Apie mediciną ir kitus mano demonus.


(čia)

Tie, kurie mane nors kiek pažinojo prie ketveriu metus, tikriausiai tikėjo, kad įstosiu į mediciną. Aš ir pati tuo gana nuoširdžiai tikėjau. Nors mano priimtas sprendimas – bioinformatika, vietoj medicinos –  tikrai nuliūdino mamą ir dabar ėda gyvenimą man pačiai, jis buvo vienas tesingiausių mano gyvenime.

Dabar kai su vyriškiu žiūrim “House m.d“ aš imu galvoti, kodėl į tą mediciną aš taip labai norėjau. Ir manau, dabar žinau atsakymą: užaugau žiūrėdama “Ligoninės priimamąjį“ ir “Čikagos viltį“. Ir beveik visą paauglystę buvau mergytė, be stipraus draugų rato – vienas ten, kita šen. Todėl mane labiausiai žavėjo gydytojų komandos, funkcionuojančios kaip darni šeima, dirbančios kartu, geriančios po darbo kartu, besidulkinančios, besituokiančios, begimdančios vaikus ir dar bala žino ką darančios. Aš troškau tų draugiškų-šeimyniškų darbinių santykių. Žinoma, jei tada būčiau supratusi, ko iš tiesų noriu iš medicinos, būtų lengviau šitos nerišlios svajonės atsisakyti. Nes iš esmės galima norėti teisingų dalykų, bet dėl neteisingų priežasčių.

Dabar aš turiu nedaug, bet malonių kolegų. Man gera su tais žmonėmis dirbti. Bet jei grįžusi namo turėčiau matyti tuos pačius veidus, su kuriais pusę dienos praleidau ofise… Oj, kaip aš nesu įsitikinusi ar nenorėčiau jų išskersti. Normaliai asmeninis ir darbinis gyvenimas neturi painiotis. Ir, ačiū dievui, kad šiuo metu darbas neatima iš manęs tų asmeniškumų.

, ,

  1. #1 by Mahila on spalio 12, 2010 - 5:32 pm

    Aš Ally Mcbeal prisižiūrėjus advokataut užsimanau :))

  2. #2 by nakvishiukas on spalio 12, 2010 - 6:16 pm

    O mano abu tėvai medikai.
    Kartu mokėsi, dirbo, kartu jau veik 30 metų.
    Pavydu.

  3. #3 by Miga on spalio 12, 2010 - 6:28 pm

    Idealiausias variantas yra nuo mažens žinoti, kuo būsi užaugęs. Ne toks idealus, bet irgi neblogas – apsispręsti prieš stojimą. Ne pats prasčiausias, įstojus, suprasti, kad ne ten papuolei… Vat kas tikrai kaka smirda, tai išėjus į pensiją, galvoti “o kad virėja būčiau buvus“.
    O mamas sveika kartais nuvilti. Kad nepermylėtų stipriai 🙂

  4. #4 by moteris on spalio 12, 2010 - 7:02 pm

    Taip tikėjomės 🙂 Dar tikėjomės,kad išmokys tave valę prie kompo jungt toj bioinformatikoj… 😉 O dėl medicinos ir serialų… Gal tiesiog buvo taip,kad norėjai būti didelė,nepriklausoma,stipri (sugebi gelbėt gyvybes… nu arba atiminėt)? Nes dėl šilumos ir artumo,tai būtų tekę žiūrėti teletabius…:/

  5. #5 by moteris on spalio 12, 2010 - 7:02 pm

    *varlę

  6. #6 by kosmografas konkoraižis on spalio 13, 2010 - 6:42 am

    o man mama į tą velnio dėžę neleisdavo žiūrėt.

  7. #7 by Kaspinuotis on spalio 13, 2010 - 8:32 pm

    Aš ir ligoninės priimamojo prisižiūrėjus, norėjau į mediciną.;D Bet kažkada sveikas protas pastatė į vietą.:]

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: