Horror stories are not the scariest.

Istorijoje, kurioje rašau tam, kad pati jausčiau geriau, o ne tam, kad kažkam būtų įdomu, artėja laiminga pabaiga. Jis klūpi šlapioje žolėje, ji stovi jam už nugaros ir nežino ką sakyti, bet jos mintys suskamba pabaigos varpas. Jų karas, jų kova baigėsi. “Mūsų karas baigėsi“ – sako ji, tačiau jis tyli, nes ant jo veido kraujas. Paskui jie stovi ir žiūri į apgriuvusias raudonų plytų sienas ir sako, kad atstatys namus. Kairėje žydi baltos laukinės rožės.

Istorijoje, kuri vadinasi mano gyvenimas, nematau, kur einu. Ne dėl ašarų, o dėl monolito bloko smegenyse. Belieka džiaugtis, kad faktas, jog šiemet bakalauro tikriausiai negausiu, man nereiškia pasaulio pabaigos – tik dar metus kančios ir finansinį nuostolį.

Aš nemanau, kad jūs meldžiatės pakankamai.

  1. #1 by Ieva on gegužės 4, 2011 - 9:04 pm

    Tavo įžvalgos nuostabios, pavaryk, nebijok, užbaik ta kančią kuo greičiau!!!

  2. #2 by pasaka on gegužės 4, 2011 - 10:19 pm

    hm, būtų įdomu paskaityt ką nors, ką esi parašius

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: