Kai nori pasikalbėti su savim, tik su barzda.

Naujame bute aukštos lubos ir dideli langai. Savaitgalio rytą pro juos net ir žiema neatrodo kaip gryna depresija. Atsiraitojus rankoves bandau vienaip ar kitaip sunaudoti moliūgus iš namų (ne, veido kaukei jie netinka).

Prieš trejus ar ketverius metus, man už akies vis kliuvo žodis “wonderlust”. Vieni tatuiravosi, kiti – dalinosi labai unikaliomis nuotraukomis. Prisimenu, apibrėžimą – “to be longing for place you have never been before”. Prisimenu tikriausiai todė, kad tuomet buvau ketvirtakursė, kurios organizme kavos buvo daugiau nei kraujo ir norėjau būt bet kur, tik ne tam prakeiktam ketvirtam kurse.
faceless
Dabar ilgiuosi atostogų, bet nieko čia naujo – visi suaugę visada pavargę.

Kitas ilgesys įdomesnis. Būna – pasiilgstu žmonių. Tačiau šį kartą pasiilgau savo pačios sugalvoto grafomaniško veikėjo. Žvėriškai norėčiau jo gyvo ir realaus. Ištraukto iš sunkių šarvų. Tokio, kuris per lapkritį užsiaugino jam siaubingai netinkančią barzdą. Keistai stilingo.
Jis galėtų paskambint man darbo dienos vidury ir paklaust ar po poros savaičių eisim kavos, nors ir taip aišku, kad kava pavirs alum. Sutikčiau galvodama, kad per dvi savaites vis tiek pamirš, o jis nepamirštų.
Esu įsitikinusi, kad jis nekęstų, jei po jo alaus bokalu barmenas nepadėtų kartoninio padėkliuko, tačiau niekuomet tokio priekaišto nepasakytų garsiai. TIk raukytųsi. Susėstumėm vienas priešais kitą, ištiestas kojas susikrautumėm ant tos pačios kėdės ir tiesiog kalbėtumėm…
Bet jis netikras, todėl aš atsidarau tekstą, kuriame jau kadaise padėtas paskutinis taškas. Pradedu naują pastraipą ir prikeliu patį baisiausią priešą, patį didžiausią drakoną (yep, drakonai. Ir ką jūs man?). Ir todėl jis yra priverstas vilktis tuos pačius šarvus, pakelti tą patį kardą, kad kovoje jį vėl draskytų, talžytų ir žalotų. O tomis akimirkomis, kai tenka atsitraukti, kad susitvarstyti žaizdas, kad palaukti, kol kruvini rėžiai ant kūno pavirs randais, versiu jį kalbėti ir kalbėti.
Žinoma, drakoną jis įveiks. Žinoma, aš vėl padėsiu tašką, bet niekada nesu tikra, kad vėl nereikės jo prikelti iš taikaus gyvenimo ir sviesti į karą.

O iš tiesų, tai aš jį sugalvojau. Iš tiesų, aš tenoriu kalbėtis su savimi. Tik su barzda.

He takes on the world all in a stride,
and your wounds will be his scars
So won’t you remember when the night comes

, , , , ,

  1. Kevinas, 62, Milane | Nėr gyvenimo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: