A walking study in demonology
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, no life, wtf time. gegužės 20, 2012
Seniai jau taip vaisingai kažką sapnavau.
O šiąnakt, už visus tris mėnesius, ne mažiau.
Sėdžiu kambaryje su buvusiu kursioku, tikriausiai vienu taikiausių mano pažįstamų žmonių. Jis staigia pašoka, nespėju nė išsigąsti, kai jau būnu prispausta prie grindų – galiu muistytis nesimusčius, beprasmiška. Įpjauna kaklo odą nugaroje, iš karto kur baigiasi plaukai, ir lėtai bei kantriai ima ją lupti. Bandau ištrūkti, nes atrodo, kad siubingai skauda, tačiau paskui susiprantu kad tiesiog labai nemalonu. Todėl kai tik galiu, kai nebelaiko taip stipriai, imuosi jam padėti – tempiu odą nuo savęs kaip purviną šlykštų rūbą. Po oda mano kūnas – tamsiai violetinis, su raudonomis ir mėlynomis linijomis.
- Dabar teks pabaigti, – sako kursiokas atsargiai patiesdamas mano išnarą ant lovos. Ant stalo skaudžiai žybteli skalpelio ašmenys ir aš suprantu, kad jis ketina man perpjauti gerklę.
- Ė, palauk dar truputį, – susisuku į chalatą ir einu pasėdėti ant palangės. Pirmas aukštas, todėl galvoju, kad lengvai pabėgčiau. Kalbam visokius niekus, kursiokas šypsosi, tačiau retsykiais labai mandagiai primena, kad vis tiek mane nužudys.
Pabėgu, o mane vejasi taisyklingu gatvelių labirintu. Tada: liftas, laiptai ir išlendu iš rūsio savo kaimo sodyboje. Kiek tolėliau matau Deivį ir Tadą, o visur kyla uraganas. Netrukus ore sukasi daiktai. Slepiamės name ir tada aš kriauklėje maudau juodą katiną ir kūdikį. Mano pačios siaubui, su kūdikiu daug paprasčiau.
Turn the light out say goodnight
no thinking for a little while
lets not try to figure out everything at once
It’s hard to keep track of you falling through the sky
we’re half-awake in a fake empire
we’re half-awake in a fake empire
Soft place to land. Pastebėjimai.
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, nuotykiai, people suck, reality bites. gegužės 17, 2012
Aš patenkinta gyvenimu. Sunku patikėti?
Ir px, kad darbą baigiau prieš valandą (t.y. ~22:00), visiškai sušlapau, visą dieną nervinaus, o dėl nesumokėtos sąskaitos atjungė telefoną… Viskas yra gerai. Axuenai net, galėčiau teigti.
Dabar papasakosiu įžvalgą.
Einu per Krasnūchą. Priešais mane artėja vyriškis. Atgal sušukuoti plaukai, blizgantys batai, juodi džinsai, į juos sukišti balti marškinėliai ir labai ryški žandikaulio linija. Mano mamos laikais būtų buvęs geidžiamiausias mokyklos bernas, atsakau.
Priešais mane eina mergina irgi atklydusi iš panašios eros. Raudonosios armijos prospekto gulbė, tik galėtų nusiaut aukštakulnius, nes eiti su jais nemoka. Hot stud tris kartus žvilgsniu aukštyn žemyn nuskenuoja gulbę, o su ja prasilenkęs atsisuka ir dar kurį laiką žvelgia pavymui. Jei vyktų ne Savanorių Maximos peizaže, būtų beveik scena iš romantiško filmo.
Šypteliu ir tuoj pat pastebiu nuošaliai stovintį vaikinuką. Šis jau labiau mano skonio – šviesūs ilgoki plaukai lenda į akis, inkarai nuspardyti, džinsai nutrinti, marškiniai susilamdę, o striukė nutrinta ir jaukiai odinė. Tarytum žinodamas, jis išsitraukia iš striukės kišenės knygą, o aš pagalvoju, kad va taip akimirkos svaigulio apimta už jo ir ištekėčiau.
Dar buvau sugalvojus kažkokį silpną pasvarstymą apie nuojautas, bet fuck it.
Man kadaise sakė, kad pamiršti galima viską. Dar neišsipildė.
Bet kalbant apie meilę ir potraukį įsikalbėti galima viską – meilę tėvynei, vaikams, tėvams, gėjams… potraukį ožkoms. Įsikalbėti galima viską, tačiau sunku numatyti, kokios tragedijos seka po to.
give in, its so hard to start
live in my skin
the bruises are useless
against it
In the bag you will be, before the day is over.
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, reality bites, wtf time. gegužės 3, 2012
Turiu krūvas small obsessions, kuriuos vadinu fetišais, kad būčiau dar afigienesnė.
Dievinu numeruotus sąrašus, pagal dydį lentynoje sudėtas knygas, pagal spalvas surūšiuotus rūbus…
Dar labai mėgstu klasifikuoti žmones, visai taip kaip vaza iš “Kolekcininkų kolekcininkės“.
Visus galima suskirstyti pagal bet kokį geidžiamą kriterijų – akių spalvą, nosies, ausų, pirštų formą, kalbėjimo manierą, rankų gestus, tarpumentę, pėdos dydį… Žinoma, daugeliu atveju tas trunka ilgai ir reikalauja rimtos dokumentacijos.
Labiau man patinka klasifikuoti vyrus. Kodėl? Galbūt dėl to, kad mano moterų klasifikacija dažnai baigiasi dvejomis krūvelėmis: “galiu bendrauti” arba “fak, padegčiau tą kalę”. Galbūt dėl to, kad dėl nuotaikų kaitų, įgimtos vaidybos ir kitų “moteriškų” savybių tai per daug sudėtingas darbas. Bet kokiu atveju, su vyrais lengviau.
Apytiksliai turiu penkiolika dėželių, į kurias dėlioju visus XY nešiotojus. Taip, jų yra daugiau, bet tie likę yra arba tragiškai nuobodūs, arba siaubingi šlykštynės, gadinantys nuotaiką ir tampantys nervus. Kartais horizonte pasirodo egzempliorius, niekaip netelpantis į jokią dėželę ir mano obssesion pasiekia maksimumą. Nes taip negali būti, kad daiktas niekur netilptų. O galbūt… galbūt pavyko rasti tą, kuris pradės dar vieną vyrų porūšį mano galvoje. O taip.
Bet bent jau kol kas, anksčiau ar vėliau, kiekvienas išduoda detalę po detalės, kurios užlanksto aštrius kampus ir vyriškis nugula į jam skirtą skyrelį. Kaip ten buvęs.
Paskutiniu metu galvoju apie tą faktorių (Sima rodo jį suspausdama vienos rankos pirštų galiukus), dėl kurio man žmonės atrodo patrauklūs.
In my book “patrauklus” dažniausiai reiškia “tas, apie kurį noriu rašyti”. Ir šiuo atveju patrauklumas visiškai nepriklauso nuo amžiaus, lyties ar bet kokio kito kriterijaus.
Neseniai gatvėje prasilenkiau su matematiškai labai gražiu vyru. Na, simetriški veido bruožai, tobula laikysena, mano skonį atitinkanti apranga… Pastebėjau jį iš toli. Tačiau prasilenkus beveik susiraukiau, o paskui susimąsčiau – kodėl? Atrodo, kad jau metai iš metų susidomiu žmonėmis, veide turinčius kažką tokio… kažką neigiamo. Nebūtinai piktdžiugišką šypseną, tačiau kažkokį rūpestį, sarkastišką raukšlę, skausmo, pykčio, liūdesio, nevilties žymę. Neapibrėžiamą, bet pastebimą. O štai šis praeivis priminė baltą drobę, kurio veide – nieko, arba tik labai blankiai patepliota pastelinėm spalvom.
Matyt tokie traukia tokius, mielieji.
Jei tikėjotės sužinoti, kokiu žodžiu pavadintoje dėželėje gulite jūs – nusivilsite.
Galite klausti, galbūt aš būsiu witty enough and you might just get lucky.
Kodėl aš tris mėnesius neturėjau gyvenimo.
Parašė nergyvenimo. Kategorija i love my friends, lovable stuff, muzika, no life, nuotykiai. balandžio 30, 2012
Minėjau, kad sutikau režisuoti MIF roko operą.
Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl visas nėrgyvenimo reikalas taip ilgai buvo toks apmiręs. Aukštasis pilotažas tarp darbo ir repeticijų ir taip suvalgė visą laiką.
Ir štai penktadienį viskas baigėsi.
Jau ketvirta para ir žinau, kad daugelis dar negalime atsigauti. Vakar, žiūrėdama, pirmąjį vaizdo įrašą, negalėjau nustoti verkti – tris mėnesius kauptos ašaros ir aš pavirtau į fontaną. Nelabai didelį, bet still.
Dabar niekas nežino, kaip gyventi toliau. Atrodo, kad visi išėjom iš vieno ilgo realybės šou (arba vieno kalėjimo) ir dabar be buvusių cellmates gyventi nebelabai mokam.
Dabar turėtų būti ta dalis, kada dėkoju visiems, su kuriais teko dirbti. Nemoku aš taip paprastai.
Tikrai nesitikėjau, kad gausiu tokią afigieną komandą. Nesitikėjau, kad žmonės taip push’ins save, kad pasiektų kuo tobulesnė rezultatą. Nesitikėjau, kad tris mėnesius iškęsiu be isteriškų paklykavimų ir panikos priepuolių.
Šiaip to nedarau, bet milžiniškas ačiū tiems, kurie visą tą laiką buvo kartu.
GO GO POWER RANGERS!
Apie SEL’ą ir gotus
Parašė nergyvenimo. Kategorija i love my friends, people suck, reality bites, wtf time. balandžio 24, 2012
Darbas po pietų.
- O šiandien SEL’o gimtadienis, – sako Indrė.
Kadangi sėdžiu su ausinėm, išgirstu tik paskutinį žodį “…gimtadienis” ir susirūpinu, kad reikia kažką sveikint.
- Ką? – klausiu.
- SEL’o gimtadienis.
- Gotai nepažįsta SEL’o, – patikina Vika.
Juokeelis.
Ta proga:
http://video.google.com/googleplayer.swf?docid=-4807702239596914424&hl=en&fs=true
man rodos, išmokau sintetinti prozaką
Parašė nergyvenimo. Kategorija Buitis, keep the dream alive, suicidal bitch. balandžio 17, 2012
Net ir be spalvotų tablečių aš tiesiog apsauginiame burbule.
Kad ir kaip norėčiau, anaiptol ne visada pavyksta adekvačiai reaguoti į vyksmą aplink. Rytai įtariai žiūriu į cukrinės dugną namie ir į cukrų darbe. Galbūt ten – sutrintų raminamųjų miltai? Jei taip, visi kiti atrodo nenormaliai nervingi.
Aš kietai miegu. Giliai kvėpuoju. Žinau, kad daug kas man erzina, bet tas erzulys į paviršių neprasikala. Atrodo, kad kūnas užsiaugino dar vieną papildomą liauką, kuri pastoviai leidžia į mano venas labai švelnią nejautrą pasauliui.
Ką dabar labiausiai norėčiau daryti?
Užsimerkiu.
Kopti stačia uola, vedančia prie viršūkalnės, kurios nesimato. Be apsaugų, be virvių, karabinų… Pilkomis rankomis. Pusiaukelėje stabtelėti, grįžtelėti atgal. Kyboti šimtai metrų virš visko, besilaikant viena ranka ir kojomis įsispyrus į šiurkštų akmenį. Ir vėjas, vėjas plaukuose.
Vaje, net mano norai nėra realūs.
Kartais atrodo, kad kažkas gyvena, o aš tik žiūriu per prastai padažytas akis.
Galbūt apsėdo koks demonas, kuris jaunos moters gyvenimo subtilybes išmano tikrai geriau nei aš?
Jei taip, turiu du klausimus:
Kaip egzorcizmas atliekamas ateistams?
Ir ar verta?
I pray my body’s right
I’ve got to stay alive
I’ve gotta take a chance and keep on moving
Tautų kraustymosi pėdsakai
Parašė nergyvenimo. Kategorija Buitis, lovable stuff, missing thoughts, suicidal bitch. balandžio 9, 2012
Persikėlimas iš tėvelių gūžtos į barako ar nuomojamą kambarį – įvykis rimtas.
Atsimenu, šio tautų kraustymosi išvakarėse su Karolė sėdėjom, žiūrėjom į vieną tašką ir spėliojom, kas dabar bus.
Man pačiai milžiniško lūžio nebuvo. Buvo anksčiau, kai dvi dienos po paskutinio valstybinio egzamino susikroviau daiktus ir išskridau į Ūkanotąjį Albioną. Paskui pasirodė egzaminų rezultatai ir lūžių buvo velniškai daug, bet čia kita istorija (ir kita isterija).
Tačiau pažįstu žmones, kuriems nebuvo lengva. Kuriuos dingę tėvų garantuoti patogumai ir atsiradusios naujos niekeno negarantuojamos laisvės varė iš proto. Man grįžimas į namus reiškė tik nuobodulį, per didelę dozę lietuviškos televizijos ir valgymą, valgymą, valgymą.
Tik paskui, praėjus gal metams, sėdėjau savame-jau nebe savame kambaryje, kuriame pamažu viską užkariavo vyriška jaunėlio brolio netvarka, kojinės ir sci-fi knygos, ir dūsdama verkiau. Ir buvo taip tragiškai liūdna, kad čia aš jau daugiau nebegyvensiu.
Labai ilgai nekenčiau savo kambario.
Kai čia atsikraustėme, man buvo aštuoneri ir tapetai su meškiukais atrodė totally acceptable. Po ketverių metų – not that totally.
Dar tas kambarys yra pats mažiausias name ir visas vienintelis jo langas žiūri į Šiaurę – tuometinai dar visiškai negotiškai man labai norėjosi saulės šviesos…
Paauglystėje ėmiau dažais teplioti sienas. Nuoširdžiai, mane ir dabar džiugina mėlyna siena, nuklijuota balto popieriaus krentančiomis plunksnomis. na, o siena su angelu džiugina ne taip, bet darbo ten sukišta velniškai daug.
Virš kambario durų raudonais dažais nuvarvėjęs užrašas: “dying is an art. liek everything else i do it exceptionally well“. Anuomet atrodė visiška filosofinė giluma. Anuomet kurpiau melą tėvams, apie tai, ką ši citata reiškia. Dar ir dabar įdomu, ar kada nors pabandė išsiversti su google translator.
Šį savaitgalį aš galvoju, kad buvau labai liūdna paauglė.
Arba, kad norėjau būti labai liūdna.
Šį savaitgalį tyla čia tokia tiršta, kad net varo iš proto.
Todėl belieka klausyti senų dainų ir galvoti kaip nebebus daug ko, kas buvo.
Just a mess without a clue
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, lovable stuff, missing thoughts, muzika. balandžio 6, 2012
Aplink krenta labai šlapias sniegas, jei ne šita pūga, Užupio šviesos matytųsi geriau. Nelabai svarbu, matosi trys apšviestos bažnyčios, jei ne medžiai, matyčiau ir ketvirtą.
- Na, tai pasakok. Kas yra? – klausia išjungęs mašinos variklį.
- Nieko, – sakau.
Tyla. Palamdau popierinį kavos puodelį. Vis dar tyla, todėl jaučiu poreikį teisintis.
- Tikrai viskas gerai. Viskas gerai.
Jaučiu, kad turėčiau pasakyti, kad anaiptol ne viskas gerai. Kad OI. Kad velniop ir vopšim naxui. Bet čia nėra melas, taip dažnai aprašomas liūdnų paauglių bloguose: How are you? Fine. Aš nemeluoju. Aš jaučiuosi gerai, bet suprantu, kad gerai nėra. Net jei pareikščiau “ne, pizda man dabar”, turėčiau paaiškinti kodėl, o žodžių apie tai nėra.
Norėjau parašyti apie daugybę dalykų. Apie kone skausmingai mylimą vyrą, apie žmones, kurie skausmingai lėtai bando atsitraukti, apie hipsterius, klientus, sapnus… Bet nerašau apie nieką, nes kol randu laiko jausmas dingsta, o įžvalgos ima atrodyti neteisingos.
Dar labai noriu šiaip rašyti.
Kaip seniau – gulėti lovoje ir rašyti rašyti rašyti, kol nutirpsta nugara, o kairysis riešas ima skaudėti, nes kairė laptopo pusė įkaista labiausiai.
Dabar viena idėja tiesiog degina iš vidaus, kone dusina. Bet žinau, kad jei ją užrašysiu, tą pačią akimirką bežadė nukrisiu vietoje. Nes arba ta vienintelė mintis, arba nežmoniškas nuovargis. Nieko daugiau manyje negali būti. Ne dabar.
Dar vis dažniau galvoju, kad noriu fotografuoti.
Kaip sako senas prietaras – vogti sielas, ar bent jų dalis ir tapetuoti jomis kambario sienas. Kad tie žmonės, apie kurių vieną gestą galima parašyti tomą, net ir pabėgę nuo manęs niekur nedingtų.
Štai, kas mane dabar apsėdę:
Tearless anger bleeds inwardly.
Parašė nergyvenimo. Kategorija missing thoughts, muzika. kovo 28, 2012
Šiaip paverkt aš mėgstu.
Ar dėl dainos, ar dėl filmo, ar dėl nuovargio, dėl pikto pokalbio su mama ar dėl labai liūdnos parašytos pastraipos. Kartais – iš pykčio, kai kažkas labai nenusiseka.
Tačiau dabar – betono blokas.
Netrukus bus šešių mėnesių jubiliejus kaip neišliejau nė ašaros. Na, meluoju, išliejau, bet dėl iš proto varančio danties skausmo, ne dėl kokio tai emocinio lūžio.
Prieš porą mėnesių susivokiau ir nudžiūgau – tipo nebesu verksnė, bet dabar… Dabar aš noriu verkti. Taip siaubingai noriu, kad nors plaukus pasidek. Bet kad ir kas atsitinka, akys pavandenija, kvėpuoti pasidaro beveik neįmanoma dėl akmens gerklėje, tada aš pastoviu, pagalvoju ir toliau darau ką dariusi.
Ir nuoširdžiai įdomu – ar čia kažkoks požymis, kad staiga tapau dar axuenesnė, nes tough girls don’t cry and don’t look at explosions?
Ar požymis, kad praradau kažkokią, gal ir ne pačią fainiausia, bet vis dėlto savęs dalį ir dabar galim sėdėti ir laukti, sugrįš ji gegužę ar ne?
Kaip paskutinį kartą grįžo po ilgos pertraukos, gulėjau ant grindų ir buvau labai purvina bala.
Your soul is hunting me and telling me
That everything is fine
But i wish i was dead
Pakartojam tris kartus: this too shall pass.
Parašė nergyvenimo. Kategorija keep the dream alive, lovable stuff, missing thoughts. kovo 21, 2012
Turiu vieną ritualą.
Maždaug kartą į pusmetį perku gėles ir važiuoju į Antakalnio kapines bent minutei pabūti prie Jurgos Ivanauskaitės kapo. Nežinau ar padeda,tačiau dažniausiai jaučiasi kaip nedidelis “restart” mano galvoje.
Šiandien negalėjau to padaryti viena. Nuovargis išsišakojo į didelę paranoją ir atrodo, kad akies kampučiu nuolat matau juodus siluetus sekiojančius iš paskos. Sutikit, ne pati geriausia būsena sutikti prieblandą apsuptai antakapių.
Tačiau palydą šiandien pasirinkau pačią teisingiausią ir ačiū jai už tai.
Šiandien pirmą kartą pirkau lyginį skaičių gėlių. Keistas jausmas. Suprantu, kad antkapiui nerūpi viena, dvi, trys ar keturiolika, bet pardavėjos žvilgsnis buvo nejaukiai aštrus.
Ir turiu pasipiktinti. Kapinėse atsirado rodyklės, vedančios prie A. Brazausko kapo. Suprantu, žinomas žmogus, kapas gausiai lankomas, bet… atrodo kaip fucking “Vaizdingas maršrutas 2 km į dešinę”.
Nes Baliūnas yra Awesome
