Būrėjai, aiškiaregiai, atsakikit į klausimą – Sapnai edition

Kai prieš metus viena draugė, kurią laikau labai racionalia asmenybe, mane pakvietė mane į Būrėjų ir Aiškiaregių FB grupę, parašiau jai tris raides:
– WTF?
– Palauk ir pamatysi, – pasakė ji.

Palaukiau ir pamačiau, ko nemačiusi. Žinoma, grupė administruojama, prižiūrėta ir žmonės dažniausiai vieni kitiems malonūs, bet perliukų ten uždera ne prasčiau nei supermamyčių pokalbiuose.

Sapnai visada domino žmones, ji visada buvo mystifikuojami – paslaptingi proto kūriami vaizdiniai kūnui miegant… Aha, LOL. Gal ne man juos teisti, kai visas blogas kraujuoja nuo mano pačios sapnų, bet… nu… aš skyrybą moku. Daugiau ar mažiau.

ar-galit-pasakyti-ka-tai-reiskia
Ką tai reiškia? Kad ateina žiema, reikia UGGsų ir vilnonių kojinių. Paliubomu. (yay, rimuojasi!)

blooood
Yep, UGGsai for you too. Jei su klausėja aukščiau susimesit, gal rasit akciją “Keturi batai už dviejų porų kainą”.

buciau_dekinga_uz_atsakymus
Kai reikia kovot su “dusem” ir dar labai piktom, padėt tik druska ir Supernatural.
tumblr_inline_mf8pbinw021qd695a
PS. jei barstysit ne druską, o koksą, sapnai bu įdomesni ir problemos garantuotai bus kitos.

…Pavyzdžiui tokios:
lol_v2

issigandau-ir-prabudau
Labuka pirk užuolaida. UGGsai tikriausiai irgi nepamaišys, bet iš vienos algos gali neužtekt.

darbo_diena_vakarop

Patarimas gauna +10 taškų iš manęs ir jo autorė – gerą karmą bent porai metų. Neabejoju, kad ugnis simbolizuoja turtus, kurie įgyjami po sėkmingo sandorio. Ir pagropto vaiko. Yep. This is it.

gotta_love_interwebz

Is this a real life?
Tai, ką autorė vadina “nesapnu” man yra 7 alaus per 2 valandas.
Patarimas? Bent retkarčiais blaivybė yra labai gražus ir nuostabus dalykas. Everyone should try it.

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

Paštas, kurjeriai ir bulvės

Nevyksta gyvenime dabar nei lūžiai, nei atsivėrimai ar susivokimai, kuriuos galėčiau čia dramatiškai žodžiais paišyti. Vyksta situacijos, blogas oras ir bulvės.

Situacija Nr. 1  – Paštas
Lietuvos paštas yra ta keista organizacija, kuri vis dar neleidžia atsiskaityti kortelėmis, large-1prekiauja viskuo nuo pašto ženklų iki religinio pobūdžio poezijos knygų ir svogūnų sodinukų. Visi paštą keikia, nes siuntiniai vėluoja, dingsta ir jų pakavimo taisyklės kiekvienais metais darosi vis labiau out of this world, bet monopolis sau toliau leidžia jubiliejines markutes.
Mūsų namuose kartais įvyksta kompulsiniai pirkimai iš ebėjaus ar kokio tai alibabaexpress, nes man kartais reikia 24 porų auskarų arba žalio sijono, o vyras kartais užsimano 200 mažų magnetų, nes gi nežinai, kada gali prireikti.
Ir tada netikėtai nutiko laiptinės remontas ir nuo tinko šiurkščios vyriškos rankos nulupo nuo sienos pašto dėžutes ir patalpino kampe ant žemės.
Truputį sunerimau, paskambinau į paštą, kur, po siaubingai šlykščios on hold melodijos, labai maloni teta pažadėjo, kad papasakos mano bėdą mūsų paštininkei ir ši man paskambins (!), jei paklius siuntinys. Aha, geras ne? Dar jei taip ir būtų nutikę, būtų geras.
Pirmą gniūžtę siuntinių lapelių pasiėmiau nuo nukabintų pašto dėžučių viršaus.
Antroji krūvelė buvo įmesta į pačią pašto dėžutę. Stovinčią ant žemės. Aha.
Paskambinčiau pasiskųst, bet bijau on hold melodijos.

Situacija Nr. 2 – Kurjeriai
Šmutkių siuntą iš UK turi atgabenti viena iš kurjerių įmonių, kurioje, kaip tyčia, dirba mano vyras. Amžina kurjerių bėda yra ta, kad jie bando siuntą pristatyti į namus tada, kada manęs ten nėra.
Pirma diena:
– Laba diena, šita… turim jums siuntinį, gal namie esat?
– Atsiprašau, aš darbe. Bet ofisas netoli mano namų, gal jums būtų patogu jį čia atvežti? Merginos administracijoje priimtų.
– Aha, jo, žinoma. Netrukus atvešim.
Vakare – siunta grąžinta į depą.
largeAntra diena:
– Laba diena, šita… turim jums siuntinį, gal namie esat?
– Sveiki, kaip ir vakar, dirbu. Gal galite iki ofiso atvežti?
– Žinoma, netrukus būsim.
Vakare – siunta grąžinta į depą.
Trečia diena:
– Laba diena, šita… turim jums siuntinį, gal namie esat?
– Sveiki, aš jūsų kolegoms jau sakiau, kad patogiau būtų dienos metu man į ofisą siuntą atvežti. Čia netoli.
– Ok, tvarkoje. Atvažiuosim.
Po poros valandų:
– laba diena, norėjau pranešt, kad privažiuosiu prie jūsų ofiso už valandos.
– Super, ačiū, merginos administracijoje atsiims.
Vakare – siunta grąžintą į depą.
Ketvirtą dieną, jiems pavyko, gaila, viena iš išlauktų suknelių buvo per maža.

Situacija Nr. 3 – Bulvės
Po darbo jaučiuosi kaip bulvė pataluose.
Todėl žiūriu Face Off – reality TV apie filmų make-up, tiesiog priminimas apie kiek afigienų specialybių tu nežinojai vaikystėje.
– Woman’s face is more round and man’s is more angular. So if you add add add more roundness to a man, you get a woman, – ekrane sako mergaitė.
– If you add roundness to a man, you get a woman, if you keep adding roundness to a woman, you get a potato. – sakau vyrui.
– Aš labai tavim didžiuojuos, – sako jis man.

O kas belieka?

, , , , , , ,

Parašykite komentarą

One more time with feeling – juk žinojau

Because someone’s gotta sing the stars
And someone’s gotta sing the rain
And someone’s gotta sing the blood
And someone’s gotta sing the pain

Juk sakiau? Žinoma, sakiau.

Ko gali tikėtis, kai albumas be pertraukos sukasi visuose įrenginiuose?
Ir kai tekstai įsirėžia į atmintį, lyg įpjauti peiliu?

Kai vakarais rašau balkone, nebesidedu ausinių – groju gatvei.
Vakaras buvo geras – daugiau nei 2000 žodžių lengvai nugulė į savo vietas.
O sapnas buvo dar geresnis – pirmasis juodai baltas, kurį pamenu.

Nick Cave – mano vaikystės namuose. Vaikštom po senomis sekcijomis apstatytus kambarius ir kalbamės angliškai. Jo akcentas labai ryškus.

large

Susėdam mano kambaryje. Jis – juodai baltas juodai baltame mano piešto angelo fone.
– Everything connects to everything, – sako.

, , , ,

Parašykite komentarą

Susiplėšyk ir susisiūk arba One more time with feeling

Būna, negali numatyti net ir mažiausio veiksmo pasėkmių ir kaip ilgai jas jausi ir kentėsi.
Taip netyčia radau vyrą jau dešimtmečiui. Taip vienas atmestinai parašytas ir nerūpestingai išsiųstas CV davė karjerą, kurios tada niekas neplanavo.

Kai penkiolikos metų parsipūčiau Iron Maiden ‘Rainmaker’, negalėjau žinoti, kad po daugiau nei dešimtmečio stovėsiu jų koncerte.

Kai nuobodžiaudama pradėjau žaisti Dragon Age, nenumaniau, kad tai baigsis šimtais žaidimo valandų, sunkiais sprendimais ir milžinišku įkvėpimu kitiems dalykams.

Kai įsijungiau pirmą Supernatural seriją, nežinojau, kad po 5 sezonų serialą mesiu, nes dėl svetimų veikėjų dėl nesuvokiamų priežasčių skaudės per daug.

Kai atsiverčiau pirmą “Invisible Monsters” puslapį, nežinojau, kad skaitysiu tuos pačius puslapius dešimtis kartų ir galvoje kartosiu kaip mantrą.blood

Kartais nežinai, kad smulkmena gali vėliau tau reikšti begalybę.

Aš nepamenu, kada išgirdau Nick Cave pirmą kartą. Dabar, žvelgiant atgal, atrodo, kad jis visuomet buvo. Kartais klausomiausių dainų sąraše, kartais kažkur tolimoje paraštėje lyg aidas. Bet visuomet buvo.

One more time with feeling – filmas apie naujausiojo Nick Cave albumo Skeleton tree kūrimą. Tokių filmų aš įprastai nežiūriu.
Bet kai vakar kino salėje užgeso šviesos, labai greit supratau, kad šitas filmas mane suplėšys, susiūs ir po dviejų valandų būsiu truputį kitokia.

Apie ką jis – nepasakosiu.
Jei kada nors turėsite galimybę – būtinai pažiūrėkite. Nes be proto gražu.
Albumas nuo šiandien ryto sukasi Spotify (ir mano ausyse).

Rip yourself open. Sew yourself shut – rašė Chuck Palahniuk.

enhanced-buzz-29774-1376323276-24

, , , , , , ,

Komentarų: 1

Eurotripas 2016. II dalis. Popradas – Štrbske Pleso- Sucha Biela – Tatranska Lomnica – Varšuva – Vilnius.

Paskaičiau apie Salomėjos atostogas (šnairuoju į tokį patį maršrutą ateičiai) ir Tomo įrašą apie kalnus. Galvoju, kad reikia pabaigti aprašyti savuosius nuotykius. (pirma dalis čia)
Nors prabėgo dar tik mėnesis, mielai juos pakartočiau.

6 diena.
Pažadina statybininkai po langais pjaustantys šaligatvio plyteles.
Nors kalnų pro langus nesimato, aš džiugiai nenusėdžiu vietoje. Nusprendžiu, kad galbūt metas nusileisti į administraciją ir informuoti, kad naktį pavyko rasti raktus.
Administratorė mane išvydusi tiesiog nušvinta. Ją pramenu “Mrs. Sparkles”, nes viskas blizga – jos laptopas, nagai, akiniai, marškinėliai, šypsena… Po 30 sekundžių suprantu, kad angliškai mes nesusikalbėsim.
– “Mano draugas kalba rusiškai. Tuoj grįšiu” – sakau labai laužyta rusų kalba ir atsitempiu vyriškį.Rusų kalba mums irgi daug nepadeda, bet susimokam ir išsiaiškinam, kur palikt raktą išsikraustant.

DSC_0588Dienos planas – traukiniu nuvykti į Štbske Pleso ir užlipti iki Skok krioklio.
Diena važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal kainuoja 4 Eur, ir iš tiesų yra nepaprastai patogu. Žinoma, patogiau būtų, jei būtumėm spėję į ankstesnį, kuris stoja tik didžiausiose DSC_0616stotyse – Poprade, Stary Smokovec ir Štrbske Pleso. Jis nuo Poprado iki Štrbske atvyksta per ~40 minučių. Kitu atveju, traukinys stoja kas kilometrą kiekviename kaimelyje, net jei jame tėra du viešbučiai. Užtrunka apie 1,5 val. Bet vaizdai puikūs, ir sunku skųstis.
Nuo Štrbske Pleso iki krioklio tenka žingsniuoti apie 2 valandas, nestatu, bet einam per riedulius, tenka saugot čiurnasDSC_0618 (bet alų gert netrukdo). Krioklys yra 25 metrų aukščio ir per sekundę prakatalina 800 litrų vandens. Tik note to self – geriau išeiti anksčiau, nes saulei pradėjus slėptis už kalno, temperatūra krenta labai staigiai ir tada tenka nusileidus nuo kalno gert Slyvovicą, kuri yra šlykšti kaip nežinia kas.

7 diena.
Susipakuojame į automobilį ir jis… neužsiveda. Bet šį kartą garsas kitoks. Ir mes su vyriškiu žinom tą garsą. Taip šnypšia variklis tuomet, kai akumuliatorius išsikrovęs. Pasirodo, automechaninės krizės Brno metu vyriškis įjungė diagnostiką ir pamiršo išjungti, o ji tą akumuliatorių ir išsiurbė. Greta tie patys statybininkai toliau po langais pjausto plyteles. Mojame jiems laidais.
– No problemo, – sako statybininkų vadas (ne tai, bet Slovakišką ekvivalentą) ir atvaro greta savo miniveną.
DSC_0018Problema ta, kad esame siaubingai užsatyti, užsiblokuoja vairas ir rankomis išstumti mašinos nėra šansų.
– No problemo, – dar kartą sako mūsų gelbėtojas. – I’ll be back.
Ir iš tiesų po keletos minučių grįžta su ilgesniais laidais. Pakraunam akumuliatorių, atsidėkojam pakuote lenkiško alaus.
Išvykstame į Slovensky Raj, o jei tiksliau – lipsim į Sucha Biela. Kai pradėjau planuoti kelionę, šį maršrutą išsirinkau akimirksniu ir dėl jo nė akimirką nedvejojau.
Sucha Biela takas veda tuščia upės vaga ir tada kyla kriokliu. Lipti tenka šlapiomis kopėčiomis, besilaikant slidžios grandinės. Tada seka laipteliai, kopetėlės, slidžios uolos… Vienas smagumas.
Pasiekiame kalvukalnę ir galvojam, ką daryti toliau.
Suvalgom sumuštinius ir išgeriam alaus, nes tai atrodo protingiausias sprendimas. Į apačią nusigauti yra du būdai – savo kojomis (raudona trasa, 7 km) arba nuomuotu dviračiu (5 eur/žmogui). DSC_0653
– Is it a difficult route? – klausiu dviračius nuomuojančio berniuko.
– No, no, 7 year old child can do it.
Patikim. Berniukas nepabrėžia, kad slovakiškas septynemtis labai skiriasi nuo keturių lietuvių turistų, kurie artėja link trisdešimties.
Nuoširdžiai… Tada galvojau, kad nieko baisesnio/sunkesnio gyvenime nedariau. Visą trasą neatleidau stabdžių, ne kartą lipau stumtis ir kai pamačiau asfaltą, maniau, kad klaupsiuosi jį pabučiuot.
Už tai, kad nusileidom gyvi, I’m shitting you not, gavom po saldainį – “Maša i Medvjet”.
Išvažiuojam (mašina dar kartą nesikuria, bet užpumpuojam) į viešbutį Tatranskaja Lomnica.
Akimirksniu įsimyliu miestelį, mūsų managerį Stefano ir visą viešbutį. Išsikraunam ir nesivargindami einam į viešbučio restoraną, kuris vienas iš nedaugelio siūlo gerą alų. Ir vokišką maistą. Wiener Fest yra karbonadas įdarytas kitu karbonadu. Padavėjas nekalba angliškai, bet kalba vokiškai ir yra absoliučiai lovely.

8 diena.
Nors apsiniaukę, planas – plaukti kanojomis Dunajecu. Pakeliui nulyja, bet atvykus į nuomos punktą šviečia saulė. DSC_0042
Galime rinktis iš dviejų maršrutų – 17 km ir 10 km. Atgal prie automobilio grįžti dviračiais, autobusu arba kojomis (atstumas – 10 km).
– Is the bicycle route difficult? – klausiu.
– No no, only one small hill, – sako man Stanislavas.
Patikim (durniai). Mes su vyriškiu renkamės 17 km, kelionės draugai sako, kad jiems ir 10 km pakaks. Sėdam į autobusiuką ir mus išveža į… Lenkiją. Taip, trasa prasideda ten.
Note to self – mums patinka kajakai, ne kanojos.
Pradeda lynoti.
– Tikiuosi stipriau neįsilis, – sakau aš.
Pradeda lyti stipriau. Ir dar po minutės užsimetam skersi ant slenksčio ir niurktelim vandenin. Internetas sako, kad net ir liepą Dunajecas ne šiltesnis nei 14 laipsnių.
Nuoširdžiai, buvo baisiau nei tie prakeikti dviračiai nuo kalno. Ir bijojau, ir klykiau, ir verkiau. Kiek kartų vyras norėjo mane primušt su irklu – nežinau. Bet atplaukėm. Dar kartą norėjau bučiuoti kietą žemę.
Randam dviračius ir… one small hill my ass. Grįžtam vos gyvi ir nusėdam tame pačiame restorane. Vyriškis vokiškai sugeba išsiderėti man tortuką išsinešimui. Finansus valdau aš.
– Oh, frau is with the money, – sako man padavėjas ir duoda tortuką.

9 diena.
Planas – kilti į Skalnate Pleso ir iš ten žingsniuoti iki vieno iš kalnų ežerų. Šį maršrutą man rekomendavo Martinas, kuris pildo viešbučio tinklaraštį. “Most beautiful hike in high tatras, great afternoon walk” – jis sakė. DSC_0673
Pakylam ir ODIEVE KAIP AŠ MYLIU TATRUS. Pirmą kartą čia buvau 13-os, čia palikau širdį ir šiemet tik dar kartą įsitikinau, kad ten jai ir vieta.
Čia mūsų keliai išsiskiria – paliekam draugus ir su vyru patraukiam link Žaliojo ežero (Chata pri Zelonam Plese trasa). Šiek tiek keikiuosi. Vyriškis keikiasi daug labiau, nes aukštis ir klibantys rieduliai, kuriais einam, jam visiškai nepatinka. DSC_0723
– Easy walk, bl, one small hill, bl, – kartoja ir galiausiai paaiškėja, kad netyčia įlipsim į viršukalnę (Velka Svištovka, 2037 m). Nieko įspūdingo, bet mums abiems – pirmoji. Vaizdas, kuris atsiveria yra… atvirukas. Aš nežinau ar kada nors mačiau ką nors geresnio, ką nors, ko man tą akimirką labiau reikėjo.
Viršukalnėje sprendžiam dilemą – grįžti atgal tuo pačiu riedulių taku, ar rizikuoti ir leisti link ežero. Nusprendžiam, kad fuck it, leidžiamės.
Trasa apačion yra sunki, slidi ir velniop ją. Vienoje vietoje leidiesi krioklio vaga, lygiu DSC_0716.JPGakmeniu, besilaikydamas grandinės. Jau net aš nebekrykštauju tiek daug, vieno kelio sąnarys girgžda labiau, nei norėčiau.
Žalias ežeras yra dar vienas atvirukas. Slėnyje – tik restoranas ir brangus viešbutis.
– How to get out of here without walking? – klausiu mergaitės už baro.
– Not possible, – sako mergaitė.
Tada prisimena, kad už 70 eur vyrukas gali atvažiuoti pasiimti ir nuvežt, kur nori. Duoda jo telefono numerį.
Sumerkiam kojas į ledinį ežerą, atsidarom alaus ir galvojam. Kelias atgal – dar beveik 10 km vien tik iki autobuso stotelės. Nušalę kojas, nusprendžiam, kad velniop – einam.
Mums reikia geltonos trasos.
– Man rodos mes ne ten einam, – po kiek laiko sako vyriškis.
Bandom suprasti mano žemėlapį ir penkias minutes išgyvenam dramą klausiam kelio – ne neklausiam – klausiam bl kelio – sakau, kad neklausiam – nu tu neklausk, aš paklausiu.
Mano laimeiDSC_0740, pirmi sustabdyti vyrukai kalba angliškai.
– Aha, jūs einat ne ten, – pritaria. – Bet ir čia iki autobuso stotelės nueisit. Tik jau vėlu ir autobusai nebevažiuoja.
– Kiek kilometrų nuo stotelės iki Tatranska Lomnica?
Vienas sako, kad 5 km, kitas, kad 15. “It’s Italy all over again” – sako man vyriškis, nes buvo, kad prieš porą metų išėjom iki San Fruttosso vienuolyno ir praleidom paskutinį autobusą, ir ėjom pėsčiomis gal 16 km naktį.
– Galim pavešt jus iki Zakopanės, – sako nauji mūsų draugai.
– Nea, mums reikia į Tatranska Lomnica.
Jie dar truputį pasitaria lenkiškai.
– Ok, sako. – Mūsų draugė blaiva, ji jus paveš. Einam kartu.
Ir mes einam. Dalinamės lenkišku alum, kalbam apie Brexit. Mūsų nauji draugai – parametikas ir kardiochirurgas, profesionalūs alpinistai. Tikriausiai mano mėgstamiausi lenkai to this day.
Juokaujam, kad kardiochirurgas gali būti neblogas serial murderer. Daniel moka kalbėti angliškai, o Tomaš žino daug žodžių, todėl jie žavingai vienas kitą papildo. Ir iš tiesų jų blaivi draugė, mus paveža iki Tatranska Lomnica (vis dėlto iki ten 17 km). Mes skanduojam ADVENTURE ir einam į tą patį barą.
– Čia mano tėvo gamintas samagonas, – sako mums mūsų padavėjas ir juokiasi, kai kosim nuo šotuko.

10 diena.
Man taip liūdna, kad reikia išvažiuoti, kad rymau balkone. Galėčiau čia taip gyventi porą mėnesių maršrutu kalnas-viešbutis-baras.
Kai Stefano gražinu raktus, nebesugalvoju kaip dar galiu padėkoti. Paspaudžiam rankas, pažadu grįžti.
Visą kelią iki Krokuvos kalnus matau kairėje arba tolstančius galinio vaizdo veidrodėlyje. Užsidedu akinius nuo saulės ir verkiu kaip vaikas, nes nenoriu jų palikti. Nesvarbu ar iki kito mėnesio, ar iki kitos vasaros.
Krokuva yra tiek pati meh kaip ir Vroclavas.
Vakare atvykstam į Varšuvą. Lyja ir kalnų nėra. Tris kartus apsukam kvartalą, tačiau viešbučio iškabos nepastebim. Galiausiai einu jos ieškoti pėsčiomis ir randu baisią laiptinę, baisų apsauginį, bet tvarkingą administraciją. DSC_0748
Mūsų apartamentai – perėjus milžinišką eismo žiedą nuo administracijos. Vyrukas administracijoje net nesistengia.
– Your card is not working, – sako man.
– Strange. Have you tried to type amount I need to pay?
Po trumpo kasos aparato instruktažo suveikia.
Pavalgom lenkiškų sušių ir pabaigiam čekišką alų. Pro langą dvelkia lietum, miestu ir atostogų pabaiga.

11 diena.
Ilgas kelias per Lenkiją ir privalomas sustojimas Biedrionkoj.
Naktį susapnavau siužetą trečiai knygai, todėl jį įnirtingai volioju galvoje ir dar įnirtingiau konspektuoju.
Reiks vėl važiuoti į Tatrus, kad pažiūrėti kaip mano širdis ten laikosi.

Ir jei kada nors ieškosite nakvynės Aukštuosiuose Tatruose, Wili Tatry Apartaments yra geriausia vieta apsistot.

, , , , , ,

Komentarų: 1

Eurotripas 2016. I dalis. Vilnius -Wroclavas -Praha – Brno – Popradas.

Nors aš jau nebe planerė, planuoti aš dievinu. Ir šios atostogos buvo mano pirmasis planavimo “kūdikis” gimęs ne darbe.
11 dienų.
3000 km.
Vienas vairuotojas.
map_eurotrip

1 diena.
Ilgiausia kelio atkarpa, kurią reikia susikaupti ir pravairuoti. Groja Iron Maiden. Sustojam Biedrionkoj ir nusiperkam pigaus alaus ir koncervų. Good planning.
Du kartus susipykstam su Google Lady, nes ji nesupranta apie kokias apylankas kalba. Butas Wroclave rastas per Airbnb, šeimininkas paliko detalias instrukcijas, manęs neapleidžia nuojauta, kad jis arba psichopatas, arba labai keistas. Dabar manau, kad jis tiesiog keistas. Bute palikta viskas – alkoholio pilna baras, triusikai, paltai, laptopas, kreditinės kortelės… Žiūrim futbolą, mėgaujamės lietinga Wroclavo panorama į vidinį kiemą.

2 diena.
Išvykstam į Wroclavo senamiestį. Šeimininkas nurodo ne tą tramvajaus kryptį, tai visų pirma pasimėgaujam Wroclavo rajonais, krūmais ir vietiniais. Wroclawas yra meh miestas. Jame galima pasifotkinti ir suvalgyti pietus. DSC_0419
Vakare – Iron Maiden koncertas.
Žinoma, Lenkija nebūtų Lenkija. Todėl kelionė iš centro iki stadiono trunka 45 minutes, o alaus arenoje negalima gerti, nes alus kenkia retai stadiono žolei. Or whatever.

Iron Maiden yra freekin’ awesome. Loved them before, love them more now.
DSC_0458

3 diena.
Iškeliaujam į Prahą.
Google lady vėl kalba nesąmons, todėl netyčia atsiduriam Vokietijoj. Apsidžiaugiam, pamatom mokamo kelio būdeles, apsisukam ir grįžtam į Lenkiją. Čekija yra labai gera vieta būti.
Airbnb butas pačiame miesto centre, todėl vairuotojas kovoja su eismu, tramvajais ir po ratais krentančiais turistais. Driving skill major level up.
Butas yra rojus – milžiniška terasa, iš kurios matyti senamiesčio stogai. Iki garsiojo laikrodžio – 3 minutės.
DSC_0479
Turistiniai objektai is a must, todėl greituoju būdu apeinam tiltus ir aikštes. Turistų tankis yra stipriai per didelis, visi lengvai suirzę ir tada… randam geriausią restoraną visoj Prahoj. Jis, I’m shitting you not, vadinasi “Du kačiukai”. Ir jie gamina savo alų, savo likerį, patys marinuoja sūrį ir yra tiesiog nerealūs.
– Šnaps with beer? – klausia besišypsanti padavėja. – Little cherry šnaps for the ladies?
Ir mes tik linksim galvom.

4 diena.
Pažiūrim kaip garsusis Prahos laikrodis muša valandas. Skeletas dešinėje gerai taškosi.
DSC_0513
Įvaldom po dar šiltą minšktutį ir skanutį “Trdelnik”, kuris sukelia cukraus komą ir grįžtame į “Du kačiukus” pietų. Vyrai užsisako šonkauliukų ir beveik apsiverkia iš laimės.
Dar to nežinom, bet gimsta kelionės catch phrase:
– Pagalvokit dabar apie tuos ribs…
– RIIIIBS… (visi seilėjasi fone)
DSC_0531

Išvykstam į Kutna Horą, nes ten yra bažnyčia iš kaulų. Nuoširdžiai, rekomenduoju apsilkankyti, jei atsidursit netoliese. 40 000 žmonių kaulai panaudoti kaip patalpų dekoracija. Pretty freekin’ creepin’ amazin’. Žmogui kainuoja 90 Kč, kad yra lygu varganiems 3,5 eurams.

DSC_0542.JPG

Atvykstam į Brno ir pirmiausia užsimerkiam į viešbučio baiseiną su vaikais ir neblaiviais rusais. Deja, netrukus paaiškėja du nemalonūs dalykai:
1. Brno yra nuobodus miestas ir tikrai neverta ten praleisti parą.
2. Mūsų viešbutis, nors ir tvarkingas ir modernus, yra viduryje paties tikriausio gypsy ghetto.
Todėl skubiu žingsniu aplankom garsųjį Brno Dildo clock. DSC_0549

Mes nesuprantam kaip jis veikia, bet, žinoma, gimsta dildo related medinis bajeris:
– Excuse me, sir, what is the time?
– Well, it’s dildo o’clock.
Ha!
Likusį vakarą praleidžiam savo kambario terasoje, klausydami ghetto garsų ir stebėdami naktinį Brno iš toli.

5 diena.
Mūsų mašina neužsiveda. Kosti ir neužsiveda. Vyrai atsidaro kapotą ir rimtais veidais žiūri į variklį.
Prieina rusų pora ir pasako, kad jų mašina buvo sugedusi vakar. Duoda serviso numerį, kurį gavo iš šeimos, kurios mašina sugedo užvakar. Mums kažkaip nejuokinga.
Skambinu tėčiui, kuris yra mašinų guru. Telefonu paklauso variklio ir diagniozuoja, kad matyt kažkas su kuro padavimo pompa (or whatever). Ieškom serviso, bet, labai dideliai mūsų nelaimei, Čekijoje – nedarbo diena kažkokių šventųjų nukankinimo proga ir visi servisai jau iš po vakar girti.
Vyrai ieško pagalbos, aš palaikau ryšį su mechaniku-tėčiu Lietuvoje ir bandau greituoju būdu perplanuoti kelionės maršrutą, kad prarasti kuo mažiau.
Paskutinio skambučio metu, tetis paklausia ar matau juodą pompikę. Patikinu, kad matau, ir kad ji minkštoka. Ir tada stebuklingu būdu užmupuojam variklį ir klyktelim iš džiaugsmo.
Automechanics-on-the-phone skill leveled up.
Laikomės plano, tik praleidžiam rezervaciją ir nepatenkam į Pukva cave. Fuck it, užeinam į Balcarka cave, visai verta, kainuoja 4 eur, tik gidė kalba čekiškai, niekas nežino kodėl.
Paskutinėje kompozicijoje meškiukas yra ryškiai užsimetęs LSD:
DSC_0582

Įvažiuojam į Slovakiją ir vėlyvą vakarą pasiekiam pensioną Poprade. Kadangi atvykstam vėlai, telefone turiu ilgiausią instrukciją, kaip rasti raktą: Durų kodas XXX, kairėje po vazonu ir už devynių miškų rasi seifą, jo kodas YYY, pasukti rankenėlę į kairę, pačiai apsisukti į dešinę, pacituot Šekpsyrą ir jei pasiseks, raktas bus tavo.

, , , , , , , , ,

2 Komentaras

Didžiausia baimė

Šiandien man suėjo 28-eri.

Kai buvau 19-iolikos, išleidau pirmą knygą.
Ir tuomet mano didžiausia baimė buvo, kad vieną dieną rasiu savo knygą milžiniškoje dėžėje pažymėtoje “Akcija – 1 Lt. Geresniu atveju knygyne, blogesniu – maximoje.

fear
Šią savaitę tai nutiko – girdėjau, Rimi kainuoja 29 centus.
Ir tai yra 29% talonėlio VIlniuje kainos.
11% alaus bokalo bare kainos.
59% kalafioro Lidle.

Bet kai jau nutiko, iš tiesų nebėra baisu.

Išeinu iš darbo į atostogas ir nugara išsitiesia, o plaučiai pilni oro.

I feel blessed ir bus geri metai.

, , , ,

5 Komentaras