Kai gyventi nebelabai norisi (mentaly not stable at all)

Štai taip.

Man nepatinka čia. Aš nieko nedarau, tik kuriu sau bėdas, atidėlioju svarbius darbus, kurie paskui grįžta ir įkanda man į šikną. Nueinu į maximą pirkti šikpopierio ir jaučiu, kad visą gyvenimą liksiu kažkoks nesusipratimas, gyvensiu tokiame pačiame baisiame bute, dirbsiu ta pačia vadybininke (atėjęs kolega sakys “taigi tu sekretorė“), pirksiu tą patį optima indų ploviklį, ir storėsiu storėsiu storėsiu tol, kol tam, kad užsiimtų su manim seksu, vyriškiui reiks pagalio, kad prakapstytų lašinius. Ir tada mirsiu paspringus zefyru, o mano lavoną apgrauš katinas.

Galit sakyti, kad normalu išgyventi egzistencinę krizę mano amžiuje. Fuck it. Reikia galvoti apie tai kaip visi būsim gražūs, turtingi, turėsim vilas, jachtas, brangius katinus, naujuosius metus Vienoje, medaus mėnesius Ispanijoje, vestuves Las Vegase, vaikus už mus augins auklės, kol mes gersim brangų alkoholį. Bet nebūsim, neturėsi, neaugins ir negersim.

Aš švaistau savo talentus ir esu tinginė. Nenoriu dirbti vadybininke. O ką noriu daryti? Sėdėti mansardoje su vaizdu į Vilnių ir rašyti. Bet žinau ne vieną su dar didesniu talentu, kuris nuo tokio darbo mirė badu.

Kai dabar rašau, mano veikėjai yra jauni ir gražūs. Geidžiami. Jie keliauja automobiliu po Ameriką nuo motelio iki motelio. Jiems nereikia mokėti komunalinių, šveisti unitazų, laikyti egzaminų, rašyti makefile’ų, dirbti. Jie turi pinigų, nes paveldėjo, laimėjo loterijoje, apiplėšė banką, o paskui pasikeitė lytį, kad jų nesugautų (paskutinis – ne tiesa). Jie turi gelbėti šeimas, kitus nepažįstamus žmones, vienas kitą, pasaulį, tačiau tai vinintelė jų bėda. Naktimis jie tylėdami rūko ir geria tekilą. Kai jie verkia, jų tušas nebėga seksualiai, akys neužtinsta, jie isteriškai nekukčioja, o net ir jų isterijos yra patrauklios. Jų rūbai nesusidėvi, šukuosenos tobulos, kūnai raumeningi tiesiog dėl to, kad aš taip sugalvojau. Jie gali gauti bet kurį vyrą ar moterį, nes aš sugalvojau, kad jiems niekas negali atsispirti. Jie išgyvena viską, nes aš taip sugalvojau.

Prašau, sugalvokit kas nors mane iš naujo, nes aš čia tik sukuosi šitoje buityje, kur tik neplauti indai, kojinės, purvini kilimai, egzaminai, sąskaitos faktūros, sulūžęs skėtis ir tik aš, aš, aš – amžinai ta pati ir nuobodi.

Visa jo pasirinkimo bėda buvo ta, kad jis jo neturėjo. (c) me


, , , ,

  1. #1 by gryn on gegužės 25, 2010 - 6:29 pm

    jėzau, jei tavo naujo darbo personažai tikrai tokie, tai man tavo knyga nepatiks ;o

  2. #2 by nergyvenimo on gegužės 25, 2010 - 6:31 pm

    ramiai ramiai 😮
    čia tik šiaip rašinėju, kas ant pirštų užeina, kad nepamirščiau kai klaviatūrą niurkyti ir niekas niekas niekas to, ką dabar rašau iki mano mirties nematys, nes gėėėėda 😡

    naujam darbe personažai bus nevykeliai kep ir ašai 🙂

  3. #3 by V. on gegužės 25, 2010 - 6:35 pm

    Žinai, aš tai pastebėjau,kad va tokią egzistencinę krizę dabar išgyvena ne vienas mūsų kartos žmogus, bet… KODĖL? atsakymo visdar nerandu :(. Nu, ble nemokam mes gyvent…:(

  4. #4 by pasaka on gegužės 25, 2010 - 6:58 pm

    visad pataikai rašyti taip, kaip ir yra.

  5. #5 by Nakvišiukas on gegužės 25, 2010 - 10:41 pm

    Labai tave suprantu :/ man irgi jaučiasi kad nieko nenuveikiau, nes nebeturiu jėgų net indų išpuati, o ateitisa atrodo baisi ir sunki, o skųstis gėda 😦

    • #6 by pasaka on gegužės 26, 2010 - 7:22 pm

      gali sau skųstis, vis tiek visiems vienodai. Ką jau išmoksti per gyvenimą, tai nebent, kad niekam nerūpi, ką galvoji ir kaip tau ten yra:D

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: