Būk geras sau ir “what if“ game

treat-yo-self

Treat yo’ self! – toks buvo savaitgalio šūkis ir I regret nothing.

Tik jau kelionė atgal netyčia tapo labai įsitmintina su daug peno fantazijai ir purvo voniomis.

Treat yo’ self! – sakom vienas kitam su vairuotoju ir for shit and giggles nusukam nuo kelio Druskininkai – Vilnius į pirmą pasitaikiusį kaimą. Pasitaiko Burokaraistis. Žavinga vieta, turi pavėsinę ir krepšinio lentą. Labai rekomenduoju.
Lėtai riedam, beveik sėlinam purvinu keliu. Aplink miškas, tylu, ramu, nė gyvos dvasios.
– O va jei mus už posūkio pasitinka būrys vietinių kaip siaubo filme? – klausiu ir abu juokiamės.
– Įsivaizduok, riedam, o jie apstoję iš abiejų kelio pusių laido strėles į mašiną.
Dar pasijuokiam ir nesutinkam nė vieno vietinio.
– O jei dabar aš išlipu pamyžt, išeinu į mišką ir nebegrįžtu? – klausia draugas.
– Siaubiake to daryt nereikėtų. Sėdėtum ir rėktum, kad dūra, neik į mišką… Bet eičiau ieškot. O geriau pagalvok, jei grįžti iš miško ir manęs prie mašinos neberandi.
– Nu bleee… – sako draugas ir miškas atrodo nebe toks draugiškas.

Ar kada nors pastebėjot keistą ženklą kelyje Vilnius – Druskininkai? Akmuo 0,3 –>
Kikenu kiekvieną kartą jį pamačiusi ir dabar nusprendėm nuvažiuoti ir pagaliau pažiūrėti. Pasukam į kairę ir atsiduriam Paakmenėje. Kaimas tuščias, visų sodybų langai uždangstyti, kelias šūdinėja. Bandom apsisukti.
– Tik neužklimpk, – sakau draugui. Ant tų mano žodžių užklimpstam.
Užsikasam purve visiškai. Pirmas 15 minučių man kone isteriškai juokinga. Trypčioju aplink purvyną ir kikenu. Tada man liepia sėsti spaudyti pedalų ir man nebejuokinga, nes vairuoti aš isteriškai bijau. Aišku, toli nenuvairuoju – tik purvai taškosi.

Draugas išeina ieškoti pagalbos į tolimesnes sodybas. Stoviu viena prie purvyno. Švilpauja vėjas, kažkur tankmėje pokšteli keletas medžiotojų šūvių. T.y. tikinu save, kad medžiotojų. Galiausiai randam pagalbą – atvažiuoja du vyrai ir imasi gelbėti mus iš purvo vonių.
– Bliatt, neturim kaip atslyginti, – tyliai sakau draugui ir iš tiesų – neturim nė cento grynais.
– Nu alaus tai matyti neduosim.
Stebiu gelbėjimo operaciją ir įtemptai galvoju kaip čia žmonėms atsilyginti. Tačiau fantazija vis dar sėkmingai įsiaudrinusi po vietinių su strėlėmis. Taip ir matau kaip išsikrapšius iš purvyno dėkojame ir apgailestaujame, kad neturime kuo atsilyginti, o vienas vietinių vyrų trūkteli pečiais ir sako: “Tai nieko tokio, mes mergaitę pasiliksim“. Taip įtikiu šita vizija, kad man vis baisiau ir baisiau. Pradedu svarstyti į kurią pusę geriausią bėgti ir ar neturėčiau bėgti DABAR.
Bet įsivaizduokite, atvažiuoji ištraukti žmonių iš purvyno, stauga mergina pašoka ir nubėga į mišką. Ką galvotumėt?

Žinoma, niekas nebando manęs pasilikti.
“Sėkmės“ – byloja ženklas išvažiuojant iš Paakmenės.
Randame akmenį ir tik šiandien pagooglinus suprantu, kad that stone is a real deal.

Moralas – you should always treat yo’ self. 

, , , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: