Epizodas nr. 2:

Kartais stogas nulekia su trenksmu ir makabriškai išsitaško šipuliais. Visai kaip šiąnakt. Trys sapno fragmentai, vienas už kitą baisesni.

I
Senelių butas. Namie – aš, brolis ir pusseserė. Prie durų nepažįstamas vyrasa, kuris milžinišku grąžtu išstumia durų akutę, bando atrakinti duris, kiša vidun rankas. Vietoj jo akių – juodos dėmės. Viena stoviu prie durų ir šaukiu kitiems, kad slėptųsi, o pati drąskau, daužau ir kandžioju užpuoliko dilbius. Atsitraukia. Absurdiškiausia dalis? Sapne rašau straipsnį delfiui ir gaunu šimtus piktų komentarų.

II
Pievos aplink mano kaimo sodybą. Nelikę nei tvorų, nei stulpų, nei kelio – viskas apaugę šiaudais, kurie man iki krūtinės – tik šiaudai, jokių grūdų varpų. Stoviu nedideliame apskritime, kurį pati šiaip ne taip išsimindžiau. Aplink mane kažkas automobiliu raižo ratus. Pervažiuoti šiaudai gula ant žemės ir pavirsta pačių įvairiausių spalvų vilkdalgiais (mano mama juos vadina irisais).

III
Sėdžiu ant virtuvės palangės. Lauke ant žolytės sėdi Kristė ir dar kažkas, ganosi dvi karvės. Tarytum iš dangaus nukrenta keistas objektas ir pasislepia žolėje. Kurį laiką visi spoksom į tą daiktą, gerai nežinodami  – kas tai. Nežinia iš kur pasirodo vilkas – didelis, blizgančiu kailiu, nepaprastai gražus. Tupi žolėje ir vizgina uodegą.
Staiga viena karvė metasi link objekto žolėje, vilkas  puola link jos, sučiumpa už užpakalinės kojos ir trūkteli atgal. Tai kartojasi ir kartojasi – karvė šoka, vilkas tempia ją atgal. Nuo milžiniškos jėgos, kuria karvė metasi į priekį ir nuo jėgos, su kuria vilkas ją tempia atgal, karvės kūnas lėtai ima plyšti – suaižėja oda, atsidengia šonkauliai.
Žiūriu ir man nenusakomai baisu. Noriu pasakyti, kad kas nors tai sustabdytų, tačiau negaliu prasižioti. O karvė toliau blyšta. Oda yra, raumenų skaidulos dalinasi, raitojasi… Karvė įsibėgėja – paskutinis šuolis, paskutinis trūktelėjimas, priekinės karvės pusės oda nusineria išsiversdama, švari kaukuolė nukrenta ant žemės.

Kiek dar pamenu, paauglystėje visi nori arba gauti visą pasaulio dėmesį arba būti praktiškai nematomais. Buvau tas antrasis variantas.
Mažesnė nei dabar, net jei tai atrodo nelabai įmanoma. Ilgą laiką su dviem juokingom kasytėm ir pasipešiojusiom garbanėlėm. Ir kokį tūkstantį kartų bailesnė nei dabar. Poreikis slėptis tuomet buvo gana greitai atrastas, suprastas ir bandomas realizuoti.
Nuo svetimų gelbėdavo muzika ausyse, akiniai nuo saulės ar skaitoma knyga. Nuo savų – uždarytos kambario durys arba atsakymai, kuriuos jau žinodavau, kad žmonės nori išgirsti. Priremta po sienos, pasodinta akis į akį galėdavau nepakelti akių nuo sąsiuvinio arba tampyti trigubai ilgesnes nei reikia megztuko rankoves. Krūvos megztukų nutampytomis rankovėmis dar prieš keletą metų buvo paskelbtos išaugtinėmis ir iškeliavo anapilin.

Iš tiesų, rūbus gerokai per ilgomis rankovėmis ir jų tampymą iš savęs išmėžiau tik prieš gerus metus. Tiesiog.
Ir nežinau, ar nebejaučiu poreikio slėptis ar radau mažiau pastebimų būdų tai daryti.

Dabar dažnai sutinku žmones, dėl kurių sutikimo nervinuosi. Prieš kiekvieną susitikimą strategiškai pasidarau puodelį kavos/arbatos/vandens, kad būtų ką pasistatyti greta. Galiu ir be to puodelio, bet su juo jaučiuosi kaip įsikalus vieną papildomą stabilumo vinį.

Dar labai gerai nervinantis yra turėti bent vieną žiedą, kurį gali nuolatos perkelinėti nuo piršto ant piršto. Patikrinta – padeda.

Ar aš baili? Mano labiau patinka tikėti, kad tiesiog mėgstu pati spręsti po kokio galingumo padidinamuoju stiklu noriu būti.

***

Jau kelios savaitės jaučiuosi kažkoks sexual predator. Ta proga:

Žinoma, daugelis mano streso šaltinių yra streso šaltiniai, nes aš dar labai daug ko nežinau ir tuo labiau dar ne į viską išmokau reaguoti RAMIAI.

Vakar supratau, kaip maloniai išnaudosiu artėjančias atostogas (žinoma, ne anksčiau gegužės, but still). Bet žinau, kad reikės poilsio – ne miego ir nelipimo iš lovos, o aplinkos, kur darbas nėra įleidęs šaknų. Prisimerkiu ir matau išsvajotas savaites besiblaškant po Škotiškas pievas ir Airiškus pubus.

Google sako, kad kartais viskas panašu į workaholic – syndrome. Pripažinsiu, nauja patirtis.

Kuo tik nesu užsiiminėjusi per paskutinius ketverius metus. Tačiau mėgstamiausias darbas man visuomet bus rašyti. Man patiko tai daryti, man tai sekėsi, aš žinojau, ką daryti, kad tobulėčiau, žinojau kaip mokytis. O jei tyliai kamputyje galėdavau užsiimti savo grafomanijomis, padrikų minčių, genialių minčių, fan fiction užrašinėjimais… Tos būdavo best hours ever.
Dabar darau tai, ko niekada gyvenime nesitikėjau mėgti. Niekada taip nenorėjau kažką daryti tobulai, kažko naujo išmokti.

Padedu tašką, įsijungiu naują serialo seriją ir užsimerkiu.
Šiandien šeštadienis. Šiandiena skirta lovai, saldumynams ir režisūriniam scenarijui. Jokio darbo. Bet tiesiog reikia patikrinti, kaip sukasi paskutinė kampanija. Tik trumpai.
O paskui – poilsiukas.

O kartu ir dar krūva suvokimų, kaip beprotiškai aš myliu savo vyriškį, kuris dabar guli šalia ir kaso barzdą, o kai ima knarkti naujųjų metų naktį prisiragavęs birzgalo, o aš kumščiuoju, kad liautųsi, ginčijasi.
Ir suvokimas, kad niekada nebus per mažai gebėjimo nesinervinti dėl smulkmenų.
Ir daug kitokių suvokimų, kuriuos dar reikia sukompiliuoti.

New year resolutions?
Galbūt kitus sutikti kitaip. Kitur.
Ir dar – suplonėti.

PS. Smagus epizodas:
Kepu sovgūnų žiedus, Mariukas draikosi virtuvėje.
- Nu dabar ir aš ateisiu pažiūrėt kaip tai vyksta, – sako Mariukas ir atsistoja greta. Kurį laiką spokso į aliejuje spirgančius svogūnus.
- Bliat, net „Melancholija“ įdomiau, – sako.

Metų įvykis:
Šia prasme 2011 – ieji ypatingai perpildyti, todėl vieno metų įvykio niekaip neišrinksiu:
1. Baigiau tą prakeiktą bakalaurą. Popierėlis nurodantis mano išsilavinimą užkištas kažkur tarp knygų;
2. Mečiau darbą, kuriame nemokėjo algos;
3. Gavau naują darbą, kurį, nors to ir nesitikėjau, dievinu, myliu ir noriu dirbti savaitgaliais;
4. Apsiėmiau režisuoti kitų metų MIF’o roko operą;
5. Pradėjau nuotolinius žurnalistikos kursus in da London School of Journalism.

Metų pirkinys:
Naujas paltas už penkis pinigus, į kurį mama įsiuvo naują užtrauktuką ir palto vertė pakilo keturis kartus. Tiesa, per firmos kalėdinį balių paaiškėjo, kad paltas vyriškas, bet negi man kada tai buvo bėda?

Metų kelionė:
Ispanija su Kristinuku. Nėra ką čia pridurt:

Metų daina:
LastFM sako štai ką:
1. Ludo – The horror of our love;
2. Red Elvises – Don’t Crucify me;
3. The Pretty Reckless – Make me wanna die.
Bet gali būti ir kitaip.

Metų knyga:
Chuck Palahniuk – Nematomi Monstrai.

Metų serialas:
American Horror Story.

Metų nuostolis:
Išlūžęs dantis, kuris kainuos man pusę laptopo. Ir sakė, kad pjaus dantenas.

Metų absurdas:
Alergija kavai ir energetiniam gėrimams, nuo kurių pūva veidas (išsigydžiau, bet teko lankytis pas tetą Stankevič, kuri yra labai baisi moteris).

Metų paieškos žodžiai:
n-14 porno, nuogos merginos, nuogas bernas, balsai galvoje, girtos mergaitės, mano stilius sexas, stupid porno, kaip reikia dulkintis su bernu, guminukai spaidermenai, porno mama myliu. Ir žinoma, populiarumu jau antri metai nenusileidžia „nuoga kriste“.

Tai va. Žinoma, yra dar krūva visko, paklydimų, nuodėmių ir pastebėjimų, bet jie labiau tinkami anonimiškam blogui. Jums pakaks ir tiek.
Galbūt ryt dar parašysiu kažką grafomaniško, nors patys suprantat, kad galimybė menka.
Gerų jums naujųjų, ožkučiai.
Tikiuosi, jie jums bus tokie geri, kad net negooglinsit „nėrgyvenimo“… NOT xD

Per šį šventinį ir prieš-šventinį periodą dėl asmeninių priežasčių labai daug galvojau apie savidestrukciją.
Tiesa, tik galvojau.

Bet, kas vis dėlto atsitinka žmogaus smegenyse, kad įsijungia tas džeržgiantis mechanizmas? Ir dar nieko, jei jis tik skausmingai sukasi ir burzgia, bet kaip asmeninė patirtis ir artimi pavyzdžiai rodo, labai nedaug trūksta ir su visa lavina atslenka visi savigriovos elementai – pigus alus, šlykščios cigaretės, pigūs narkotikai (įperkančių brangius nepažįstu), bemiegės naktys, muštynės, peiliai, stiklo šukės…

Ir panašu, kad kartą paleistas mechanizmas dažniausiai be tramdomųjų sustabdomas nebūna. Gali būti „užpauzintas“, bet vienoj ar kitoj situacijoj vėl ima sėkmingai suktis. Sakiau gi kažkada, kad gali metų metus į rankas neimt peilio, bet vis tiek atsimeni kaip jis pjauna.

Ir vis tiek nesuprantu, iš kur tas noras save bausti ir naikinti. Ne, kiek žinau, niekas nenori nusibaigti, bet nori kęsti metafizines kančias, kai kaltė sukelia kitą kaltę ir taip krč pizda.

O kur čia optimizmas? Tame, kad man viskas gerai. Seniai nebuvo, kad taip labai norėčiau gyventi. Kai prieš keletą savaičių niekaip negalėjau užmušti nežinia iš kur atsiradusios temperatūros, o internete žmonės mirė nuo meningito ir kitų baisių infekcijų, buvo taip baisu, kad va – keberiokšt – ir ryt manęs nebebus, kad praleisiu kažką awesome, kas dabar nutinka dažnai.

O kaip jūs, ožkučiai, gyvenat?

Devintą ryto stypsau steriliam kabinete. Pildau anketas ir kitokius šūdus. Dantistė jauna ir maloni – pažiūri, užšaldo, ištraukia lūženą. Viltingai tikiuosi, kad va pagręš ir plombuos. Padaro nuotrauką. „Tuoj ateis Justas ir pažiūrės,“ – sako. Ateina Justas, kuris yra ganėtinai dieviško grožio, bet kas iš to, nes spokso į mano kraujuojančius pražiotus žabtus.
„Na, čia galėsiu gražiai prapjaut dantenas“ – sako Justas, sukišęs ranką man gerklėn. Paspringstu.
Paskui virš mano galvos yra derinama kaina. Galutinė – 2000 Lt. Paspringstu dar kartą.
Susimoku už laikiną plombą ir išeinu į lauką verkdama. Here goes my new laptop, galvoju.
Ačiū Dievui, dabar situacija jau kontroliuojama.

Paguoda, kad Humanoj radau afigieną paltą už penkis litus.

BET.
Kiekvieną kartą, kai užeinu į mūsų modernų tualetą prikištą kondiškių, gaiviklių, minkštiklių, prausiklių ir kitų technologinių džiaugsmų, randu pravirą langą.
Ir tenka tupėt kaip lauko tulike.
Nu c’mon, people.

Ass freeze, blia.

Vakar pagaliau įvyko nusisekęs namų kino seansas, nes pagaliau prisiminiau, kaip labai noriu pažiūrėti „Fright Night“. Šis filmas, tai 1985 m. sukurto siaubiako remake’as, apie vampyrą kaiminystėje, jį demaskavusį paauglį ir pasipūtusį ir apsipūtusį vampyrų pseudo medžiotoją.

Verta jį pažiūrėti dėl keleto dalykų:
1. Vampyrai čia tikri ir neblizga;
2. Veiksmas + juokeeeeliai;
3. Colin Farell visą filmą lakstantis su aptemptais marškinėliais:

4. Dešimtasis Doctor Who – David Tennant, kuris nemažai laiko ekrane praleidžia vilkėdamas tik odines kelnes ir elgiasi beveik kaip girtas Russel Brand. Ir dar tas britiškas akcentas.

5. Ši daina pabaigoje: