Aš patenkinta gyvenimu. Sunku patikėti?
Ir px, kad darbą baigiau prieš valandą (t.y. ~22:00), visiškai sušlapau, visą dieną nervinaus, o dėl nesumokėtos sąskaitos atjungė telefoną… Viskas yra gerai. Axuenai net, galėčiau teigti.

Dabar papasakosiu įžvalgą.
Einu per Krasnūchą. Priešais mane artėja vyriškis. Atgal sušukuoti plaukai, blizgantys batai, juodi džinsai, į juos sukišti balti marškinėliai ir labai ryški žandikaulio linija. Mano mamos laikais būtų buvęs geidžiamiausias mokyklos bernas, atsakau.
Priešais mane eina  mergina irgi atklydusi iš panašios eros. Raudonosios armijos prospekto gulbė, tik galėtų nusiaut aukštakulnius, nes eiti su jais nemoka. Hot stud tris kartus žvilgsniu aukštyn žemyn nuskenuoja gulbę, o su ja prasilenkęs atsisuka ir dar kurį laiką žvelgia pavymui. Jei vyktų ne Savanorių Maximos peizaže, būtų beveik scena iš romantiško filmo.

Šypteliu ir tuoj pat pastebiu nuošaliai stovintį vaikinuką. Šis jau labiau mano skonio – šviesūs ilgoki plaukai lenda į akis, inkarai nuspardyti, džinsai nutrinti, marškiniai susilamdę, o striukė nutrinta ir jaukiai odinė. Tarytum žinodamas, jis išsitraukia iš striukės kišenės knygą, o aš pagalvoju, kad va taip akimirkos svaigulio apimta už jo ir ištekėčiau.

Dar buvau sugalvojus kažkokį silpną pasvarstymą apie nuojautas, bet fuck it.

Man kadaise sakė, kad pamiršti galima viską. Dar neišsipildė.
Bet kalbant apie meilę ir potraukį įsikalbėti galima viską – meilę tėvynei, vaikams, tėvams, gėjams… potraukį ožkoms. Įsikalbėti galima viską, tačiau sunku numatyti, kokios tragedijos seka po to.

give in, its so hard to start
live in my skin
the bruises are useless
against it