Some whales commit suicide

Kažkada aš buvau dar mažesnė nei esu ir skaičiau daug knygų.
Kartais jose pagrindiniai veikėjai būdavo iš mažų kaimelių ar nuo turtingų tėvų pabėgę maištautojai, svajojantys apie aukštąjį išsilavinimą. Jie gyvendavo apipelijusiose palėpese, misdavo tik kruopomis, sužiedėjusia duona ar tiesiog badaudavo ir mokydavosi. Jie siekdavo savo tikslo. O paskui pasakodavo skaitytojui savo jaunystės istorijas, kai jau būdavo tapę gerbiamais dailininkais, mokslininkais, verslininkais ar gydytojais.

Aš neturiu pinigų. Aš nelabai turių ką valgyti. Ačiū Dievui, mūsų butas dar nesupelijęs. Bet aš nenoriu nieko siekti. Aš noriu susisukti į kamuoliuką ir nebebūti.

Tikriausiai tam, kad kažko siekti, reikia tą tikslą turėti. Vienintelis mano tikslas – kad visas šitas mėšlas greičiau pasibaigtų. O tiesiausias kelias į šį tikslą yra penkiais aukštais žemiau. Jis juodas ir purvinas. Ir jo vardas asfaltas.

  1. #1 by ag on rugsėjo 6, 2010 - 12:22 pm

    eeei sweetness, bet į mūsų koncertą prieš tai juk dar ateisi, ar ne? 🙂

    • #2 by nergyvenimo on rugsėjo 6, 2010 - 12:23 pm

      procrastinator’s suicide never happens 🙂 too much stuff to pracrastinate.
      žinoma ateisiu 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: