Ryte atsikeliu liūdnesnė už liūdną.
Sapnuojasi.

Vyksta karas. Visi milžiniškame erdvėlaivyje, sėdžiu šalia vaikino, kurį retsykiais sutinku fakultete, tačiau esam praktiškai nepažįstami (kai, susidūrėm paskutinį kartą, jis primerkė akį, aš šyptelėjau ir išsiskirstėm). Balsas garsiakalbyje skelbia tuos, kurių eilė pakuotis į mažus erdvėlaiviukus ir skirsti į mūšio lauką. Jis pakyla ir išeina su būriu kitų, aš lieku ir nervingai kramtau lūpas. “Sugrįš sugrįš sugrįš” – kartoju sau, tačiau burna pilna kraujo.

Visi likę patalpoje tyli. Džiaugtis čia netinka, nors ir norisi – kažkas tikriausiai mirs už tave. Juoda erdvė, kurią matom pro langą, pripildyta mažų švieselių, šen bei ten blyksteli sprogimas, po kurio visi nevalingai krūpteli ir susigūžia. Galiausiai viskas baigta. Likę gyvi grįžta į bazę, bejausmis balsas vardina žuvusius. Išgirstu vardą ir po to dingsta garsas ir vaizdas. Atsigaunu, kai kažkas laiko už rankos ir sako, kad labai gaila.

Verkiu visą sapną. Einu pro barą – verkiu, einu per parką (kuris, esu įsitikinusi, yra Vienoje) – verkiu, užeinu į prekybos centrą – verkiu. Suskamba mobilus – jo numeris iš anapus – nespėju atsiliepti ir toliau verkiu.

Atsibundu sausomis akimis.