Kada pirmą kartą supratai, kad kažkas negerai?

Amandą Palmer mėgau jau labai seniai (pirmame kurse, gal kiek anksčiau). Tačiau aš įprastai gana prasta ir pasyvi fanė.
Ir per Kalėdas jos knygą “The Art of Asking“ nusipirkau, nes buvo nuolaida ir maniau, kad taip nors šiek tiek išsipirksiu kaltę už kadaise persirašytą kompaktą. Knygos aš vis dar neperskaičiau. Ne, su knyga viskas gerai, tikriausiai nelabai gerai su manimi. Bet knyga iš tiesų tokia gera, kad taupau ją ir skaitau po trupinėlį. Retai kada taip taupau rašytą žodį
Ir tada Amanda pataiko labai taikliai:

Late one night at a yoga retreat a few years ago, a teacher asked a group of us to try to remember the first instance in our childhoods when we noticed that things were, for the lack of more clinical term, “not okay“. My answer was so quick to come and so deeply revealing that it made me laugh out loud. It is, in fact, my earliest intact memory. I was three.
There was a tall wooden staircase in our home, and one day I toppled all the way from the second floor to the first. I sharply remember that Am I going to die? slow motion panic as I tumbled head over heels in a bouncing, cartoon blur. I was uninjured, but the fall had been traumatizing, and I ran, weeping and discombobulated, into the kitchen to recount the epic incident to my family.
Here’s what I remember. The kitchen was full of people: my mother, probably my stepfather, maybe my three older siblings, maybe some other random adults.
And none of them believed me.
They thought I was making it up. Trying to get attention. Exaggerating. Dramatizing
And there I was, thirty-two years old, at yoga retreat, desperately trying to find myself, and realizing that everything I’d been doing in my life, artistically, could be summed up like this:
PLEASE BELIEVE ME. I’M REAL. NO, REALLY, IT HAPPENED. IT HURT.

Ir aš susimąstau – kada pirmą kartą supratau, kad kažkas ne taip?
Prisiminimas sudėtinis, manau, kad buvau ketverių. Tais laikais PanTV didžiąją dalį laiko rodydavo policijos informacija – rastų lavonų nuotraukas be cenzūros ir ieškomus nusikaltėlius. Prašydavo skambinti, jei atpažinai.
Su drauge bulargevom tik išmokusios žaisti kryžiukus ir nuliukus. Ir ji visuomet būdavo kryžiukas – taip pirma užsiimdavo centrinį langelį ir visuomet laimėdavo. Kiekvieną kartą man pasipiktinus ir pareikalavus, kad kryžiukas dabar būsiu aš, ji tik patempdavo lūpą ir sakydavo “bet aš gi nuliuko nupiešti nemoku“. Ir esu tikra, kad vieną kartą pakėlusi akis nuo asfalto pamačiau žmogų, prieš tai matytą TV ekrane, kaip ieškomą už vagystę ar prievartavimą.
Niekas manim nepatikėjo. Sakė neišsigalvoti

Ir tada vieną dieną su seneliu ėjom iš Panevėžio Bičiulio ir esu įsitikinusi, kad kaimyniniame kieme užtikome kraujo balą. Ne tris lašus ant šaligatvio, ne pusę puodelio, kiek gali iškapsėti iš kraujuojančios nosies. Ir galbūt ten tebuvo raudoni dažai, tačiau kalbame apie 1992 m. Panevėžį, kai per du kiemus nuo mano vaikystės kiemo vyko tokie dalykaiparadise
– Su seneliu matėm daug kraujo, – bandžiau paaiškinti grįžusi namo. – Įdomu, kas ten atsitiko.
– Nieko neatsitiko. Sėsk valgyt.
– Bet..
– Nieko ten nebuvo.

Ir kartais iš tiesų atrodo, kad nemažai laiko užtrunki dairydamasi ir galvodama AŠ ŽINAU, KĄ MAČIAU. TAI, KĄ MAČIAU – TIKRA. TIKĖKIT MANIM.

, , , , ,

  1. Sutrauka 2015-ieji | Nėr gyvenimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: