai mus vedė į moksleiviams skirtą viešbutį, juokavo, kad eisim pro viešnamį. Viešbutyje buvo taip šalta, kad miegojau su pukuotu megztiniu.
Tame pačiame mežesniamie mieste, jo gimnazijoje vyko konferencijos dalyvių diskoteka. Žinoma, aktų salėje. Žinoma su populiariausias to meto hitais – Lose Yourself ir Cry me a River.
Vienas mokyklos vietiniu savanorių atrodė taip, kaip man anuomet patiko – ilgi plaukai ir rudos akys (paskersuoju į gyvenimo vyrą – matyt, kad tebepatinka).
Ne daugiau nei porą kartų apsikeitėm žvilgniais, bet to užteko, kad galvoje įstrigtų.

Po keleto mėnesių netikėtai jis apsireiškė kaip veikėjas vienoje paaugliškoje istorijoje, kuri pranyko amžiams, kai kietasis diskas išėjo anapilin.
Tuomet jis gavo Rolando vardą. large3

Rolandas grįžo dabar. Visiškai kitoje istorijoje, kitu vaidmeniu, tačiau vis tiek rudomis akimis.
Ir pagaliau aš gėdingai ir tyliai gimnazijos puslapyje randu jo laidą, sužinau pavardę ir kone pasislėpusi po stalu pasigooglinu.
Ir man taip gera žinoti, kad nors ilgų plaukų ir nebeliko, jis dabar – sėkmingas architektas. Iš to, ką aš suprantu apie architektūrą – puikus architektas.

Jei netyčia skaitai ir save atpažinai, this is not creepy at all.

, , , ,

Parašykite komentarą

Viskas yra kontroliuojama

– Ne, – tariu visiems susirūpinusiems. – Blogas nemirė. Galit nebesirūpint.
(reikšminga pauzė, kol visi kambaryje lengviau atsidūsta)

large

Bet aš užsiiminėjau kitomis ir kartais net labiau konstruktyviomis veiklomis – pavyzdžiau Coursera kursais ir Camp NaNoWriMo.
Rezultato teaseris:

Leila susiraukė, bandydama įspėti, ar tai nebuvo piktas Einaro pokštas, tačiau daugiau nieko neklausė. Jei jis taip pokštauja, užplos jam su lavono plaštaka.

Gegužės iššūkis sau – dar 20 000 žodžių. Sakau garsiai, kad kas nors galėtų sugėdint, jei meluoju.

On the funnier note – kalafiorai labai brangūs.
Ir štai pastebėjimas. Jis apie alų. Todėl svarbesnis nei kalafiorai.
Jį įkvėpė Tadas Vidmantas.

Tadas Vidmantas: <..> Atsimeni, buvo kažkada toks Euro alus už vieną litą? Tada pigiau gėrei, dabar brangiau valgai. Tas ant to gaunasi, ne?
Eglė: Ooo, alaus puslės…
Nėrgyvenimo: Pameni, Ledo, Euro, Meškos… Va ten tai buvo alus.
Eglė: O dabar? O kas dabar?
Nėrgyvenimo: Kronenburgas, Engelmanas ir Warštaineris. Čia kaip koks j-pop-gay bandas.

, , , , ,

Komentarų: 1

Sutrauka 2015-ieji

Metas eilinei santraukai, metai baigėsi. Patys kalti, kitko ir nebuvo galima tikėtis.
Šiuos metus galiu pavadinti meilės sau metais. Ir tai anaiptol nereiškia, that I masturbated profusely.
2015-ieji yra metai, kai:
1. Aš radau savyje valios reguliariai teptis plaukų kaukes;
2. Radau savyje antra tiek valios reguliariai tepliotis veido kaukes;
3. Pradėjau bėgioti; (iš viso per sezoną – 162 km)
4. Nubėgau pirmąjį savo gyvenime mažutį mažutį maratoną (4,2 Km – 00:26:33);
5. Pradėjau lankytis soliariume;
6. Nusipirkau epiliatorių;
7. Pasišalinau visus 4 protinius dantis;
8. Pradėjau pirkti savo kvepalus užuot vogus iš vyro;
9. Atradau “savo” kosmetologę/ginekologę/šeimos gydytoją;
10. Dariausi kraujo tyrimus, gėriau vitaminus ir papildus. Reguliariau ir atsakingiau nei visada.

Metų pokytis:
Pradėjau dirbti Adform’e. Buvo metas nukirpti dar nuo studijų laikų besivelkančią virkštelę ir spirt savo lauk iš komforto zonos.

Metų pirkiniai:
1. Papūga Pyrrhura frontalis, kurią pavadinom Igoriu ir kuri šika ant visko.

12112169_10208211764078903_804997328069431436_n

2. Naujas laptopas, kuris šviečia raudonai ir leidžia man be problemų žaist Dragon Age Inquisition (apie tai – bus kitąmet);
3. Vyriškio automobilis, kuris man nepaprastai patinka ir vis jį paglostau priėjus.

Metų kelionės ir žygiai:
1. Baidarėmis Vilnele
IMG_20150624_144625
(vyras sustabdė baidarę ir reikalavo fotografuoti papus. Ant tilto tuo metu fotografavosi daug vestuvių)
2. Velnio akmuo;
3. ACDC Varšuvoje
IMG_20150725_223739
4. Žygis Smiltynė – Juodkrantė – Nida pajūriu.
5. Baidarės Ūla.

Metų frazė:
Nu matai, yra kaip yra.

Metų pastovumas:
Tas pats geriausias ir mylimiausias vyras.

Metų dislike:
Gastroezofaginis refliuksas. Blargh.

Metų laukimas:
1. Imagine Dragons;
2. Jimmy Carr;
3. Iron Maiden.

Metų filmas:
1. Kingsman: The Secret Services;
2. Pagaliau pažiūrėtas Lost in Translation.

Metų serialas:
1. Rick and Morty;
large
2. Ash vs Evil Dead – kaip grįžus į vaikystės siaubo filmus tik geriau. Ir daug daug pabaisų ir kraujo.
large

Metų daina (last.fm duomenimis):
1. Ludo – Broken Bride

Like motor oil down my throat, I couldn’t speak,
I dropped the phone
The burning flares, the steam, your hair, bits of glass,
They sparkled everywhere

2. Assemblage 23 – Damaged

But I don’t know how I got here
Lost in the cynical dusk
Set adrift in the worry
That I’ve no one to trust

Metų knyga:
Metų iššūkis buvo įveikti 25 knygas. Deja, sąraše tik 14 (galbūt šiandien pridėsiu 15tą). In my defence – keletas knygų buvo 700+ puslapių storio. Visas sąrašas čia.
1. Amanda Palmer – The Art of Asking. Šią knygą skaičiau beveik metus, taupydama ir lėtai. Citavau ją ne kartą (čia ir čia). Labai rekomenduoju absoliučiai visiems.
2. Hanya Yanagihara – A Little Life. Dažniausiai tokių knygų neskaitau. Ilgai su ja pykausi ir atsidėliojau, bet, kai prisėdau… verkiau ir pykau, ir vėl verkiau, ir negalėjau išmesti iš galvos. Nepaprastai jautrus ir haunting skaitinys.

Moto kitiems metams:
Breath in strength, breath out bullshit.
Geriausia meditacija EVER:

Metų paieškos:
balsai galvoje, vampyrai nuo a iki z, papai, papai rankose, papai ir pimpalas, sociopatas su sociopatu, ka sapnuoja moterys prieš pastodamos, sex nuotykiai panevezyje, ka reiskia kai sapnuoji suni kuris krenta o paskui teleportuojasi, http://www.patyrusios moterys didelias papais.lt.

Kitų metų p(-lan)ažadai:
Nemėgstu šito. Vis tiek niekas nuo tokių pasižadėjimų nei svorio, nei alkoholio, nei cigarečių nemeta. Also nobody likes skinny sober bitch.
Todėl čia labiau planai:
1. Per Vilniaus maratoną nubėgti 10 Km;
2. Rašyti Rašyti Rašyti;
3. Įveikti bent 25 knygas per metus.

Atrodo, viskas.
2016-ieji, bring it on!

, , , , , , , ,

2 Komentaras

Tie, kurie pabėgo. Tie, kuriuos paleidom.

Dėmesio! Dabar bus truputis dvasinės pornografijos. Nes sharing is caring.hug

Neseniai penktadienį išleidau vyrą alaus, o pati susisukau ant sofos į dekutį ir žiūrėjau “Lost in translation”. Taip, dar nebuvau mačius. Ir ką jūs man?

Visą filmą Bill Murray – man patraukliausias planetos vyras. Tik
paskutinėje scenoje jo rankos senos, labiau tėvo nei meilužio, o man labai liūdna. Atrodo, Scarlet Johansson vietoje palydėčiau akimis jį nueinantį, žinodama, kad daugiau niekuomet daugiau neišvysiu, grįžčiau namo ir išklykčiau plaučius į pagalvę. Nes kaip toliau galima žengti pasaulio gatvėmis, jei tas, kuris tau taip tinka, nuo tavęs pabėgo?

Tada randu video:

Ir susimąstau apie tą, kurį paleidau, nes… pabėgo? Bandau sudėlioti tą vieną sakinį, tačiau žodžiai veliasi – aš lyg ir laiminga, kad jis penguindabar laimingas, laiminga, kad mes ne kartu, nes vienas kitam tik kenkėm. Bet tokie žodžiai atrodo visiškai beskoniai ir aš ilgai tiesiog gromuluoju šią mintį be didelio entuziazmo.

Tada saulėtą rudens šeštadienį išbėgu pabėgioti. Vėjas kanda veidą, bet pageltęs Vilnius labai gražus.
Kai grįžinėju namo mano vyriškis rūko balkone ir moja man ranka. Moju atgal ir galvoju, kad štai kodėl mano žodžiai for the one who got away nesidėlioja. Because mine never did. 

Velniop tuos, kur pabėgo (nedabėgo, pargriuvo pakeliui ar paklydo). Veniop ir tuos, ir tas. Kam reikalinga išvėpus antra pusė? Kas parneš svieso ir šikpopierio?

Bet jei projektuotum žinutę jam ar jai, ką sakytum?
Paskubėk?
ar
Lauksiu tavęs kiek reikės?

Bet aš nebūčiau aš, jei nesugadinčiau jautraus įrašo:
i-turn-your-quarter-life-struggles-into-childrens-rhymes-50__605
Bl.

, , , , ,

4 Komentaras