Apie gimtąją žemę žemdirbystės rakursu.

tumblr_mh0dctS6Iu1r44zayo1_1280_largeTikriausiai šį kartą mane geriausiai supras tie, kurie augo mažuose miesteliuose, arba tie, kurie pamena vasaros tremtis į sodą ar kaimą. Kitaip tariant – tie, kurie laisva arba tėvų primesta valia turėjo sukišti rankas į žemę.

Mano mama sodininkystę, daržininkystę, želdininkystę ir kitus tokius menus tiesiog dievina, o aš natūraliai ir nediskutuotinai buvau įtraukta į visus žavingus activities.
Moku padaryti daugybę dalykų (sakydama “moku“ turiu omenyje, kad esu tai dariusi ir teoriškai žinau kaip): persodinti pomidorus, sodinti/kasti bulves, ravėti viską ir visaip, pikiuoti mikroskopines žemuoges, parišti visus, kurie neteisingai krenta, nugenėti šakas, skiepyti kažkokius vaismedžius, persodinti, palaistyti, patręšti ir t.t.

Kokia mano problema? Ta, kad augalų negalima laikyti arti manęs. Todėl jų bute ir nėra (išskyrus vyriškio vabzdžiaėdžius “Veneros spąstus“, prie kurių aš nesiartinu). Nebuvo aulargegalo, kuriuo aš rūpinčiausi ir jis nemirtų. Todėl priglausti kokį tai žalumyną jam reikštų mirties nuosprendį. O aš tai žmogus geras.

Pora pavyzdžių:

1. Dar bute Žemaitės gatvėje su vyriškiu nešame šiukšles ir randame išmestą milžinišką vazoną su visai normaliais kaktusais. Priglaudžiam keletą. po pusmečio besikraustant vazonas kažkur nusiverčia, kaktusus sumetame atgal ir padedame į spintą. Taip jie ir pragyveno daugiau nei metus – ant lentynos, tamsoje, vazono dugne, gulėdami ant šono, visiškai nelaistomi. Kai mane užkramtė sąžinė, radome vazoną, nupirkome žemės ir su didele meile persodinau. Neištvėrė nė dviejų savaičių.

2. Mama įdėjo svogūną, kurį tradiciškai reikia dėti ant stiklainio, stiklainį dėti ant palangės ir mėgautis šviežias vitaminais svogūno laiško forma. Kurį laiką labai nuodugniai galvojau, kur čia šaknys pas tą svogūną. Radau. Padėjau. Per dvi savaites – jokio nė labiausiai nusususio laiškelio. Ramindamas mane svogūną apžiūrėjo vyriškis. Žinoma, dvi savaites vargšą skandinau vandeny šaknimis į viršų.

Kaip Lizzy ir sakiau – nepaisant visos tėvų meilės žemei, man tai yra tik purvas, kuriame auga daržovės.
Okatiau.

, , , , ,

  1. #1 by pusryčių šmėkla on birželio 15, 2013 - 8:02 am

    Mes su tėčiu kažkada darže pusę lysvės česnakų šaknim į viršų susodinom!
    Aš tai dar aš, bet kaip tėtis, kaime augęs, taip sugebėjo, niekas nesuprato. Matyt, aš jį augalžudyste apkrėčiau, ar ką.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: