Tearless anger bleeds inwardly.

Šiaip paverkt aš mėgstu.
Ar dėl dainos, ar dėl filmo, ar dėl nuovargio, dėl pikto pokalbio su mama ar dėl labai liūdnos parašytos pastraipos. Kartais – iš pykčio, kai kažkas labai nenusiseka.

Tačiau dabar – betono blokas.
Netrukus bus šešių mėnesių jubiliejus kaip neišliejau nė ašaros. Na, meluoju, išliejau, bet dėl iš proto varančio danties skausmo, ne dėl kokio tai emocinio lūžio.
Prieš porą mėnesių susivokiau ir nudžiūgau – tipo nebesu verksnė, bet dabar… Dabar aš noriu verkti. Taip siaubingai noriu, kad nors plaukus pasidek. Bet kad ir kas atsitinka, akys pavandenija, kvėpuoti pasidaro beveik neįmanoma dėl akmens gerklėje, tada aš pastoviu, pagalvoju ir toliau darau ką dariusi.

Ir nuoširdžiai įdomu – ar čia kažkoks požymis, kad staiga tapau dar axuenesnė, nes tough girls don’t cry and don’t look at explosions?
Ar požymis, kad praradau kažkokią, gal ir ne pačią fainiausia, bet vis dėlto savęs dalį ir dabar galim sėdėti ir laukti, sugrįš ji gegužę ar ne?

Kaip paskutinį kartą grįžo po ilgos pertraukos, gulėjau ant grindų ir buvau labai purvina bala.

Your soul is hunting me and telling me
That everything is fine
But i wish i was dead

  1. Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: