Įspėjimas: Šis įrašas niekaip nenoriu nieko nuteisti ar  išteisinti. Kaip ir visas šitas blogas, įrašas yra skirtas patenkinti mano poreikį viešai piktintis.

Šiaip aš stengiuos išlikti apolitiška, ateistiška ir kitokia a- (na, gal tik ne aseksuali, bet čia kita kalba). Bet po dviejų nedidukų įvykių kažkaip ėmiau nebesusilaikyti.

Pirmasis: prieš porą savaičių lankiausi pas tėvus ir per televizorių kaip tik rodė reportažą apie Šiaulių įvykius. “O, dieve, juk ir jūs kažkada tokios buvot!” – išreiškė susirūpinimą mama. Tik, kad susirūpino 10-8 metais per vėlai. Taip, mes buvo vaikai juodais rūbais, kreivai pridažytom akim, su krūva auskarų veide, su kerzais, grandinėm ir pomėgiais “vienatvė, mirtis, kraujas, liūdesys ir kitas mėšlas”. Ir ką? Užaugom. Net universitetus baigėm. LOL.

Antrasis: Karlsoną iškeitė į vampyrus.

Pabandykim prisiminti. Gal ir nepatikėsit, bet man kažkada buvo keturiolika. Buvau ne ką didesnio ūgio (kas yra labai liūdna) ir turėjau labai panašaus dydžio kaip dabar krūtinę (kas yra dar liūdniau). Ir labai daug skaičiau.

Skaičiau “Interviu su vampyru”. Naktimis ne miegojau, o skaičiau S.Kingą ar tai kokį Simon R. Green. “Raitelį be galvos” perskaičiau būdama gal dvylikos, o trylikos man į rankas pakliuvo “Jūrų valdovo vaikai” su gana atviromis  sekso scenomis, kad perskaičiusi vieną jų bailiai apsidairydavau ar dabar manęs žaibas nenutrenks. Atsimenu, su drauge labai nervinomės, kad “Ketveri metai pragare” yra  pametę daugiau nei pusę puslapių, o “Satanistų vienuolyno” ištraukas garsiai skaičiau draugams autobuse, pakeliui į Alpes.

Per savo 17 skaitymo metų skaičiau visokio mėšlo. Ir žinot, koks skaitytas kūrinys mane labiausiai traumavo? Biliūno “Kliudžiau” ir “Brisiaus galas”, kuriuos priverstinai teko perskaityti, berods, ketvirtoje klasėje.

Sakykim, kažkam užkliuvo mano mylimas R. Gavelis ir “Paskutinioji žemės žmonių karta”. Nelabai tas straipsnyje pacituotas tekstas skiriasi nuo Dantės “Pragaro” (kuris bent jau “mano laikais” dvyliktoje klasėje buvo privalomas), baisiai smerkiami vampyrai tikrai nėra baisesni už B.Stokerio “Drakulą”, kurią brolis turėjo perskaityti būdamas gal 16. Dievaži, nepamanykit, kad ginu apsiseilėjusius Twilighto vampyriūkščius, bet manau, kad blogiausia, ko jie gali išmokyt jaunimą, tai sparklint saulėje ir kad mergina turi būti visiška mazgotė, norėdama turėti mylimuką šalia.

Apskritai, ir meilės romanų prisiskaičius gali kilt noras nukirpt stabdžius konkurentės automobilyje. Bet nereiškia, kad jei užteko intelekto išmokt skaityti, jo pakaks ir susiprast, kas tie stabdžiai ir kas tas automobilis.