Tai pabaiga ir pradžia viename*

*Pun intended, zuikiai.

7044_7a25_largeMilijoną kartų kartojau ir dar sykį pasakysiu – man nė trupučio negėda, kad namuose esu grafomanė. O ir jums koks skirtumas – juk dažniausiai netenka tos grafomanijos skaityti.
Bet vakar aš padėjau paskutinį tašką.
Dokumentas sukurtas 2010.04.10, 18:17.
Taškas padėtas 2013.04.29, 23:50.
Daugiau nei 3 metai.
401 puslapis.
Daugybę kartų buvau juos palikusi, nusprendusi, kad imsiuosi kažko rimto, kažko, ką galima publikuoti, tačiau visada grįždavau. Buvau skolinga visiems jiems laimingas pabaigas ir šią skolą grąžinau.

Kai į palatą įžengė Džonas, ji pajuto, kaip siaubas jos plaučiuose ima augti ir plinta po visą kūną. Dažniausiai tai trunka tik sekundės dalį, kol adrenalinas kraujyje nusėda. Tačiau ji nemiegojo beveik savaitę ir atrodė tarsi greta jos tikrosios, atsirado kita, juoda širdis, kuri varinėjo po jos kūną siaubą. Ji nebegalėjo įkvėpti. Ji suprato, ką jis padarė. Džonas pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Ji nebebuvo ji. Ariadnė buvo grynas siaubas, apvilktas žmogaus oda.

Ariadnė tikriausiai amžiams liks mano mylimiausia. Trejus metus ji kantriai talpino vaizdžiai aprašytus mano baimę ir pyktį. Ji buvo pati pati stipriausia – jei jau ji galėdavo nukauti demonus, tai, pagalvokime, kokius kalnus nuversti galėdavau aš?

Jis paėmė jos ranką ir priglaudė pirštus prie lūpų. Niekada jos nepaliks. Stovės su ja nugara į nugarą, nesvarbu, kokios baisybės bus juos apsupusios. Ir paskutinę sekundę tikėsis, kad kai nebebus kelio atgal, jų širdys sustos tuo pačiu metu. Ariadnė neatitraukė nuo jo akių. Ji lengvai pagavo šią jo mintį ir plačiai nusišypsojo.
–          Aš irgi to tikiuosi, – sušnabždėjo.

Ji pajėgi kone aklinai mylėti. Ariadnė jau išgyveno mano svajonę vairuoti Chevy Impalą dykumos keliu, kai vėjas draiko plaukus. Tai ji miegodavo su Beretta 92 po pagalve.

–          Mažoji, – išgirdo balsą. – Ari!
Ji įsivaizdavo, kaip jis randa ją taip begulinčią ant žemės ir į tarpuakį suvaro kulką. Dar geriau – tris. Todėl ji leido jam ją rasti. Idėja mirti nuo jo rankos atrodė maloni. Kėlė ekstazę ir atrodė, kad tai tikrai yra bausmė, kurios ji nusipelnė.

Kai pagalvoju, aš taip juos skriaudžiau savo iškrypusiomis literatūrinėmis užgaidomis… Jei kas nors tai publikuotų, nieko gero nebūtų. Bet man taip patiko žaisti.

Vėjas kilo, nes ji to norėjo. Norėjo, kad ateitų uraganas, pūga ir stichija jai pakluso. Šuorai darėsi vis agresyvesni ir pasirodė sniegas. Snaigės buvo milžiniškos ir aštrios, mažyčiai ledo gabalėliai. Ariadnė atmetė rankas į šonus ir užsimerkė, jausdama, kaip šimtas mažų skutimosi peiliukų vienu metu raižo suledėjusią jos odą. Jos neliko kūne. Ariadnė nesusimąstė, bet kadaise ji įgavo gebėjimą dingti iš savo kūno, kai skausmas peržengdavo ribą. Tais kartais, kai beprotystė aplink pasidarydavo nebevaldoma, kai reikėdavo perkrauti protą, ji palikdavo tuščią kiaukutą ir išeidavo į juodą erdvę. Skausmas išgrynina.

Aš taip juos myliu. Taip labai, kiek galima mylėti tą, kurį pati sugalvojai.
Bet šitos pabaigos reikia, nes man reikai naujos pradžios.
O jie jau buvo nusipelnę taikos, nes kažkada jų karas turėjo baigtis.

I wanted to believe
As I watched your world
Crumble in your hands
I wanted to believe
As you raised your glass
To your last stand

, , ,

  1. #1 by arsonist's prayers on balandžio 30, 2013 - 3:00 pm

    tokia graži daina.

  2. #2 by pusryčių šmėkla on balandžio 30, 2013 - 4:49 pm

    Žiauriai gerai!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: