Tautų kraustymosi pėdsakai

Persikėlimas iš tėvelių gūžtos į barako ar nuomojamą kambarį – įvykis rimtas.
Atsimenu, šio tautų kraustymosi išvakarėse su Karolė sėdėjom, žiūrėjom į vieną tašką ir spėliojom, kas dabar bus.
Man pačiai milžiniško lūžio nebuvo. Buvo anksčiau, kai dvi dienos po paskutinio valstybinio egzamino susikroviau daiktus ir išskridau į Ūkanotąjį Albioną. Paskui pasirodė egzaminų rezultatai ir lūžių buvo velniškai daug, bet čia kita istorija (ir kita isterija).

Tačiau pažįstu žmones, kuriems nebuvo lengva. Kuriuos dingę tėvų garantuoti patogumai ir atsiradusios naujos niekeno negarantuojamos laisvės  varė iš proto. Man grįžimas į namus reiškė tik nuobodulį, per didelę dozę lietuviškos televizijos ir valgymą, valgymą, valgymą.

Tik paskui, praėjus gal metams, sėdėjau savame-jau nebe savame kambaryje, kuriame pamažu viską užkariavo vyriška jaunėlio brolio netvarka, kojinės ir sci-fi knygos, ir dūsdama verkiau. Ir buvo taip tragiškai liūdna, kad čia aš jau daugiau nebegyvensiu.

Labai ilgai nekenčiau savo kambario.
Kai čia atsikraustėme, man buvo aštuoneri ir tapetai su meškiukais atrodė totally acceptable. Po ketverių metų – not that totally.
Dar tas kambarys yra pats mažiausias name ir visas vienintelis jo langas žiūri į Šiaurę – tuometinai dar visiškai negotiškai man labai norėjosi saulės šviesos…

Paauglystėje ėmiau dažais teplioti sienas. Nuoširdžiai, mane ir dabar džiugina mėlyna siena, nuklijuota balto popieriaus krentančiomis plunksnomis. na, o siena su angelu džiugina ne taip, bet darbo ten sukišta velniškai daug.
Virš kambario durų raudonais dažais nuvarvėjęs užrašas: “dying is an art. liek everything else i do it exceptionally well“. Anuomet atrodė visiška filosofinė giluma. Anuomet kurpiau melą tėvams, apie tai, ką ši citata reiškia. Dar ir dabar įdomu, ar kada nors pabandė išsiversti su google translator.

Šį savaitgalį aš galvoju, kad buvau labai liūdna paauglė.
Arba, kad norėjau būti labai liūdna.

Šį savaitgalį tyla čia tokia tiršta, kad net varo iš proto.
Todėl belieka klausyti senų dainų ir galvoti kaip nebebus daug ko, kas buvo.

  1. #1 by arsonist's prayers on balandžio 9, 2012 - 8:29 pm

    mūsų kartai liūdėti atrodė madinga, nors gal man taip tik dabar atrodo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: