Aš sapnuoju Jėzų, o kolegė – Leniną

Mano sapne milžiniškame lėktuve visos kėdės pasuktos 90 laipsnių kampu.
Visi gali žiūrėti pro langus, visi patenkinti.
Iš lauko atplėšia duris ir nedidukė blondinė švilpiant vėjui įsirango į lėktuvo saloną. Tvarkingai uždaro duris.
– Prapiso mano bagažą, – sako ir sulanksto parašiutą į Wizzair reikalavimus atitinkantį 42 x 32 x 25 blokelį.
Ji lėktuvą ir nutupdo.
Milžiniška pieva, kurioje nusileidžiame kažkodėl mėlyna, o jos viduryje – prūdas. Prie prūdo apsikabinęs save per sulenktas kojas ir ant kelių pasidėjęs smakrą sėdi Jėzus. Ir jis nieko nebenori – nei vandeniu vaikščioti, nei ant kryžiaus lipti.
– Gal vyno, Jėzau? – sakau tiesdama jam Neptūno butelį.
– Meh, – sako Jėzus ir nė nepasuka galvos.
Aš jam kalbu ir kalbu, bet man nesiseka ir jei net Jėzus nebeturi motyvacijos, what hope do we have?
jesus
Kolegės sapne Leninas buvo piktas ir, sakė, gyvas, ne mumija.

, , , , ,

Parašykite komentarą

Kevinas, 62, Milane

Kažkada norėjau kalbėtis su pačios sugalvotu veikėju. Kartais vis dar jį prikeliu.

Šiandien aš labai norėčiau pasikalbėti su Kevinu.
Keviną sutikau Milane, bare, kuris mane keletą savaičių beveik įsivaikino.
Jis – nuolatinis pubo lankytojas, nors už 300 metrų turi kokteilių barą, tačiau alus jo bare šūdinas, todėl jo gerti ateidavo ten. Turėjo savo vietą prie baro, kurią aš, vieniša užsenietė, netyčia per keletą vakarų okupavau su savo rašliavom ir skaitiniais. Kevinas džentelmeniškai leido man ten pasilikti, o aš nenusakomai džiaugiausi girdėdama nelaužytą anglų kalbą.

Kevinui 62 ir jis iš Londono. Į Milaną atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimtmetį “just because he felt like it“.
“Žinau, kad reiktų mažiau gerti ir daugiau judėti” – prisipažino jis įsispraudęs greta manęs prie siauro baro ir patapšnojo per pūspantį savo pilvą.
Jis du kartus išsiskyręs ir tris kartu vedęs. Visas labai mylėjo ir visas tebemyli. Turi tris kates ir du šunis.
Dar turi du sūnus, vienas jų dirba jo bare. Sutikau ir jį, buvo labai girtas ir labai pankas.
Still looking for his place in life, you see” – paaiškino man Kevinas.
IMG_20170428_202954
Žinau, žinau, iš tiesų jis tik nutukęs britas, kuris geria per daug. Bet tuo kelis vakarus, kai susiremdavom alkūnėmis, aš turėjau daug filosofinių jaunatvinių klausimų apie savo vietą, prasmę, emocijas ir prioritetus, o jis norėjo klausytis.

– That pain you are talking about, the most recent one, it will pass, you sound like someone who will survive it.
– I know. But I’m afraid that with every passing you ability to feel passes away a little bit too.
– No it does not. Do not worry, next time it will hurt like hell, I promise. And it will also pass.

… pasakė Kevinas ir pastatė man alaus.

I hate those italians with all their hugging and kissing all the time. Get a job or something” – skundėsi jis, tačiau mano paskutinį vakarą itališkai išbučiavo man žandus ir pamerkė akį.

Tikriausiai niekada jo nebesusitiksiu. Net jei ir vėl atsidursiu Milane ir grįšiu į tą patį pubą, jis gali būti kur nors kitur. Just because he will feel like it.

, , , , , ,

Parašykite komentarą

Kaip sustot įsibėgėjus

Kur buvau dingus? Daugiausiai laiko praleidau makaronų, picų ir labai vidutinio alaus žemėje – Italijoje. Užsisukusi uragane su komandiruote (pasakojimas TBA), leidykla – atskiras pranešimas irgi bus, atostogomis… Aš neturėjau laiko niekam, o ypač sau.
Gera pagaliau grįžti.

Aš niekada nebijojau aukščio. Nesustingdavau ant aukščiausios medžio šakos, ar atrakcijonų parke, iššokdavau iš medžio, pereidavau tvora, nušokau nuo tilto su virve. Man nebaisu. Tiesa, vieną kartą neįlipau į pajūrio apžvalgos bokštą paimti Geocache. Bet bokštas buvo senas, nestabilus, aprūdiję, o viršuje dar dūzgė vapsvų lizdas. Todėl nurašiau tai sveikam protui.
DCIM101GOPROKalnuose ir medžių parkuose su vyru vis juokėmės (iš tiesų vyras daugiau keikėsi, nei juokėsi), kad mano vienas saugiklis perdegęs, o aš spėliojau, kur vis dėlto yra mano riba.

Šita nuotrauka atrodo kaip ir kitos 107 šių atostogų nuotraukos – aš ir Via Ferrata (ir dar Manto koja), tačiau man būtent ši nuotrauka patinka labiausiai. Todėl, kad joje aš išsigandau ir sustojau.
Žengiau ant atbrailos ir supratau, kad aukštai. Tada dar kvailo principo vedina nusileidau keletą metrų žemyn ir supratau, kad toliau – niekaip.
O atrodo, kas čia tokio – tas pats trosas, tie patys du karabinai, sauga, ta pati atbraila… Bet kažkodėl – niekaip. DSC_1537

Dabar, kai užsimerkiu, matau kaip žingsnis po žingsnio tą atbrailą įveikiu,

tačiau tą kartą reikėjo apsisukti ir grįžti atgal.

Reikėjo atsisakyti vieno iššūkio, kad įveikti dešimtį kitų (look, I got all very deep here).

 

Dievaži, jei toks pirmas pusmetis, tai kokie bus likę metai?

I was your sailor, your demon
Your lover, your overbearing best friend
Hoping for some attention
I saw through your automatic heartache
Now I know that love is as love was
It’s downhill from here

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Geek out – Niekas manęs nesupranta

<geekout>

Neplanuotas planas:

1. Vėl pradedi žaisti Dragon Age Inquisition, šį kartą už Dalish.

2. Pagaliau gauni kadaise užsisakytą grandinėlę su elniuku:
Real-925-Sterling-Silver-font-b-Deer-b-font-Antler-Necklace-Pendant-Animal-CHRISTMAS-Gift-women

3. Visą savaitgalį džiūgauji, kad gražus elniukas.

4. Pirmadienį supranti, kad tas elniukas atrodo visiškai kaip Halla, kuri Dalish elfams yra šventa šventa.
Creature-Halla

merrill_with_halla_2___dradon_age_ii_cosplay_by_luckystrikecosplay-d9tvm44

5. Džiūgauji dar labiau.

6. Žinai, kad niekas tavo džiaugsmo nesupras.

</geekout>

, , , , ,

Parašykite komentarą

Vorai, baimės ir kaip būti dama

Australai uždraudė vieną iš animacinės kiaulės serijų, nes filmuke vaikams aiškino, kad voras draugas ir voro bijoti nereikia. Suprantu juos.
Skinnylegs2_3198643b

Dar yra tas mitas, kad miegodami per metus mes suvalgom X kiekį vorų (priklausomai nuo šaltinio svyruoja tarp 4 ir 20) per metus. Šį gandą 1993 metais paleido moteris, kuri, iš esmės, norėjo įrodyti, kad žmonės patikės bet kuo. Pasirodo, vorai nėra savižudiai. Kiek jų suvalgom su maistu – kitas klausimas.

spider buick

Niekada nebijojau vorų. Tačiau būdama 8-10 metų maniau, kad bijoti vorų yra labai moteriška.
Kaip pagijau nuo šito bjauraus stereotipo? Vieną dieną ruošiau pamokas ir ant sienos pamačiau vorą. Mes gyvenam nuosavam name, todėl voras kambaryje nėra didelė naujiena. Aš – antrame namo aukšte, tėtis – kažkur pirmame. Tikiuosi, kad va elegantšikai klyktelėsiu ir tėtis atbėgs manęs gelbėt. Klyktelėjau. Klyktelėjau dar. Pabandžiau alptelėt kaip daro tikros damos.
fainting
Po kiek laiko imu jaustis kvailai.
Aš žiūriu į vorą. Voras žiūri į mane.
Dar kurį laiką žiūriu į vorą, kuris į mane net nebežiūri.
Aš grįžtu prie daugybos lentelės, voras grįžta prie voratinklio projektavimo.

Dabar mano vyras nemėgsta vorų. Uždaužytų visus šluota ir nesismulkintų, todėl aš einu į gelbėjimo misijas ir nešu juos laiptinėn žiemą ir laukan vasarą. Už unitazo ir vonios palubyje neliečiu, bet saugau, kad duše nenuplautų vanduo.
Duše pakeliu akis ir voras žiūri kaip žiūriu į jį nuoga.
Good for you, spider bro.

72454b27084da26a4fbf3af1ccdb7700

, , , , ,

Parašykite komentarą

Skalbyklės remonto ypatumai arba Aš tik noriu švarių kojinių

Mūsų skalbimo mašina vadinasi OKO LAVOMAT ir ji jau mačius gyvenimo.
Todėl, kai vieną rytą įjungta ji nebeišleido nė garso.

– Bus tau skalbt savo medinius bajerius, – sakė Eglė.
Ha, labai juokinga, Egle.
washing2

Ir taip mes su vyru pradėjom odisėją ir meistrų paieškas.

Meistriukai I:
Vyras randa meistrus, kurie kainomis nesikandžioja ir iš puslapio atrodo rimta kontora. Puslapyje forma, kurią prašomą užpildyt, įrašyti gedimą, prisegt selfį su savo skalbenke, sako, per 3 d.d. susisieks telefonu arba elektroniniu paštu.
Formą užpildom ketvirtadienį. Visą savaitę – tyla. Kitas 3 dienas neatsiliepia nė vienu telefono numeriu.
Jaučiu švarių kojinių trūkumą ir išdavystę.

Meistriukai II:
Skambinu antram Google rezultatui. Atsiliepęs vyras bando multitaskinti, pagal garsą, kažką rašyti, nes klaksi klaviatūra, ir dar kalbina kolegą.
Išdėstau mūsų bėdelę.
– Tvarkoj, šiandien po 20 valandos atvažiuos meistras. Paskambins prieš tai.
Aš jau šoku džiaugsmo šokį.
washing
Meistras nepasirodo nei po 20 valandos, nei po 21, nei 23:30. Jaučiuosi apgauta ir išduota.

Skambinu 12:30 kitą rytą.
– Labas rytas, žinokit, pamiršot mus vakar.
– Šitaa…. maistras nusivėlino…. Tuoj pasiderinsim ir perskambinsiu jums.
Ok, kam nepasitaiko. Laukiu.

15:30 – vis dar laukiu. Jaučiuosi dvigubai išduota, todėl skambinu dar kartą.
– Laba diena, gal jau ką nors išsiaiškinote ir žinote, kada galim jūsų sulaukti?
– Šitaa… Penktadienį vakare, gerai?
– Oi, kaip tik penktadienis ir netinka… Gal galima šeštadienį arba sekmadienį?
– Tai gerai, šeštadienį ar sekmadienį. Viso ger…
– Palaukit, o gal sutarkim tikslią valaną?
– Gerai, vienuoliktą. Viso ger…
– O mūsų adresas…
– o.
Ir padėjo ragelį.

Meistriukai III:
Atvažiuoja beveik sutartu laiku.
– Labas vakaras, mes jau prie jūsų. Kurios čia durys?
– Čia daug kas pasiklysta, tos, ant kurių parašyta Šiluminis punktas. Tada trečias aukštas.
– Cha cha cha, niekad dar nebuvau šiluminiam punkte, kuris būtų trečiam aukšte.
Bet skalbenkę diagnozavo. Ana nebegyva ir prikėlimas kainuotų 150 eurų.

Taigi dabar pradedam derybas su savininku ir odisėją po savitarnos skalbykas ir draugų namus.

, , , ,

Parašykite komentarą

11 knygų, kurias nuolat skaitau

Kadangi kadaise rašiau apie filmus, kurių nenustoju žiūrėti, o dabar praradau savo biuletenio nekaltybę (taip, taip, man beveik 30 ir aš iki šiandien gyvenime neturėjau biuletenio) ir turiu laiko, štai gyvenimo knygų TOPas.

  1. Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir Lietus
    raganairlietussenas
    Pirmą kartą apie šią knygą išgirdau, kai buvau keturiolikos ir buvau Šiauliuose labai keistoje konferencijoje/konkurse. Tada labai entuziastinga mokytoja mokinukų pilnai klasei citavo nešvankiausias knygos ištraukas. Tik kai pagaliau ją paskaičiau, supratau, kad čia visai ne apie tai.

    Jaučiuosi, tarsi būtų nudirta mano oda ir visas kūnas kraujuotų prisiminimais.

  2. Simon R. Green “Blue Moon Rising” ir “Hawk and Fisher
    kylantismelynasmenulis haukasirfiser
    Žinau, žinau, viršeliai siaubingai kaip ir praktiškai visų “Eridano knygų”. Tačiau pirmą perskaičiusi “Dievų Žudiką” negalėjau sustot ir dabar tikriausiai kiekvieną knygą iš abejų serijų esu skaičius po kokius 5 kartus, tiek angliškai, tiek lietuviškai.

    Rupert: “… At this rate, somebody is bound to upset the Warlock once too often, and we’ll end up with a Court full of bemused looking toads.” “He wouldn’t dare use his magic here,” said the Champion. “Don’t bet on it,” said Rupert. “The High Warlock has all the practicality and self-preservation instincts of a depressed lemming

  3. Amanda Palmer “The Art of Asking
    the_art_of_asking_book_cover
    Jau daugybę kartų gyriau, citavau ir apkeliavo jau ne vienas draugų rankas ir pastrigo pas Viltautę (looking at you :D), bet viskas jau išspręsta.

    There’s really no honor in proving that you can carry the entire load on your own shoulders. And…it’s lonely

  4. Jurgis Kunčinas “Tūla
    tula
    Žinau, kad pirmą kartą “Tūlą” autobuse į Vilnių. Tada Vilniuje Užupyje ir Pilies gatvėje, ir Bernardinuose ir labai daug kartų. Ir nuo jos pradėjau klajoti Vilniaus gatvėmis ieškodama būtų ir nebūtų vietų.

    Kalbėk man, Tūla, pasakok ir primink, kuždėk, kai aš ateinu vidurnaktį, patikliai amsint senamiesčiošunims, kai kertu  vaiduoklišką Olandų gatvės magistralęir pro drėgnus Filaretų gatvelės kiemelius it šmėkla išnyru Polocko tiesėje ties Bernardinų kapinėmis, – visas šis nejaukus pasaulėlis siejasi tik su tavim, Tūla, ir Bernardinais, nors jųseniausiai nebėr… kas sakė, kad nebėr? Savo pėdomis patižusiamesniege tarsi braižydamas šio kvartalo topografinį žemėlapį, pro šunturgį, vaistinę, žuvies ir batų krautuves leidžiuosi pas tave, leidžiuosi ir išnyru ant ledinio Vilnelės kranto, o visa senoji miesto dalis, mėnulio nutvieksta, iš tikrųjų panaši į seną miesto planą, kruopščiai nubraižytą ir nuspalvintą kažkokios aukštesnės esybės…

  5. Ugnė Barauskaitė “Dešimt
    desimt
    Paauglystėje dievinau pirmąją Ugnės knygą “O rytoj ir vėl reikės gyventi”. Kai pasirodė “Dešimt”, raukiausi, nes nu ple apie nėštumą gi, bet nusipirkau. Ir po to skaičiau periodiškai po porą kartų į metus. Kiekvieną kartą, kai imi norėti nereikalingų dalykų, o gerklėje nusėda įkyrus neramumas.

    Vyrai geria, nes jiems linksma, moterys geria, nes nekenčia savo aukštakulnių.

  6. Ben Elton “Dead Famous
    mirtistupykloje
    Šitai knygai taip siaubingai nepasisekė su pavadinimo vertimu, kad man kiekvieną kartą prisiminus liūdna. Lietuviškai “Deadly famous” virto į “Mirtis tupykloje”. Saaaad. Ir dar jie vertime visus papus vadina “buferiais”, kad labai nervina. Bet man ši knyga – geriausias kurinys apie realybės šou ir tobulas smagus, bet įtemptas, detektyvas.

    One house. Ten contestants. Thirty cameras. Forty microphones. One survivor. The words punched themselves onto the screen like fists slamming into a face. Frantic, angry rock music accompanied the post-punk graphics and the grainy images supporting them. A spinning hot-head camera. A barbed wire fence. A snarling guard dog. A girl with her back to the camera removing her bra. A close-up of a mouth, screaming and contorted with rage. More big guitar noise. More jagged graphics. Nobody watching could be in the slightest doubt that this was telly from the hip and for the hip.

  7. Undinė Radzevičiūtė “Strekaza
    strekaza
    Čia buvo pirma mano gauta elektroninė knyga. Aš rimtai! Jau nepamenu kas, bet kažkas per mIRC atsiuntė labai prastai suformatuotą .doc. Paskui aš tą knygą nusipirkau ir ištisus skyrius mokėjau mintinai. Ir čia aš atradau terminą “mizantropija”.

    Skambutis: laikrodis-durys-telefonas? Telefonas. Mama.
    – Sapnavau, kad tu numirei, – niūriai sako ji.
    – Jau trečią kartą šiemet.
    – Aš labai verkiau. Ką veiki?
    – Ruošiuosi pas psichiatrą.
    – Ko tu ten vaikštai? Ką, jis tau patinka?
    – Matei filmą apie Tonį Soprano? Jis ten irgi vaikšto pas psichoterapeutę. Jo mama klausia: “Ko tu ten vaikštai, kad kalbėtum visokią bjaurastį apie savo motiną?” Tai žinok, kaip tik to ir vaikštau. Kad kalbėčiau visokią bjaurastį apie savo motiną.
    Mama pralinksmėja.

  8. Joseph Heller “Catch-22
    22islyga
    Kai pirmą kartą perskaičiau, pusės nesupratau. Perskaičius antrą kartą nesupratau kitos pusės, todėl skaičiau dar kokią dešimtį kartų. Ir kiekvieną sykį randu iš ko kikenti. Didelis bonusas – mano vyrui irgi patiko.

    Why are they going to disappear him?
    ‘I don’t know.’
    It doesn’t make sense. It isn’t even good grammar.

  9. Nerijus Pečiūra – “Aš ir Atsuktuvas” ir “Vilniaus Kiberpoema
    as-ir-atsuktuvas_z1 kiberpoema
    Tikriausiai tuščiausios knygos šiame sąraše, tačiau, kai galva ūžia, ranka pati tiesiasi prie tokios dvasinės ir literatūrinės lengvybės. Ir dar truputėlį daužo neformalais ir tuo pasauliu, kurio sterilius likučius dar pamačiau Vilniuje prieš 15 metų, kai Green’ai dar dirbo, o Užupys dar buvo griuvėsiai.

    Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gycenimas – tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau…

  10. Judita Vaičiūnaitė – “Neužmirštuolių mėnesį
    neuzmirstuoles
    Mažą mėlyną knygutę radau lentynoje ir perverčiu reguliariai. Kodėl? Nežinau. Neturiu jokio paaiškinimo, nemėgstu poezijos… bet vis tiek. Dalį eilėraščių rasite čia.

    … Balzamuotojau,
    aš noriu tapt bejausmė.
    Man taip baisu. Aš visiškai netrokštu amžinybės.

  11. Chuck Palahniuk – “Invisible Monsters
    invisible-monsters
    Į jos vietą lygiai taip pat galėtų stoti “Haunted”. Nepaprasta istorija, priplojantys ir netikėti plost twists, kiekvienas sakinys gali būt paverstas į tatuiruotę. Bet, tikriausiai, ne silpnų nervų skaitytojams.

    No matter how much you think you love somebody, you’ll step back when the pool of their blood edges up too close.

Ir dvi knygos, artimos, bet nepatenkiančios į sąrašą:
Hanya Yanagihara -“A Little Life – nenusakomai gera, jautri, nuoga knyga, tokia, kurią skaitydama verkiau balsu. Ir nesvarbu, kokia ji gera, gyvenime daugiau jos neskaitysiu.

Hector Malot “Be šeimos – kurią skaičiau vieną kartą ir prieš 17 metų, tačiau niekada nepamirštu.

Tiesa, paskutiniu metu mano aplinkoje netyla kalbos, kad nevertiname rašytojų moterų. Sudariusi šį sąrašą nustebau – 5/11 jame yra moterys. Neturėčiau stebėtis, tačiau natūraliai dažniau renkuos vyrų rašytas knygas – trilerius, fantastiką, siaubą, kuriose nemėgstu emocinio krūvio, kurį dažnai prideda autorės. Toks pastebėjimas sau pačiai.

Manot, kad mano sąrašas – šūdas?
Jūsų toks pats?
Nelaikykit tokių emocijų savyje, rašykit į komentarą.

, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

2 Komentaras