Posts Tagged sapnas
A walking study in demonology
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, no life, wtf time. gegužės 20, 2012
Seniai jau taip vaisingai kažką sapnavau.
O šiąnakt, už visus tris mėnesius, ne mažiau.
Sėdžiu kambaryje su buvusiu kursioku, tikriausiai vienu taikiausių mano pažįstamų žmonių. Jis staigia pašoka, nespėju nė išsigąsti, kai jau būnu prispausta prie grindų – galiu muistytis nesimusčius, beprasmiška. Įpjauna kaklo odą nugaroje, iš karto kur baigiasi plaukai, ir lėtai bei kantriai ima ją lupti. Bandau ištrūkti, nes atrodo, kad siubingai skauda, tačiau paskui susiprantu kad tiesiog labai nemalonu. Todėl kai tik galiu, kai nebelaiko taip stipriai, imuosi jam padėti – tempiu odą nuo savęs kaip purviną šlykštų rūbą. Po oda mano kūnas – tamsiai violetinis, su raudonomis ir mėlynomis linijomis.
- Dabar teks pabaigti, – sako kursiokas atsargiai patiesdamas mano išnarą ant lovos. Ant stalo skaudžiai žybteli skalpelio ašmenys ir aš suprantu, kad jis ketina man perpjauti gerklę.
- Ė, palauk dar truputį, – susisuku į chalatą ir einu pasėdėti ant palangės. Pirmas aukštas, todėl galvoju, kad lengvai pabėgčiau. Kalbam visokius niekus, kursiokas šypsosi, tačiau retsykiais labai mandagiai primena, kad vis tiek mane nužudys.
Pabėgu, o mane vejasi taisyklingu gatvelių labirintu. Tada: liftas, laiptai ir išlendu iš rūsio savo kaimo sodyboje. Kiek tolėliau matau Deivį ir Tadą, o visur kyla uraganas. Netrukus ore sukasi daiktai. Slepiamės name ir tada aš kriauklėje maudau juodą katiną ir kūdikį. Mano pačios siaubui, su kūdikiu daug paprasčiau.
Turn the light out say goodnight
no thinking for a little while
lets not try to figure out everything at once
It’s hard to keep track of you falling through the sky
we’re half-awake in a fake empire
we’re half-awake in a fake empire
Don’t crucify me, it’s simply too cold
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, missing thoughts, wtf time. vasario 3, 2012
Perskaičiau Adžio (kuris, jei dar nežinot, netrumpa laiko periodą buvo kaip ir mano viršininkas) įrašą ir šiek tiek pasijutau kalta. Šitam grafomanijos liūne, įrašai užtaginti “sapnai” arba “sapnas” sudaro 5%, manau, dar daug yra nužtagintų.
Bet ką man daryt, jei su galva negerai ir miegantys smegenai generuoja daug geresnius dalykūs nei nemiegantys?
Vakar nušalau intelektą.
Naktį sapnuoju urvus ir medines dėžes, pilnas senų nuotraukų drožinėtais mediniais rėmeliais. Žmonių jose nepažįstu, tačiau žinau, kad turėčiau.
Viduryje urvo – milžiniškas narvas su ypatingo grožio pelėda. Jos akys išplėstos, seka kiekvieną judesį.
Sėdžiu prie išėjimo iš olos. Prieš mane kalnai ir esu įsitikinusi, kad ten – Gruzija. Senų pastatų likučiai išlygiuoti lygiagrečiomis linijomis. Noriu išeiti į lauką, bet negaliu – tolumoje kažkas nešioja didelius juodo akmens kryžius.
“Hoooo Hooo” – sako pelėda.
Mano pelėdos mėnesiu vėluoja.
This is war, my little sleeper…
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, wtf time. liepos 17, 2011
Ryte atsikeliu liūdnesnė už liūdną.
Sapnuojasi.
Vyksta karas. Visi milžiniškame erdvėlaivyje, sėdžiu šalia vaikino, kurį retsykiais sutinku fakultete, tačiau esam praktiškai nepažįstami (kai, susidūrėm paskutinį kartą, jis primerkė akį, aš šyptelėjau ir išsiskirstėm). Balsas garsiakalbyje skelbia tuos, kurių eilė pakuotis į mažus erdvėlaiviukus ir skirsti į mūšio lauką. Jis pakyla ir išeina su būriu kitų, aš lieku ir nervingai kramtau lūpas. “Sugrįš sugrįš sugrįš” – kartoju sau, tačiau burna pilna kraujo.
Visi likę patalpoje tyli. Džiaugtis čia netinka, nors ir norisi – kažkas tikriausiai mirs už tave. Juoda erdvė, kurią matom pro langą, pripildyta mažų švieselių, šen bei ten blyksteli sprogimas, po kurio visi nevalingai krūpteli ir susigūžia. Galiausiai viskas baigta. Likę gyvi grįžta į bazę, bejausmis balsas vardina žuvusius. Išgirstu vardą ir po to dingsta garsas ir vaizdas. Atsigaunu, kai kažkas laiko už rankos ir sako, kad labai gaila.
Verkiu visą sapną. Einu pro barą – verkiu, einu per parką (kuris, esu įsitikinusi, yra Vienoje) – verkiu, užeinu į prekybos centrą – verkiu. Suskamba mobilus – jo numeris iš anapus – nespėju atsiliepti ir toliau verkiu.
Atsibundu sausomis akimis.
I am a victim of your carnivorous lunar activities.*
Parašė nergyvenimo. Kategorija reality bites, wtf time. liepos 12, 2011
- On a hot summer night, would you offer your throat to the wolf with the red roses?
- Yes.
- I bet you say that to all the boys!(c) Meat Loaf – You took right words right out of my mouth
Sapnuojasi. Apleisti pastatai, Lady Gaga woodoo lėlės, mano kaimas ir aligatorius, nuo kurio reikia bėgti.
Vilkolakis žmogaus pavidalu alkanas. Kristė ima peilį ir perrėžia savo piršto pagalvėlę. Ištiesia pirštą jam ir paduoda peilį man. Peilis toks atšipęs, kad nė neįsivaizduoju, kaip reikia juo įsipjauti, tačiau iš trečio karto pavyksta.
Vilkolakis laižo kraują, tačiau neatsargiai, iltimis subraižo mano ranką ir kraujas teka per krumplius.
- Tavo kraujas kitoks, – sako.
- Tu vilkolakis, – primenu jam mandagiai.
- Tavo kraujas kitoks. Kas tu?
- Aš… <fone – supermeno soundtrackas, dramatiškai pakyla vėjas ir draiko man plaukus. > – Aš VILK***Ė!
Man rodos, man reikia dar pagulėti. Ypač ten ,kur sienos minkštesnės.
*Gerald Bringsley, An American Werewolf in London
Serial killers are people too.
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, lovable stuff, wtf time. sausio 6, 2011
Su brangiuoju vyriškiu ėmėm žiūrėti Deksterį.
Ir tada man sapnuojasi, nes akivaizdu, kad žiūrėt po 8 serijas per parą yra nesveika ir nenormalu.
Viskas prasideda sąlyginai nekaltai: Vilniuje, prie Neries, kažkas su malūnsparniais stato penkis daugiabučius iš karto, kaip žaidime Tower Box Deluxe:
Aš staiga atsidūriu viename iš jų ir pro langus mėtau kėdes. Aplinkui krenta stiklai.
Tada bėgu, o Deksteris mane vejasi. Bėgu greitai, per rasotą veją, bet aplink tik tamsa ir žolė. Parkrentu į žolę, jis ant manęs, rankose skustuvas, kaip iš Sweeney Todd, trys platūs mostai ir trys krūvini rėžiai, du skersai mano krūtinę, lygiagrečiai šonkauliams, vienas tiesus. Sapne galvoju, kad ant manęs bando perraižyti mano stuburą. Matau, kaip taškosi kraujas. Blood mist – vakar žiūrėjom tą seriją.
Tačiau mane paleidžia ir įteikia ginklą. Teleportuojamės į didelį angarą. Tupiu nugara prisiplojusi prie sienos, širdis muša smilkiniuose. Girdžiu, kaip į patalpą įsiverčia SWAT ir CSI mashup’as ir žinau, kad turiu bėgti, nes kitaip laukia mirtina injekcija, elektros kėdė arba kartuvės. Todėl bėgu, prasiveržiu pro visus, tiesiog perskrendu.
Lauke Deksteris laidais užvedinėja šlykščiai pastelinės žalios spalvos mašiną (kodas 99FFCC). Pasprunkam. Sankryžoje ant kapoto užgriūna vyrukas, valytuvas perrėžia jam gerklę ir vikriai nuvalo kraują nuo priekinio stiklo.
Vėl sėdim šlapioje žolėje, o aplinkui nieko nėra. Prieš mus, su peiliu rankose, whiny Dexterio mergina. Įkalbinėjam ją pribaigti vaikus. Ji kelis kartus nervingai sulinksi ir nubėga į tamsą.
Nežinau ar džiaugtis ar liūdėti, kad nuskambėjo žadintuvas.
Užtat žinau, kad i need to get out.
Dream my sanity away.
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, lovable stuff, missing thoughts. spalio 22, 2010
Pirmas dalykas: Šarai, ačiū bl tavo jobanam žadintuvui, kuris mane išplešė iš labai malonaus sapno. Bl.
Antras dalykas:
Sapnas.
Vilniaus centras. Gedimino prospektas prie Kudirkos aikštės. Stotelė, o stotelėje (taip, taip ir vėl) – Neil Patrick Harris aka Barney Stinson. Einu ne viena ir jis užkalbina mano draugę, bet draugė pasipiktina ir kažkur pabėga.
- Barnis, – sako jis.
- Aistė, – sakau aš ir prieš ištiesdama ranką nuo jos nusimaunu dvejas pirštines. – Don’t worry I’m against gloves, but it’s soo cold, – sakau (taip, dažniausiai pusė mano sapnų yra angliški).
Gedimino prospektas uždarytas, o gatvėje – milžiniški mediniai stalai. Aš sėdžiu ant vieno iš jų apsistačiusi arbatos puodeliais. Tokiais mažais, mielais ir labai primenančiais Londoną. Jis sėdi ant suolo ir žiūri į mane.
- Kokie šansai, kad mes permiegosim? – pagaliau klausia.
- Jei tu nesistengsi? – juokiuosi. – 50 ant 50.
- Kaip juos padidinti?
- Vienas vienintelis būdas – kurva ekspromtas.
Ir Barnis prapuola. Aš einu pirkti šokolado į nedidelę parduotuvėlę paplūdimy. Ten daug žmonių Viktorijos laikotarpio rūbais, o paskui lakstom per baltą smėlį, o dangus mėlynas ir viskas labai gražu. Tada iš vandenyno šlapias ir beveik nuogas išlipa Barnis.
-Ekspromtas, – sako.
- 90 procentų, – sakau aš.
Tada mes kaip ir turim gultis ant smėlio ir ilgai bučiuotis skalaujami bangų, kaip pigiam romantiškas filme, bet blet tas žadintuvas!
Bet, aišku, gera dienos pradžia nereiškia, kad visa diena tokia bus. Tačiau čia jau yra mano asmeninė tragedija.
Seilės pavarvinimui:
Go to bed, young dreamer
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive. gegužės 30, 2010
Šiąnakt taip labai sapnavosi, kad padėk Dieve. Bandykim būti konstruktyvūs:
Sapnas Nr. 1:
Aš, labai graži mergina ir dar gražesnis vyrukas, prisiplakęs prie mūsų paskutinę minutę, važiuojam į Vaivadus (vietovė Panevėžio rajone, o gal jau ir Panevėžio dalis – who cares). Pasirodo, ten yra ežeras, kurio dugne yra kažkokie paslaptingi griūvėsiai. Taigi mes paneriam ir – oplia – griūvėsiai ten tikrai yra. Nepaisant fakto, kad tai seni griūvėsiai oloje, kurie atrodo kaip sovietinio laikmečio siuvimo fabrikas. Koridoriuose vandens iki pažąstų, kabinetai sausi, su keistomis zoologinėmis-geologinėmis ekspozicijomis. Staiga, viename tarpduryje mano kolegą srovė įtraukia gilyn ir aš su likusia mergina pasimetusios žvalgomės. Po kiek laiko kolega išlenda pas mus, bet jis nebegražus ir labai keistas.
- Eime, pakalbėsim, – zombio balsu sako jis ir net sapno “aš” susimąsto, kaip jis dar nekramto mano ausies.
Susėdam kabinete ant sofų. Jam nematant nuo stalo pasiimu bulvių skustuką. Vyriškis kalba apie naują face huger’ių rasę ir kiaušinius kepenyse, bei jauniklius širdies skilveliuose. Aš svarstau kaip jį galima su tuo bulvių skustuku papjauti.
Ačiū Dievui prabudau.
Sapnas Nr. 2.
Ramia sąžine parkūūūrinu senoj gamykloj. Staiga (oh my fucking god!!!) ten atsiranda tikriausiai visi įmanomi veikėjai iš visų įmanomų detektyvų ir atranda mano gamykloj krūvą supuvusių lavonų, plūduriuojančių vandeny. Likęs sapnas susidarė iš spoksojimo į tuos lavonus, žvalgymosi su detektyvų veikėjais ir panašių frazių “taiiiip, priminkite, kada atvykote į nusikaltimoooo vietąąąą?” (balsės užtęstos siekant atskleisti atmosferą) ir “taiiii kokiaaaa jūsųųųų teorijaaaa?”
Sapnas Nr. 3:
Nėščia mano teta, kuri dar kažkodėl tapo mano buvusios gimnazijos direktore. Simply too confusing to talk about.
Sapnas Nr. 4:
Vilniuje, gatvėje prie Spartos stotelės nukrenta Boingas, kuriame sėdžiu ir aš. Lėktuvą ima semti vanduo, visi keleiviai, kurių didžioji dalis yra my lovable draugai, panikuoja, tačiau pilotas džiugiai paaiškina, kad kol lėktuvo neapsems, negalėsim važiuoti į ligoninę. Todėl visi draugiškai išlipa ant šaligatvio ir dairosi. Mariukas, kurio kritimas niekaip nesužeidė, nusprendžia palakstyti, nukrenta ant veido ir tampa dar vienu kandidatu važiuoti į ligoninę. Galiausiai lėktuvas užlietas, pilotas atsivaro autobusiuką, sukrauna sužeistus ir išrieda į Santariškes. Manes neveža, todėl aš nusprendžiu, kad diena buvo pakankamai sunki ir reiktų išgerti alaus, tačiau visi yra fucking serious ir sako, kad neeee. Todėl aš sėdžiu prie Lino ir zyziu, o jis tuo metu valgo sumuštinį su lašiniais, kurie yra ryškiai rožiniai ir ryškiai geltoni.
Tada aš nusprendžiau, kad daugiau nebegaliu ir atsikėliau. Sako, kad kuo ryškiau sapnuoji, tuo daugiau problemų su galva turi. Aš savo išvadas pasidariau. O jūs?
(čia)
Sapnai: nuo avataro iki vampyrų
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive. balandžio 24, 2010
Tenka prisipažinti, kad esu linkusi sapnuoti prieš miegą matytų filmų interpretacijas, ypač kai su galva nelabai gerai. O šiuo metu su galva ne stebuklai.
Tačiau vakar prieš miegą mes nieko nežiūrėjom, o man vis tiek prisisapnavo:
Pažiūrėję “Avatarą” su draugais atvykstam į paplūdimį, kur kažkokiai blondinei prie veido prisisiurbia medūza ( xD ). Ir ten aš susipažįstu su vyru, kuris paplūdimyje kažkodėl kiurkso su labai dailiu kostiumu. Mes kalbam apsikabinę ir viskas maloniau nei malonu. Tada mes vaikštom Panevėžio (!) Nevėžio pakrantėmis susikibę už rankų ir staiga jis ima ir pražyla. Ir tada Twilight stiliaus scenoje paaiškėja, kad mano mielasis vyriškis va-va-va-vampyras. Tada geri žmonės Panevėžyje jį apkerpa ir perrengia ir jis akivaizdžiai pasidaro loooopas. Sapną vainikuoja scena, kurioje aš ir Kristė sėdim tamsiam kabake ir geriam neskanią kavą iš vieno mažo puodelio. Padavėjas yra debilas.
Atsibudusi negalėjau keltis, nes vyriškis buvo prigulęs ranką, todėl susimąsčiau. Teko girdėti, kad žmonių, kuriuos sapnuojame protas nekuria – visus esame nors kartą matę, tik ne visada pamenam.
Taigi po pusvalandžio suvokiau, kur mačiau savąjį va-va-vampyrą. Tą serialą tikriausiai visi bent kartą matėme ir tikriausiai nei vienas nežinome kuo jis baigėsi. Taigi mano vyriškis pasirodo buvo Meisonas iš “Santa Barbaros”. Kad ir kaip durnai tai skambėtų.
Esu nusivylusi savo pasąmone, kuriai negali prisisapnuoti koks Johnny Depp’as.
Nes Baliūnas yra Awesome
