Follow your inner moonlight; don’t hide the madness. (c) Allen Ginsberg

Kai sakau “slėptis“, jau seniai nebegalvoju apie tą įprastą vaikystės rutiną: Skaičiuok iki šimto, visi slėptis, tuku-tuku už visus, kas neprisitukins, tas pydaras. Oi ne.

Kiek dar pamenu, paauglystėje visi nori arba gauti visą pasaulio dėmesį arba būti praktiškai nematomais. Buvau tas antrasis variantas.
Mažesnė nei dabar, net jei tai atrodo nelabai įmanoma. Ilgą laiką su dviem juokingom kasytėm ir pasipešiojusiom garbanėlėm. Ir kokį tūkstantį kartų bailesnė nei dabar. Poreikis slėptis tuomet buvo gana greitai atrastas, suprastas ir bandomas realizuoti.
Nuo svetimų gelbėdavo muzika ausyse, akiniai nuo saulės ar skaitoma knyga. Nuo savų – uždarytos kambario durys arba atsakymai, kuriuos jau žinodavau, kad žmonės nori išgirsti. Priremta po sienos, pasodinta akis į akį galėdavau nepakelti akių nuo sąsiuvinio arba tampyti trigubai ilgesnes nei reikia megztuko rankoves. Krūvos megztukų nutampytomis rankovėmis dar prieš keletą metų buvo paskelbtos išaugtinėmis ir iškeliavo anapilin.

Iš tiesų, rūbus gerokai per ilgomis rankovėmis ir jų tampymą iš savęs išmėžiau tik prieš gerus metus. Tiesiog.
Ir nežinau, ar nebejaučiu poreikio slėptis ar radau mažiau pastebimų būdų tai daryti.

Dabar dažnai sutinku žmones, dėl kurių sutikimo nervinuosi. Prieš kiekvieną susitikimą strategiškai pasidarau puodelį kavos/arbatos/vandens, kad būtų ką pasistatyti greta. Galiu ir be to puodelio, bet su juo jaučiuosi kaip įsikalus vieną papildomą stabilumo vinį.

Dar labai gerai nervinantis yra turėti bent vieną žiedą, kurį gali nuolatos perkelinėti nuo piršto ant piršto. Patikrinta – padeda.

Ar aš baili? Mano labiau patinka tikėti, kad tiesiog mėgstu pati spręsti po kokio galingumo padidinamuoju stiklu noriu būti.

***

Jau kelios savaitės jaučiuosi kažkoks sexual predator. Ta proga:

, ,

  1. #1 by Haneriete on sausio 19, 2012 - 4:50 pm

    Oi kaip pažįstama. Tik aš per savo 25 metus neatsikračiau to (drąsiai teigiu) komplekso. Tik paauglystėje slėpdavosi dažniau, stipriau. Tiksliau, visada. Slėpdavausi išgalvotuose pasauliuose. Rašiau “knygas“. Kai visos draugės buvo užsiėmusios pirmosiomis meilėmis, aš gyvenau tame išgalvotame pasaulyje.
    Dabar per daug veiklos turiu realiame pasaulyje, kad būtų kada pasislėpti išgalvotame. Bet sėkmingai slepiuosi toliau. Darbe stengiuosi tyliai uždaryti duris, tyliai praeiti, būti nepastebėta. Oooo kaip tai blogai karjeros klausime. Na kas pastebės žmogų, kuris sėkmingai pasislėpęs? Šiuo metu keičiu darbą, tai naktimis prieš miegą kartoju, padėk man mano mieloji pasąmone naujajame darbe būti girdima matoma ir visaip kitaip pastebima. Iš paauglystės išaugau tik tiek, kad nebeslepiu savo kūno susikūprindama ir kitaip susitraukusi. Bet mano vidus oi kaip slepiasi… Bet tai mano yda, aš laaabai noriu ją nugalėti.

  2. #2 by stupidbunny on sausio 19, 2012 - 6:42 pm

    “Mano labiau patinka tikėti, kad tiesiog mėgstu pati spręsti po kokio galingumo padidinamuoju stiklu noriu būti.“

    well said.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: