Saulė vis dėlto šviečia iš kitos pusės.

Kažkada girdėjau, kad Vilniaus katedra (ir iš esmės visas Gedimino prospektas) pastatyta taip, kad kryžių apšviestų ryte kylanti saulė. Šiandien pažiūrėjau į žemėlapį, panašu, kad ne.

tumblr_lra50zsrf81qec3guo1_500_large

Prieš beveik šešerius metus paryčiais ėjau nuo Tauro kalno iki Saulėtekio ir verkiau, nes buvo dar tik mėnesis Vilniuje, dėjosi baisus dalykai ir buvo liūdna. Ir atrodė, kad visa tekanti saulė nusėdo ant kryžiaus. Tas vaizdas taip mane apsėdo, kad kelerius metus sapnavau istorijas, kurių pabaigoje veikėjai eina Gedimino prospekto viduriu susikibę rankomis ir nenuleidžia akių nuo saulės ant kryžaus.

Prieš porą metų buvau sugalvojus rašyti radijo dramą, nes buvo konkursas ir reikėjo pinigų. Paaiškėjo, kad I suck at it, bet pabaiga buvo TA.

JIS: Buvo vilko valanda, laiko skylė tarp tamsos ir aušros. Metas, kai daug žmonių miršta, o kiti sapnuoja giliausius košmarus. Mes po juos vaikščiojom. Tu ėjai pačiu prospekto viduriu, gatvėje nebuvo nė vieno žmogaus, nė vieno automobilio. Sekiau iš paskos nekeldamas nei garso. Ir tada tu sustojai.

JI: Sustojau, nes saulė atsispindėjo nuo auksu dengto katedros kryžiaus.  Tu sustojai greta ir apglėbei delnu mano pirštus. Buvai dar labiau sušalęs nei aš. Ir tada manęs nebeliko.tumblr_mj7iqzJK9I1s5rrj2o1_500_large

JIS: Dabar jie galvos, kad mus, kaip du kvailius stovinčius viduryje gatvės, partrenkė sunkvežimis.

JI: O ne taip ir buvo?

JIS: Ne. Aš pasakysiu, kas tau nutiko. Aš paėmiau tave už rankos, tačiau tu nesujudėjai. Tu nenuleidai akių nuo kryžiaus ir šviesos, atsispindinčios nuo jo. Ir ta šviesa liejosi pro ragenas į tavo galvą, plaučius, kojų ir rankų pirštus, į tolimiausius kūno kampelius, smulkiausius kapiliarus… Ir kai buvai pilna, tau kūne nebeliko vietos. Buvai išstumta lauk iš kūno kitos, šviesesnės ir stipresnės būtybės. Todėl ir nebėra nei tavo pirštų, nei plaukų.

JI: Iš kur žinai?

JIS: Nes man nutiko tas pats. Pasaulis pradėjo drebėti, atrodė, kad pertrūks mano paties oda, kad išsikals sparnai ar įvyks šiurpi mutacija, tačiau kitą akimirką manęs jau nebebuvo.  Ta, kuri liko tavo kūne, nebeina naktimis viena į kapines, nebėga per tamsą, tarsi kokia įkyri mintis būtų skalbinių segtukais prisegta prie jos smilkinių… Ji žino, kas yra baimė. Ir tame kūne tau nebėra vietos.

JI: Ar kam nors mes dar egzistuojame? Ar kas nors mus mato?

JIS: Šikšnosparniai. Negi nepastebėjai, kaip meistriškai jie aplenkia mus tamsoje, kai vėjas nuneša virš Bernardinų ir Vilnelės? Pagalvok, vėjas, naktis, lietus – tau nebereiškia nieko. Tavęs nėra, niekas negali tavęs užgauti, niekas negali išgąsdinti.

JI: Aš žadėjau jiems pasakyti kodėl manęs nebėra. Aš melavau.

JIS: Sakei, kad norėjai rasti Drugelių kapines. Štai jos. Mes drugeliai. Tik mūsų sparnų nėra.

Tokiomis naktimis, kaip pastaroji, aš prisimenu liūdnus dalykus. Liūdniausius dalykus.

, , , ,

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: