Posts Tagged muzika
A walking study in demonology
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, no life, wtf time. gegužės 20, 2012
Seniai jau taip vaisingai kažką sapnavau.
O šiąnakt, už visus tris mėnesius, ne mažiau.
Sėdžiu kambaryje su buvusiu kursioku, tikriausiai vienu taikiausių mano pažįstamų žmonių. Jis staigia pašoka, nespėju nė išsigąsti, kai jau būnu prispausta prie grindų – galiu muistytis nesimusčius, beprasmiška. Įpjauna kaklo odą nugaroje, iš karto kur baigiasi plaukai, ir lėtai bei kantriai ima ją lupti. Bandau ištrūkti, nes atrodo, kad siubingai skauda, tačiau paskui susiprantu kad tiesiog labai nemalonu. Todėl kai tik galiu, kai nebelaiko taip stipriai, imuosi jam padėti – tempiu odą nuo savęs kaip purviną šlykštų rūbą. Po oda mano kūnas – tamsiai violetinis, su raudonomis ir mėlynomis linijomis.
- Dabar teks pabaigti, – sako kursiokas atsargiai patiesdamas mano išnarą ant lovos. Ant stalo skaudžiai žybteli skalpelio ašmenys ir aš suprantu, kad jis ketina man perpjauti gerklę.
- Ė, palauk dar truputį, – susisuku į chalatą ir einu pasėdėti ant palangės. Pirmas aukštas, todėl galvoju, kad lengvai pabėgčiau. Kalbam visokius niekus, kursiokas šypsosi, tačiau retsykiais labai mandagiai primena, kad vis tiek mane nužudys.
Pabėgu, o mane vejasi taisyklingu gatvelių labirintu. Tada: liftas, laiptai ir išlendu iš rūsio savo kaimo sodyboje. Kiek tolėliau matau Deivį ir Tadą, o visur kyla uraganas. Netrukus ore sukasi daiktai. Slepiamės name ir tada aš kriauklėje maudau juodą katiną ir kūdikį. Mano pačios siaubui, su kūdikiu daug paprasčiau.
Turn the light out say goodnight
no thinking for a little while
lets not try to figure out everything at once
It’s hard to keep track of you falling through the sky
we’re half-awake in a fake empire
we’re half-awake in a fake empire
Just a mess without a clue
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, lovable stuff, missing thoughts, muzika. balandžio 6, 2012
Aplink krenta labai šlapias sniegas, jei ne šita pūga, Užupio šviesos matytųsi geriau. Nelabai svarbu, matosi trys apšviestos bažnyčios, jei ne medžiai, matyčiau ir ketvirtą.
- Na, tai pasakok. Kas yra? – klausia išjungęs mašinos variklį.
- Nieko, – sakau.
Tyla. Palamdau popierinį kavos puodelį. Vis dar tyla, todėl jaučiu poreikį teisintis.
- Tikrai viskas gerai. Viskas gerai.
Jaučiu, kad turėčiau pasakyti, kad anaiptol ne viskas gerai. Kad OI. Kad velniop ir vopšim naxui. Bet čia nėra melas, taip dažnai aprašomas liūdnų paauglių bloguose: How are you? Fine. Aš nemeluoju. Aš jaučiuosi gerai, bet suprantu, kad gerai nėra. Net jei pareikščiau “ne, pizda man dabar”, turėčiau paaiškinti kodėl, o žodžių apie tai nėra.
Norėjau parašyti apie daugybę dalykų. Apie kone skausmingai mylimą vyrą, apie žmones, kurie skausmingai lėtai bando atsitraukti, apie hipsterius, klientus, sapnus… Bet nerašau apie nieką, nes kol randu laiko jausmas dingsta, o įžvalgos ima atrodyti neteisingos.
Dar labai noriu šiaip rašyti.
Kaip seniau – gulėti lovoje ir rašyti rašyti rašyti, kol nutirpsta nugara, o kairysis riešas ima skaudėti, nes kairė laptopo pusė įkaista labiausiai.
Dabar viena idėja tiesiog degina iš vidaus, kone dusina. Bet žinau, kad jei ją užrašysiu, tą pačią akimirką bežadė nukrisiu vietoje. Nes arba ta vienintelė mintis, arba nežmoniškas nuovargis. Nieko daugiau manyje negali būti. Ne dabar.
Dar vis dažniau galvoju, kad noriu fotografuoti.
Kaip sako senas prietaras – vogti sielas, ar bent jų dalis ir tapetuoti jomis kambario sienas. Kad tie žmonės, apie kurių vieną gestą galima parašyti tomą, net ir pabėgę nuo manęs niekur nedingtų.
Štai, kas mane dabar apsėdę:
I am Alice in Wonderland. Watch me fall. (c) Jodie Picoult
Parašė nergyvenimo. Kategorija lovable stuff, muzika. kovo 6, 2012
Mano santykis su rusų kultūra keistas.
Labai nepatariu nerti į diskusijas – taip, negaliu pakęst kaimynų, kurie puikiai kalbėdami lietuviškai vis tiek sveikinasi rusiškai, tačiau pati retai pasakau sakinį be jame įterpto rusiško keiksmažodžio.
Bet aš dabar truputėlį apie kitą kultūrą. Apie tą, kuri man visuomet ir liks tokia paslaptinga, nes panašu, kad kalbos aš taip ir neišmoksiu. Žinoma, suprasti, galiu beveik viską, atsakyti… na, po šešių bokalų teisingai sudėlioti sakinį rusų kalba yra iššūkis, kuris retsykiais būna accepted.
Pirmasis, ir yra galimybė, kad vienintelis (nors nenorėčiau) vizitas Rusijos žemėje mano buvo kultūriškai labai baisus. Nors galbūt ne tas laikas ir ne tie žmonės pasitaikė.
Kodėl čia sapalioju?
Nes šiandien aptikau ir apsėdo.
Su nepaaiškinamu ilgesiu visuomet prisimenu tris vyrus: Jeff Buckley, Heat Ledger ir Sergei Bodrov Jr. Nesakysiu kodėl, galit pasidaryti įžvalgas. Tokio man primena paskutinįjį. Kai jis žuvo, man buvo keturiolika.
Dar primena šaltas naktis prie vilnelės, kai kuriuos žmonės ir miglotus gatvių žibintus, nors tiesiogiai neturi jokio ryšio.
Visą dieną turškiuosi švelnioje melancholijoje.
Follow your inner moonlight; don’t hide the madness. (c) Allen Ginsberg
Parašė nergyvenimo. Kategorija reality bites. sausio 19, 2012
Kai sakau “slėptis”, jau seniai nebegalvoju apie tą įprastą vaikystės rutiną: Skaičiuok iki šimto, visi slėptis, tuku-tuku už visus, kas neprisitukins, tas pydaras. Oi ne.
Kiek dar pamenu, paauglystėje visi nori arba gauti visą pasaulio dėmesį arba būti praktiškai nematomais. Buvau tas antrasis variantas.
Mažesnė nei dabar, net jei tai atrodo nelabai įmanoma. Ilgą laiką su dviem juokingom kasytėm ir pasipešiojusiom garbanėlėm. Ir kokį tūkstantį kartų bailesnė nei dabar. Poreikis slėptis tuomet buvo gana greitai atrastas, suprastas ir bandomas realizuoti.
Nuo svetimų gelbėdavo muzika ausyse, akiniai nuo saulės ar skaitoma knyga. Nuo savų – uždarytos kambario durys arba atsakymai, kuriuos jau žinodavau, kad žmonės nori išgirsti. Priremta po sienos, pasodinta akis į akį galėdavau nepakelti akių nuo sąsiuvinio arba tampyti trigubai ilgesnes nei reikia megztuko rankoves. Krūvos megztukų nutampytomis rankovėmis dar prieš keletą metų buvo paskelbtos išaugtinėmis ir iškeliavo anapilin.
Iš tiesų, rūbus gerokai per ilgomis rankovėmis ir jų tampymą iš savęs išmėžiau tik prieš gerus metus. Tiesiog.
Ir nežinau, ar nebejaučiu poreikio slėptis ar radau mažiau pastebimų būdų tai daryti.
Dabar dažnai sutinku žmones, dėl kurių sutikimo nervinuosi. Prieš kiekvieną susitikimą strategiškai pasidarau puodelį kavos/arbatos/vandens, kad būtų ką pasistatyti greta. Galiu ir be to puodelio, bet su juo jaučiuosi kaip įsikalus vieną papildomą stabilumo vinį.
Dar labai gerai nervinantis yra turėti bent vieną žiedą, kurį gali nuolatos perkelinėti nuo piršto ant piršto. Patikrinta – padeda.
Ar aš baili? Mano labiau patinka tikėti, kad tiesiog mėgstu pati spręsti po kokio galingumo padidinamuoju stiklu noriu būti.
***
Jau kelios savaitės jaučiuosi kažkoks sexual predator. Ta proga:
Vaisinės reinkarnacijos ir nervukai
Parašė nergyvenimo. Kategorija reality bites, suicidal bitch, wtf time. lapkričio 22, 2011
Šiandien aš jaučiuos irzli kaip papuvęs persikas.
Vienas pirmųjų dalykų, kurį padariau ryte, tai googlinau, kokie maistai ramina nervukus, nes jaučiuosi, kad galiu ką nors uždaužyt su emaliuotu kibiru.
Pasirodo, jei ėsiu apelsinus, migdolus, pistacijas, špinatus, lašišą ir avokadus būsiu rami kaip belgas. HA.
Morning ša-la-la:
Don’t be aroused, by my confession
Unless you don’t give a good Goddamn about redemption
I know Christ is comin’, so am I
And you would too if the sexy devil caught your eye
She’ll suck you dry
But still you’ll cry, to be back in her bosom
To do it again
She’ll make you weak
And mourn and cry, to be back in her bosom
To do it again
Random dalykų suvestinė #1
Parašė nergyvenimo. Kategorija Buitis, wtf time. lapkričio 20, 2011
Kas įvyko per savaitgalį? Va šis bei tas:
1. Keistas penktadienis, kai trečią valandą nakties buvo išeita į gimtadienį, kur visi buvo arba hipsteriai, arba girti. Gimtadienyje pabuvom ~45 min, tačiau praradom Mariuką (namo dar negrįžo, bet, kiek žinom, gyvas). Paskui pirkom kebabus ir ėjom namo.
2. Man patinkanti daina:
3. Komplimentas (?)
4. Candy Apple spalvos nagai.
5. Noras eit darban. WTF??
6. Krūva švarių rūbų.
Iš numerio prie pavadinimo galima spręsti, kad tokių grafomaniškų priepuolių gali būti ir daugiau. CHA.
History repeating #muzika
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, reality bites. rugsėjo 25, 2011
Už dainą – ačiū, Jelenai.
Susargdinkite mane amnezija.
Blykst.
Ir duokite naujus tėvus.
Blykst.
Chuck Palahniuk yra garantuotai paaukštintas į taiklių gyvenimo biblijų kategoriją.
Hippie with anger management problem.
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, people suck, reality bites, wtf time. liepos 26, 2011
Šiandien yra negera diena.
Šiandien visi už*isa ir dar prirašyčiau baisiu dalykų, bet dar šiandien galvojom, kad jei ką pripjausim, media viską panaudos prieš mus (*muahahahahahaha*).
Stogas nuvažiavęs, matau kaip žaibuoja, jaučiuosi taip:
Nakčiai muzikos:
I let the beast in too soon, I don’t know how to live
Without my hand on his throat; I fight him always & still
O darling, it’s so sweet, you think you know how crazy
-How crazy I am
My eyes are green Cause I eat a lot of vegetables. Muzika
Parašė nergyvenimo. Kategorija muzika, wtf time. liepos 7, 2011
Yra dalykų, kurių nesuprantu, bet man kyla įtarimas, kad juos reikia kažkur pasidėti, kad anksčiau ar vėliau prisiminčiau. Todėl, palieku čia.
Aš tai kontempliuoju ar bent jau apsimetu.
Erykah Badu – Green Eyes
My eyes are green
Cause I eat a lot of vegetables
It don’t have nothing to do with your new friend
My eyes are green
Cause I eat a lot of vegetables
It don’t have nothing to do with your new friend
I don’t care, I swear
I’m too thru with you I am
You don’t mean nothing to me
So go ahead and be with your friend
My eyes are green
Cause I eat a lot of vegetables
It don’t have nothing to do with your new friend
My eyes are green
Cause I eat a lot of vegetables
It don’t have nothing to do with your new friend
I’m insecure
But I can’t help it
My mind says move on
My heart lags behind
But I don’t love you any more
I’m so insecure
Never knew that love did this
Ooh, ooh
I can’t remember the last time I felt this way
About somebody
You’ve done something to my mind
And I can’t control it
But I don’t love you any more
Yes I do, I think
Loving you is wrong baby
Ooh, ooh
La-di-da
Dum-dee-da-da
Dum-didi-da-da-da
Dum-didi-da-dum-di
I’m so confused
You tried to trick me yeah
Ooh, ooh, oh
Never knew that love could hurt like this
Never thought I would but I got dissed
Makes me feel so sad and hurt inside
Feel embarrased so I want to hide
Silly me I thought your love was true
Change my name to Silly E. Badu
Before I heal, it’s gonna be a while
I know it’s gonna be a while, chile
[ad-libs]
I hope it’s not too late
Too late, too late, too late
Feeling insecure
Your love has got me sore
I don’t want no more
Oh, oh
It’s too late, oh, oh ooh, ooh
I’m sorry I love you
At first it was cool
You told me you loved me too, ooh
And then you lost your love
And then you lost your love
And then you lost your love
You wanted me to go away
But I can’t go
See I can’t leave, it’s too late
I can’t leave, it’s too late
I can’t leave, it’s too late
I can’t leave, it’s too late
Just make love to me
Just one more time and then you’ll see
I can’t believe I made a desparate plea
Believe me yeah, ye-ah, no, oh
You see I can’t leave, it’s too late
I can’t leave, it’s too late
Don’t you know, I can’t leave, it’s too late
Can’t go no where, no
It’s too late
It’s too late
It’s too late
It’s too late yeah
Come on babe
Don’t you want be strong with me
You told me we could have a family
Want to run to me when you’re down and low
But times get tough and there you go
Out the door, you wanna run again
Open your arms and you’ll come back in
Wanna run cause you say your afraid, afraid
Never knew what a friendship was
Never knew how to really love
You can’t be what I need you to
And I don’t know why i fuck with you
I know our love will never be the same
But I can’t stand the growing pains
Ghosts, like ladies, never speak till spoke to. *
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, muzika, reality bites. liepos 5, 2011
Visą praėjusią savaitę galvojau, kad gal jau laikas vėl parašyti, o galvoje kartojau vieną vienintelę frazę – yra sakinių, kurie man vaidensis visą likusį gyvenimą. Visą praėjusią savaitę buvau perdėtai jautri ir dramatiška.
Tie sakiniai, kai nugula galvoje, – tik mažos blankios dvaselės. Sukasi tyliai aplinkui ir kartais norisi bent bandyti jas paglamonėti pirštais. Maži mano palydovai, kiekvienas sukasi savo orbitoje aplink mano garbanotą galvelę.
Tačiau yra žodžių, sakinių, monologų ir dialogų, kurie prislegia gelžbetonio blokais. Kurie manęs nelydi, o persekioja, kaip urvinės kraujo išalkusios godzilos. Nedidelės, velniškai greitos. Jei aš per lėta, per silpna ir nepakankamai psichiškai stabili , pasiveja, tačiau nekanda ir neplėšo dantimis raumenų, netrupina kaulų. Suriaumoja taip, kad, jei tai vyktų tikrame pasaulyje, ne tik mano galvoje, turėčiau priglaust kaktą prie žemės ir užsikimšti ausis. O kai aš nebegaliu tverti, atsitraukia ir vėl leidžia bėgti. Iki kito karto.
Negaliu su jomis kovoti, negaliu jų užmušti, nes tai nelegalu, ar, mažų mažiausiai, negražu ir nemandagu. Ir, galbūt, tas prakeiktas godzilas dar įtraukė ir į raudonąją knygą.
Life fucks us all. But what about being fucked by godzilla?
* Richard Harris Barham
Nes Baliūnas yra Awesome
