A dream has power to poison sleep.

Labai seniai taip sunkiai sapnavau.

Mažas miestelis, Panevėžietiško Rožyno tipo rajonas, atrodo truputį skandinaviškai. Mažos gatvės, nesutinku nė vieno automobilio, vienodos dailios, medinės tvorelės. Sėdžiu ant lagamino ir žinau, kad mano lėktuvas kyla 17:40. O iki jo – dar truputis kelio autobusu. Susitiktinu laikrodžius, palieku lagaminą ir išeinu pasivaikščioti. Pasuku į dešinę, į kairę, vėl dešinėn, atsiduriu peščiųjų alėjoje. Atsiveria vaizdas į slėnį.
Atrodo užtrunku penketą minučių, tačiau, kai grįžtu, laikrodis rodo 16:59 ir aš tragiškai vėluoju. Ir apima tokia baisi baisi panika…

e76z1l762lu7wqabokdlqtfvvi2spsxz_large

Kratausi autobuse, išlipu prie senelių namo, kartu su manim labai didelis ir labai raumeningas vyras, primenantis Torą. Pusės senelių daugiabučio nėra – tarytum būtų sugriauta galingo sprogimo metu.
– Einam, – sako Toras, suspaudžia mano ranką delne ir vedasi.
Nors senelių namas tik trijų aukštų, laiptai tęsiasi aukšyn ir aukštyn, nors iš išorės jų nesimato.

Tai, kad vyksta paskui, galime pavadinti mano smegenų atnašavimu atėjusiai žiemai. Laiptų viršuje – viršukalnė. Joje – kelios dešimtys pačių keisčiausių veikėjų, nuo Steam-Punk damų iki Cyper Gothic Punks – labai gerai žiūrėtųsi kokiuose Avengeriuose ar panašiam filme (well done, brain, you really made it this time). Pasirodo, mano sapno žemė įstrigo vasaroje ir aš turiu būt paaukota, kad šaltis pagaliau ateitų. Ledo vonia pilna vandens, susiraitau į ją su visais rūbais, Toras paima ledinį durklą, smeigia man į žąstą ir aš pavirstu į ledo gabalą.

392477_431229033590488_1746503471_n_large

Kai vėl atsimerkiu, vėl sėdžiu autobuse. Prieš mane – jaunas Donatas – sklandytojas, su kuriuo susipažinau, kai tėtis atsivežė į aeroklubą (Donce, jei skaitai, linkėjimai ir apsimesk, kad nėra awkward, kad tave sapnuoju). Autobusas įvažiuoja į Klaipėdą. Iš jūros pusės į miestą vedą ilgas tiltas. Paplūdimys apstatytas milžiniškomis burėmis, atrodo taip gražiai, kad net sapne apsiašaroju nuo to grožio. Autobusas sustoja, išsitraukiu  lagaminą iš bagažinės, visi rikiuojasi į eilę, kad gautų bilietus kitam kelionės etapui. Eilė ilga, man nuobodu, bet vyrukas pardavinėjantis bilietus yra vertas nuodėmės. Matyt todėl ir sėdžiu ant žolės, dėlioju puzzle ir spoksau į jį iš toli.
– Tai gal jau eik pas jį? – sako velniažin iš kur atėjęs tėtis. – Pabaigsiu puzzle už tave.
Visos puzzle detalės šlykščiai lipnios, todėl manęs ilgai įkalbinėti nereikia.

, ,

  1. #1 by AnonyMause on gruodžio 3, 2012 - 7:02 am

    Kodel zmones taip pervertina sapnus?

    • #2 by nergyvenimo on gruodžio 3, 2012 - 7:28 am

      Nevadinkim, aprašymo bloge pervertinimu, nes tuo atveju žmonės yra debilai, kurie pervertina beveik viską.
      Šiuo atveju man patinka užsirašyti, ir jei jau dedu “Draugų“ dešros nuotraukas, kuo blogesnis mano sapnas? Manau, kad niekuo. Netgi, daug daug geresnis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: