Ką daryti su ženklu, kai visata jau jį atsiuntė?

Pasiūlyti visatai susikišti tą ženklą į subinę – irgi yra išeitis. Bet neniekinkim mums idiotduotų dovanų.

Praeitą savaitę dar pagirioti po netyčinio ketvirtadienio išplaukėm į gatves ieškoti kultūros. Siurbėm kavą, jaučiau, kaip vyras keikia mane mintyse ir brovėmės per minią. Kalbėjom apie tai, kas labiausiai neduoda ramybės.

Žemaitės skvere pamatau žvakeles stiklainiuose ir einu pasižiūrėti. Nesusipratusi blaškausi tarp plastikinių maišelių kabančių ant medžių, kol beveik atsitrenkiu į jaunuolį.
– Tu juk turi klausimą, – sako labai įdėmiai į mane pažiūrėjęs.
Ir tą akimirką ar suprantu, kad aš tikrai turiu klausimą. Kad galiu galvoti tik apie tą vienintelį klausimą. Kad turiu tą klausimą jau labai ilgai.
– Taip, turiu.
– Tada čia įdėsiu atsakymą tik tau, – sako ir sukiša popierėlį į vieną iš maišelių.
Apsidairau, ar aplinkui nėra pretenduojančių į maišelį ir atsakymą iškrapštau lauk. Išlankstau ir nupurto elektra. Nesvarbu, kad gal ir banalus ir tikriausiai prastai išverstas, bet tą akimirką nieko taiklesnio perskaityti negalėjau:

20150628_213443

Visą vakarą krepšyje tikrinu ar lapelio nepamečiau.

Kitą rytą dar besivartydama lovoje skaitau Amandos Palmer blogą. Seną įrašą, bet galvoje suskamba dar sykį:

A farmer is sitting on his porch in a chair, hanging out with his dog.

A friend walks up to the porch to say hello, and hears an awful yelping, squealing sound coming from the dog.

“What’s the matter with Ol’ Blue?” asks the friend.

“He’s layin’ on a nail that’s pokin’ up from the floorboards,” says the farmer.

“Why doesn’t he just sit up and get off it?” asks the friend.

The farmer deliberates on this and replies: “Don’t hurt enough yet.”

I carried that story with me through heartbreak after heartbreak, and through giant, painful, personal transitions. And I’ve since re-told it to many friends and advice-seekers. The general moral: When it truly hurts enough… you eventually move your ass.

Ir štai aš turiu savo atsakymą. Dvigubą.
Reikalauti dar kažko būtų akiplėšiška. Bet ką daryti su tuo atsakymu aš nežinau, nes visos kryptys atrodo vienodai baisios, nepatogios arba tiesiog šūdinos.
Duodu šiai šaradai išsispręsti pusę metų. Ir tada pradėsiu kapoti galūnes, jei reikės – ir savo.

, , , , , , ,

  1. Sutrauka 2015-ieji | Nėr gyvenimo
  2. 11 knygų, kurias nuolat skaitau | Nėr gyvenimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: